TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Didžiosios Adakro Šeštakausko idėjos

2013 11 30 6:00
Lietuvos statybininkų asociacijos garbės prezidentas A.V.Šeštakauskas. LSA nuotrauka

Buvęs ilgametis Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas, dabartinis šios asociacijos garbės prezidentas Adakras Vincentas Šeštakauskas gruodžio 1-ąją švenčia jubiliejinį 75-ąjį gimtadienį. Nuo 1953 metų, kai įstojo į Kauno politechnikumą, iki šių dienų A.Šeštakauskas nenutolo nuo statybų. Joms atiduoti ilgi dešimtmečiai padėjo specialistui užsitarnauti vieno labiausiai šiai pramonės šakai nusipelniusių asmenų vardą.

Viename iš pokalbių A.Šeštakauskas yra išsakęs filosofinę mintį apie idėjos svarbą kiekvieno žmogaus, o ypač susijusio su statyba, gyvenime. Laikraščiui „Statyba“ jis yra pabrėžęs: „Visų gyvenimo sričių, įskaitant ir statybų sektorių, sėkmę lems atsakymas į klausimą, ar turime idėją?“ Turėti idėją, anot A.Šeštakausko, ypač būdinga ir bendra visoms statybininkų kartoms, kurios dešimtmečius leido statybų aikštelėse, projektavimo biuruose, valdžios kabinetuose.

Paklaustas, kuo idėja skiriasi nuo tikslo, pašnekovas atsakė: „Tikslų galima turėti ne vieną – šiai dienai, rytdienai, ateičiai. O idėja paprastai būna viena, užvaldanti protą, telkianti jėgas – dvasines ir fizines, neleidžianti užmigti, varanti į priekį.“

Lemtingas sprendimas

Vis dėlto vaikystės sprendimo pasirinkti statybininko profesiją LSA garbės prezidentas prie idėjų nepriskiria. „Jau septynmetėje mokykloje mes, vaikai, buvome įtikėję, kad reikia greičiau užsikabinti gyvenime, įgyti specialybę. Kaimas buvo "biednas", nieko nestatė“, – prisiminė A.Šeštakauskas.

Jis galėjo tapti geru mokytoju, kaip ir tėtis. Nebūtų labai apsirikęs ir stodamas į tada populiarų Kauno Mičiurino sodininkystės ir daržininkystės technikumą, tai jam siūlė artimieji. Tačiau atsitiktinė pažintis su būsimu statybų inžinieriumi – studentu Jonu Šalaševičiumi, pasakiusiu „darai klaidą, vaikine“, lėmė, kad A.Šeštakauskas įteikė prašymą stoti į tuometinio Kauno politechnikumo statybos specialybę. Pokario metai dar nebuvo spėję išnaikinti lietuvybės sėklos, atimti noro mokytis.

Aštuoniolikmetis statybos technikas, gavęs paskyrimą arčiau namų (jo tėviškė - Lazdijų rajono Krosnos kaime), tapo Marijampolės betono dirbinių įmonės cecho meistru, po kelių mėnesių – viršininku. „Patirties - jokios, darbo su žmonėmis - jokio. Užtat cecho vyrai buvo "su patirtimi". Gaminome betono vamzdelius melioracijai. Keraminių trūko. Dienos produkciją kraudavome į atskirą rietuvę, ją suskaičiuodavau. Gudručiai sumanė vakarykščius pernešti į naują krūsnį, o „sutaupytą“ cementą - nugvelbti. Tuomet supratau, kad ne kiekvienu darbuotoju galiu pasitikėti. Galima sakyti, kad šaukimas į kariuomenę tada išgelbėjo nuo didesnių nemalonumų. Vis dėlto treji metai joje – „skylė“ profesinėje biografijoje“, – pasakojo A.Šeštakauskas.

Vėliau straipsnio herojus pradėjo dirbti Kauno pirmojo statybos tresto 43-iojoje statybos ir montavimo valdyboje. Ten iškopė į valdybos vyriausiuosius inžinierius, tapo Kauno antrojo statybos tresto 4-osios statybos valdybos viršininku.

Neaukšto ūgio žvalus inžinierius, dulkinas, sulytas, persmelktas rudens žvarbos skraidė po statybvietes. „Inkaras“, „Aidas“, Garliavos remonto mechaninė gamykla, Medicinos preparatų įmonė, Žemės ūkio akademija, kiti objektai", – įrašys autobiografijoje. Statė ir Jonavoje - gyvenamuosius namus. Tai buvo neįkainojama patirtis.

