TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Didis džiaugsmas, kad esi reikalingas

2013 01 19 6:00
Vos į kiemą išėjusį dvasininką P.Čivilį pasitinka globotiniai. / Ritos Krušinskaitės nuotraukos

Varėnos rajone gyvenantis dvasininkas Pranciškus Čivilis meile, širdies gerumu, atjauta dosniai dalijasi ne tik su tikinčiaisiais, bet ir žmonių atstumtais gyvūnais. Kiek augintinių buvo beveik per tris dešimtmečius, sunku ir suskaičiuoti, vien šiuo metu klebonijoje gyvena 18 šunų ir 4 katės.

Ypatingą asmenybės šviesą ir šilumą spinduliuojantis Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo, Babriškių ir Akmens bažnyčių klebonas P.Čivilis gerai žinomas ne tik varėniškiams. Su jo vardu siejamas ir bene žymiausio Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įamžinimas Varėnoje, kurioje menininkas gimė ir praleido ankstyvąją vaikystę. Klebono rūpesčiu Senojoje Varėnoje pastatyta bažnyčia, atspindinti M.K.Čiurlionio kūrybos dvasią. Jo iniciatyva bažnyčioje organizuojami kultūriniai renginiai.

P.Čivilis už nenuilstamą rūpinimąsi dvasinėmis vertybėmis, kultūros bei meno puoselėjimą įvertintas aukščiausių valstybės vadovų, mylimas paprastų varėniškių. Jam suteikta "Lietuvos šviesuolio", "Kaimo dvasininko", populiariausio Varėnos rajono gyventojo vardai. Dvasininkas apdovanotas Riterio kryžiaus ordinu, "Sidabrinės bitės" ir "Sekime šv. Pranciškaus pavyzdžiu" - ženkleliais.

Nors pagrindinis klebono darbas yra rūpintis tikinčiųjų sielovada, kultūriniais krašto reikalais, jis kasdien negailėdamas jėgų ir laiko prižiūri gausų būrį keturkojų globotinių, rūpinasi, kad kiekvienas jų būtų sotus, turėtų šiltą pastogę, o svarbiausia - jaustųsi mylimas bei reikalingas.

Net sapne nesapnavo

Jau beveik 30 metų Dzūkijoje gyvenantis P.Čivilis gimė ir užaugo Antagaluonės kaime Molėtų rajone. Būsimo kunigo tėvų namuose visada gyveno šuo ir katinas. Šuniuką vaikai buvo pavadinę Pifu - mėgstamo knygos keturkojo herojaus vardu. Anot P.Čivilio, jis sugyveno su Pifu, bet ypatingo ryšio su augintiniu nejautė.

"Mylėjome, žaidėme. Tai buvo natūralus, kaimo žmogui įprastas ryšys su gyvūnais", - sakė P.Čivilis.

Vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų, iki šiol keliančių malonų virpulį, - avys ir ėriukai. Prieš keliasdešimt metų kaimo žmonės ypač šaltomis žiemos naktimis troboje, prie krosnies atitvertame kampelyje, įkurdindavo ir naminius gyvuliukus, kad jų nepasiglemžtų šaltis. Jam ypač patikdavo, kai nubudęs rytą virtuvėje pamatydavo avį ir jaukiai prie jos besiglaudžiančius ėriukus. "Ir dabar, pamatęs mažą ėriuką, visada prisimenu jų kvapą ir vaikystę", - pasakojo dvasininkas.

Anot P.Čivilio, kad jis globos didelį būrį benamių gyvūnų, net nesapnavo, bet taip nutiko, kad šiandien dvasininkas jau neįsivaizduoja kitokio gyvenimo.

Berta vadovauja visai keturkojų kompanijai.

Negalėjo atstumti

Kai 1985 metais baigęs seminariją P.Čivilis atsikraustė į Babriškes, turėjo tik vieną šunelį - Laikutę. Netrukus kunigas pamatė, kad aplink klebonijos kiemą sukinėjasi benamis šuo. Pagailo vargšo, niekam nereikalingo gyvūno, tad pradėjo jį šerti. Rudžiukas - tokį vardą jam vėliau davė klebonas - ateidavo paėsti ir liūdnai kiūtindavo gulti į patvorį suprasdamas, kad šie namai yra ne jo. Matydamas šuns kančią P.Čivilis sukalė jam būdą ir apgyvendino klebonijoje. Smagu buvo abiem. Rudžiukas džiaugėsi vėl turėdamas namus, o dvasininkui buvo gera jį matyti laimingą.