Tuomet brendo tai, ką paskui A.Šeštakauskas pavadins idėja.

A.Šeštakauskas - lyg ant sparnų. /Asmeninio albumo nuotrauka

Tramplinas

„Darbas Jonavos statybos treste, ypač organizuojant Azoto trąšų gamyklos karbamido komplekso statybą, buvo tarsi tramplinas tolesniam A.Šeštakausko augimui“, – teigė ilgametis šalies statybos šakos vadovas Romualdas Sakalauskas, vedęs A.Šeštakauską profesinės karjeros laiptais.

Šalia Jonavos vyko Azoto trąšų gamyklos statyba. Statybos treste tuomet dirbo per 1300 žmonių. „Paskirtas tresto vyriausiuoju inžinieriumi, patekau į vadinamąją didžiąją statybą. Tinklinis planavimas, dešimtys subrangos organizacijų, ministrų pavaduotojai ir kiti aukšto rango vadovai iš Maskvos... Gaudavome ne tik pylos, bet ir gerų pamokų ateičiai, mezgėsi pažintys“, – pasakojo A.Šeštakauskas.

Be bendrųjų tresto vyriausiojo inžinieriaus pareigų, A.Šeštakauskui Jonavoje teko tiesiogiai vadovauti karbamido gamybos komplekso statybai. Vadovauti tiesiogiai arba būti atsakingam tada reiškė, kad dėl nesėkmės galėsi kaltinti tik save, kad geriausiu atveju rizikuoji karjera ar ministerijos nemalone. Čia susitiko jiedu – A.Šeštakauskas ir Jonavos "Azoto" gamybos viršininkas Bronislovas Lubys, užsakovo atstovas, taip pat atsakingas už karbamido kompleksą. Reiklus darbų kokybei, dalykiškas.

„Greitai perpratom vienas kitą ir tai, kad priekaištai – tas nepadarė to, tas ano, niekur nenuves, kad reikia pūsti į vieną dūdą. Taip ir pūtėme dvejus metus. Vėliau su humoro gaidele B.Lubys juokaudavo: „Adakras – vienintelis statybininkas, kuris nemeluoja“, – pažintį su šviesaus atminimo dr. B.Lubiu prisiminė A.Šeštakauskas.

Jonavos tramplinas idėjos sparnais kėlė skrydžiui.

Ant skustuvo ašmenų

„Kaunas ir Jonava šalia, tad šeima gyveno Kaune. 1971 metų vasarį Statybos ministerijos valia ten sugrąžino ir mane. Buvau paskirtas Kauno 1-ojo statybos tresto, stačiusio vadinamuosius civilinius objektus – gyvenamuosius namus, mokyklas, ligonines ir pan., valdytoju“, – pasakojo LSA garbės prezidentas.

A.Šeštakauskui vadovaujant trestui, buvo pastatyti pagrindiniai projektavimo institutai, kasmet po 3-4 mokyklas, per 60 tūkst. kv. m bendrojo ploto gyvenamųjų namų, kelias ligonines, kultūros, sporto objektus... Sujungus 1-ąjį ir 2-ąjį trestus, jungtinio Kauno statybos tresto valdytoju tapo būtent A.Šeštakauskas. Statybos geografija išsiplėtė į šešis regionus.

Ne vienam tos pačios kartos vadovui idėjos sparnus pakirpo „dėmės“ biografijoje, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, asmeninės ydos, nelaimingi atsitikimai. A.Šeštakauską tai aplenkė. „Statybininko tokia profesija – vaikščioti ant skustuvo ašmenų. Šiomis savaitėmis, regint tragiškos griūties Rygoje pasekmes, džiaugiuosi, kad mano karjeroje per kelis dešimtmečius to nepasitaikė. O papeikimas buvo įprastas dalykas. Gavau ir griežtą nuobaudą – tiesa, jau vėliau - ne Lietuvoje, bet iš Maskvos – „za liberalizm i popustitelstvo" (lietuviškai - "už liberalizmą ir susitaikėliškumą“). Sunku tiksliai išversti, bet taip įrašė“, – sakė jis.

Pasitikėjimas 20-čiai metų

Lietuvai tapus nepriklausoma, A.Šeštakauskas pasuko į verslą, įkūrė įmonę „Rustas“. Į klausimą, ar LSA – jo idėja, pašnekovas atsakė: „Ji tapo mano idėja. Tada jau turėjau „Rustą“ ir apie tai negalvojau. 1993-iųjų kovo pradžioje naujasis ministras pirmininkas dr. B.Lubys pakvietė statybos įmonių, kurios dirbo už Lietuvos ribų, vadovus pasitarti, kaip plėsti statybų eksportą. Jis paragino tokias įmones vienytis ir įkurti asociaciją. Premjeras, padaręs įžangą, atsistojo ir taręs: "Neturiu laiko, tu, Adakrai, sėsk ir tęsk toliau", išėjo. Taip ir tęsiau – 20 metų. Asociacijos signatarėmis buvo 24 įmonės, o atsistatydinęs palikau per 150 narių.“

Po pusmečio asociacija tapo Lietuvos pramonininkų konfederacijos nare, vėl kartu su dr. B.Lubiu ir kitais pūtė į vieną dūdą. Keitėsi asociacijos tikslai, veiklos metodai, prioritetai. Ji tapo statybininkams atstovaujančia grandimi valdžios institucijose, padėjo išsaugoti ir išplėtoti statybos potencialą, sudaryti palankesnes sąlygas investuotojams, užmezgė tarptautinius ryšius.

„A.Šeštakauskas per du dešimtmečius asociacijos vaidmenį iškėlė į valstybinį lygį“, – teigė buvęs jos prezidiumo narys Antanas Butkus. Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius su tuo sutinka: „Asociacija yra puikus partneris Vyriausybei... Kai galvojame apie šalies strateginius tikslus.“

„Buvo minučių, kai manydavau, jog ne tuo keliu einu. Dabar žinau, kad grąžinus laiką atgal pagrindinių orientyrų nekeisčiau“, – sakė A.Šeštakauskas.

Garbės prezidentas

Ne vienas sutiktų, kad dėmesys, pagarba žmogui taip pat priklauso A.Šeštakausko idėjų bankui. „Tai - virš visų idėjų“, - teigė jis. Geras darbininkas, brigadininkas – jam pavyzdys, sumanus darbų vadovas, įmonės specialistas ar šeimininkas – autoritetas. Jiems A.Šeštakauskas teikė padėkos raštus, segė garbės statybininko ženklus, profesijos riterio ir kitus apdovanojimus. Šiam tikslui pagelbėjo Statybininkų dienos renginiai, dėl kurių teko metų metus varstyti Seimo narių kabinetų duris, kol ši diena pateko į Atmintinų datų sąrašą.

Jis – diplomatas. Keitėsi vyriausybės, ministrai, dešinieji, kairieji ir kiti. A.Šeštakauskas visiems pritaikė savo raktą. Teikė siūlymus, aiškino, reikalavo. Subtilus. Mokantis, kai reikia, taikliai, bet nepiktai įgelti kitam, o ir sau pačiam. „Garbės prezidentas – gražiau nesugalvosi“, – mano buvęs Panevėžio statybos tresto valdytojas Antanas Pavalkis.

Nemėgstantis akibrokštų. Viskam rengėsi iš anksto. Šiemet jau pavasariop pradėjo savo įpėdinio paieškas. Kalbėjosi su vienu, kitu, tarėsi su asociacijos prezidiumo nariais. Apsistojo prie Daliaus Gedvilo - veiklaus, turinčio stuburą, anksti sukūrusio savo įmonę, neprarandančio savitvardos sudėtingose situacijose - kandidatūros. Gerokai prieš rinkimus kartu apvažinėjo Dzūkiją, Žemaitiją, kitas kraštų įmones. Kad žmonės susipažintų, žinotų, už ką balsuoja.

Dabartinis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas D.Gedvilas pagarbiai atsiliepia apie savo pirmtaką: „Jeigu Lietuvos visuomenėje yra lyderiai, tai A.Šeštakauskas tikrai tas žmogus, kuris statybų sektoriui daug metų buvo flagmanas, asmenybė – savo srities lyderis. Smalsumas, nuolatinis domėjimasis statybų inovacijomis, darbštumas, pagarba statybininkams, inžinieriams, kompetencija statybų teisinės informacijos duomenų bazėje išskyrė A.Šeštakauską iš kitų statybos vadovų. Tokį A.Šeštakauską pažinau prieš 14 metų, toks šis talentingas žmogus išliko iki šiol.“

Pokalbį A.Šeštakauskas baigė mintimis apie idėjas, kuriomis gyvena dabar: „Idėjų portfelis lyg išseko. Liko namų darbai, nenutraukiau ryšių su Pramonininkų konfederacija. Statybininkų asociacija. Sodas, Druskininkai, teatras. Tik va kažkodėl rimtų knygų, kurios mane lydėjo visą gyvenimą, nesinori skaityti. Gal tas noras dar grįš...“

Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos statybininkų asociacija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"