Kiek buvo globotinių po Rudžiuko, P.Čivilis negalėtų tiksliai pasakyti, bet aišku, kad per 28 metus susidarė nemažas skaičius. Vien šiuo metu klebonijoje gyvena 18 šunų ir 4 katės. Klebonas svarsto, kad visus globotinius reikėtų pradėti fotografuoti, surašyti jų vardus bei trumpas atsiradimo istorijas, kurios, nors ir panašios, yra nepakartojamos.

"Sunkiausia buvo apsispręsti dėl antro augintinio. Galvojau, kaip išmaitinsiu, o kai atsirado penktas, šeštas, tokių klausimų nebekilo", - prisiminė P.Čivilis. Anot dvasininko, tada rūpindavosi, kad globotiniai gautų reikalingą pagalbą, nes pas savo gelbėtoją neretai patekdavo išsekę, sužaloti. Jiems reikėdavo ne tik ėdalo, meilės, bet ir veterinaro pagalbos.

Vieni šeimininkų atstumti gyvūnai patys randa P.Čivilio namus, kitus, pasmerktus žūčiai, jis suranda. Pasitaiko, kad atveža žmonės, kurie, pasikeitus gyvenimo sąlygoms, patys augintiniais rūpintis nebegali, o užmigdyti ar pasmerkti likimo valiai širdis neleidžia. Kai kuriems gyvūnams, dažniausiai jauniems, klebonui pavyksta rasti naujus gerus šeimininkus, bet daugelis nelaimėlių taip ir lieka klebonijoje, kol iškeliauja į šunų dangų.

Už išgelbėjimą dėkingi

Gražuolį retriverį klebonas rado miške. Vos kelių mėnesių vargšas gyvūnas peršautu kaklu dėl išsekimo ir parazitais užterštos žaizdos jau nebepaėjo. Parsinešęs sužalotą šunį, P.Čivilis savaitę jį slaugė, gydė. Kai retriveris sustiprėjo, tapo suaugusiu šunimi, niekas net įtarti negalėjo, kad žmogus norėjo tokio gražuolio atsikratyti pačiu niekingiausiu būdu.

Dėl kito šuns, kad jį išgelbėtų, dvasininkas viduržiemį turėjo net į upę bristi. Vaikščiodamas Varėnės, tekančios pro kleboniją, pakrante, dvasininkas kitoje upės pusėje išvydo bado išsekintą šunį. "Kviečiau jį perplaukti upę ir ateiti pas mane, bet jis buvo toks nusilpęs, kad negalėjo įveikti srovės. Tada įbridau į upę, kad jam drąsiau būtų, ir taip pavyko išgelbėti", - pasakojo apie pačią šalčiausią gelbėjimo operaciją P.Čivilis. Nors buvo sausis ir ledinis vanduo, dvasininkas nesusirgo.

Katytę Rainę P.Čivilis parsivežė net iš Vilniaus. Šią augintinę tiesiog gatvėje jam į rankas įbruko vaikai, prašydami išgelbėti nuo žūties. Kol kunigas aiškino, kad jis jau turi kačių, vaikai pradingo, tad nebeliko nieko kito, kaip vežtis ją į Babriškes.

Mišrūnas Vilkas yra vienas vėliausiai klebonijoje įkurdintų šunų. Jo šeimininkę išvežė į globos namus. Močiutė artimųjų neturėjo, o iš kaimynų niekas nenorėjo rūpintis be globos likusiu keturkoju. Varėniškiai P.Čivilį perspėjo, kad su Vilku būtų atsargus, nes esą jis - labai piktas šuo. Tačiau vos atsidūręs klebono automobilyje Vilkas jam ėmė laižyti rankas ir jokios agresijos nė ženklo nerodė. "Kaip šauksi, taip atsišauks", - įsitikinęs klebonas. Jo manymu, gyvūnas, kaip ir žmogus, jaučia, ar yra mylimas.

Pasak P.Čivilio, išgelbėti nuo pražūties gyvūnai yra labai dėkingi už suteiktą galimybę gyventi ir kaip išmanydami stengiasi atsidėkoti. Vieni geru elgesiu ir meile, o kiti patys tampa gelbėtojais. Kartą pas kunigą atbėgo verkdama moteris, kad jos sūnus išėjo į mišką pasitraukti iš gyvenimo. Dvasininkas su globotiniais skubiai leidosi ieškoti nelaimėlio. Suspėta pačiu laiku. "Paskui žmogus sėdėjo po medžiu verkdamas, o šunys, pritūpę iš abiejų pusių, guodė jį laižydami rankas", - pasakojo apie augintinių jautrumą ir išmintį klebonas.

Linksmų nuotykių netrūksta

Kiekvienam augintiniui P.Čivilis duoda vardą. "Paprastai parenku tokį, kokį įspūdį padaro", - pasakojo klebonas. Tigrė turi juostuotas letenas, Grizlė - baltą krūtinę, būdingą šios rūšies lokiams, Panda - juodus apvadus aplink akis, Snapė - ilgą snukutį.

Klebonija įsikūrusi šalia bažnyčios. Nors jos kiemas ir erdvus, retkarčiais vienas ar kitas augintinis trumpam išsprunka palakstyti kitapus tvoros. Pora kartų jie net į bažnyčią įbėgo pro paliktas praviras duris.

Visi šunų mylėtojai žino, kad augintiniai labai bijo perkūnijos ir tada stengiasi slėptis. Prieš keletą vasarų Šv. Komunijos metu žaibas trenkė į netoli esantį mišką, dingo elektra. Netikėtai į bažnyčią įbėgo didžiausias augintinis Moksas (Berno zenenhundas) ir atsitūpė pasienyje priešais altorių. "Ko tik nedarėme, kad jį išprašytume. Tada vaikai ir jų tėvai choru ėmė prašyti, kad Moksas pasiliktų. Taip ir prasėdėjo bažnyčioje visą ceremoniją, net nepajudėdamas iš vietos", - prisiminė ypač vaikus sužavėjusį Mokso akibrokštą dvasininkas.

Per praėjusias šv. Kalėdas panašų pokštą iškrėtė Kukulis. Šunelis įspruko kartu su tikinčiaisiais ir įsitaisė prakartėlės pakraštyje. "Kad kažkas nutiko, supratau iš žmonių šypsenų ir linksmo šurmulio. Žvilgtelėjęs į prakartėlę išvydau ramiausiai gulintį Kukulį", - šypsojosi P.Čivilis.

Dar vieną linksmą pokštą iškrėtė retriveris. Iš mirties nagų išgriebtas šuo buvo ypač prisirišęs prie dvasininko. P.Čiviliui susiruošus išvykti su reikalais išsigąsdavo, kad jo nepaliktų visam laikui, ir imdavo blaškytis. "Chorui užgiedojus giesmę "Pulkim ant kelių", išgirdau naują balsą. Pamaniau, jog atsirado naujas choristas, su kuriuo nespėjau susipažinti", - prisiminė klebonas. Naujo choristo paslaptis paaiškėjo įėjus į zakristiją - po langu tupėjo retriveris ir kaukė, ilgėdamasis šeimininko.

"Pats kentėčiau"

Turintis didelę buvusių beglobių gyvūnų priežiūros patirtį P.Čivilis iš šuns elgsenos gali pasakyti, kokie buvo jo šeimininkai. Kai kurie gyvūnai gūžiasi vos pakėlus ranką, kiti sprunka išvydę šluotą rankoje. Vienas šuo bėgdavo šalin vos išgirdęs komandą "Ateik!" "Tikriausiai jį šeimininkas taip šaukdavo ne paglostyti ar kokiu skanėstu palepinti norėdamas", - neabejojo dvasininkas. Supratęs, ko gyvūnas bijo, P.Čivilis stengiasi kuo greičiau iš atminties ištrinti neigiamą patirtį ir augintinį pripratinti prie kitokio gyvenimo.

Klebonas įsitikinęs, kad rūpinimasis gyvūnais ir kitomis bejėgėmis būtybėmis labai stiprina žmogaus gyvybinę erdvę. "Didis džiaugsmas ir gyvenimo prasmės pajutimas, kad esi kažkam reikalingas. Rūpintis pačiais mažiausiais - Dievo skirta misija", - tvirtino dvasininkas. Gausaus būrio augintinių globos P.Čivilis net rūpesčiu nevadina. Jis vadovaujasi nuostata, kad jei gyveni nesavanaudiškai, tai gyvenimas prasmingas. "Kitaip jau neįsivaizduoju savo gyvenimo: jei jiems nepadėčiau, pats kentėčiau", - atskleidė nuoširdžios meilės gyvūnams paslaptį kunigas.

P.Čivilis neslepia, kad be gerų žmonių pagalbos išlaikyti keletą dešimčių augintinių būtų sunku. Jis labai dėkingas mėsos cechą turinčiai verslininkei, kuri kas savaitę padovanoja prekybai netinkančių mėsos atraižų, kaulų. Kitas verslininkas paskolino šaldiklį. Sausu ėdalu pagelbsti ir veterinarijos darbuotojai.

Anot klebono, gal kam ir keista, kad jis rūpinasi būriu beglobių, bet tokio požiūrio jis nesmerkia. "Tie, kurie myli gyvūnus, turi savus argumentus, o kurie nemyli - savus. Niekada nereikia stebėtis tuo, ko pats nedarai. Labiausiai smerkiantiems žmonėms Dievas leidžia patiems patirti tokią būseną", - perspėjo dvasininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"