TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dievukų ieškotoja

2016 04 30 6:00
"Apie liaudies skulptūrą rašyta nemažai, tačiau dažniausiai ji tyrinėta kaip meno objektas. Mane labiau domino jos pirminė paskirtis, jos autentiška aplinka, norėjosi išsiaiškinti, kokią vietą ji užėmė liaudies pamaldumo tradicijoje", - sakė Skaidrė Urbonienė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Dauguma medinių koplytstulpių, koplytėlių, stogastulpių, kryžių iš sodybų, pakelių ar kaimo kryžkelių atsidūrė muziejuose, liko įamžinti albumuose. Menotyrininkė Skaidrė Urbonienė daug metų gilinosi į šių skulptūrų paskirtį, statymo priežastis, tyrinėdama buvusią jų aplinką atskleidė įdomių liaudiškojo pamaldumo apraiškų.

Kryždirbystės paminklais S. Urbonienė susidomėjo dar studijų Vilniaus universitete metais. Studijuodama istoriją daug keliavo, kur tik išvydusi koplytėlių, koplytstulpių, įdomesnių kryžių, juos fotografavo, klausinėjo vietos žmonių, kada ir kokiu tikslu jie pastatyti. Pradėjusi dirbti Lietuvos nacionaliniame muziejuje ėmė rinkti medžiagą apie religinę liaudies skulptūrą ir ją kūrusius dievdirbius. Vėliau šis pomėgis peraugo į mokslinius tyrimus. Domėtis liaudies daile paskatino ir mama, šviesaus atminimo grafikė Albina Makūnaitė. Jai mokslininkė ir skyrė savo nesenai išleistą monografiją „Religinė liaudies skulptūra Lietuvoje XIX a. – XX a. I pusėje“.

Įstojusi į doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje S. Urbonienė toliau gilinosi į pradėtus religinės liaudies skulptūros tyrimus. „Apie liaudies skulptūrą rašyta nemažai, tačiau dažniausiai ji vertinta estetiniu aspektu, tyrinėta kaip meno objektas. Mane labiau domino jos pirminė paskirtis, autentiška aplinka, norėjosi išsiaiškinti, kokią vietą ji užėmė liaudies pamaldumo tradicijoje, siekiau praplėsti liaudies meno funkcionavimo suvokimą“, – sakė menotyrininkė. Jos tyrimai apėmė XIX amžių ir XX amžiaus I pusę – iš šio laiko išlikę daugiausia pavyzdžių. Rinkdama medžiagą tyrimams menotyrininkė aplankė bene visus Lietuvos muziejus. Jų fonduose rado gausius šventųjų statulėlių iš mažosios architektūros paminklų.

Koplytstulpis su šv. Jurgio skulptūra prie vartelių Kalnijų kaime, Sedos valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Fotografuota 1936 metais. /Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotrauka

Pamaldumo ypatybės

Pasak menotyrininkės, religinė liaudies skulptūra plačiausiai paplito XIX amžiuje, ypač antroje jo pusėje. Šiuo laikotarpiu buvo savaip madinga pabrėžti pamaldumą. „Po baudžiavos panaikinimo ūkininkais tapę valstiečiai jau galėdavo užsisakyti ir sumokėti dievdirbiui už darbą. Be to, tai lėmė jų statusą bendruomenėje – tik religingi žmonės buvo laikomi padoriais, aukštos moralės bendruomenės nariais. Antai dzūkai sakydavo, kad kryžius statosi geri, padorūs žmonės, – pasakojo S. Urbonienė. – Žemaičiai tvirtindavo, kad „nebuvo nė vienos nešventos sodybos“: „Kas liob neturės dievalių prie savo noma, tun liob apšauks visi.“ Aukštaičiai tvirtino, kad kiemas, turįs kryžių, buvo laikomas pasiturinčiu. Todėl ūkininkas laikė būtinu dalyku turėti sodyboje kryžių ar koplytėlę su kurio nors šventojo statulėle. Žmonių liudijimu, tik bežemiai neturėjo kryžių. Neturtingų kaimų gyventojai, neišgalėdami kryžiaus pasistatyti sodyboje, statydavo bendrą kaimo kryžių. Lengvai pasiekiamą sakralinį objektą stengdavosi turėti ir nuo parapijos bažnyčios nutolę kaimai – kad ištikus kokiai nelaimei būtų kur pasimelsti.“

Menotyrininkė ekspedicijose užrašė daug įdomių pasakojimų, kodėl žmonės pasistatė koplytėlę, kodėl pasirinko tam tikrus šventuosius ir kaip juos išdėstė savo koplytstulpyje. „Pavyzdžiui, vienas žmogus pasakojo, kad jų kaime yra išlikusi koplytėlė su šv. Roko skulptūra. Ją įkėlė žmogus, turėjęs negyjančią kojos žaizdą. Bažnyčioje meldėsi prie jo paveikslo, pasveiko, o tada pastatė žadėtą koplytėlę. Apie galias pagydyti žaizdas rodo ir šv. Roko ikonografija – jis vaizduojamas su atidengta kojos žaizda, – teigė S. Urbonienė. – Be to, šis šventasis globoja keliaujančiuosius, todėl nemažai jo skulptūrėlių būdavo statoma pakelėse, pamiškėse.“

Progų statyti kryžius ir koplytėles būta įvairių: krikštynoms, įkurtuvėms pažymėti, mirusiesiems atminti, taip pat siekiant užsitikrinti laimingą gyvenimą, darnią šeimą, gerą derlių, apsisaugoti nuo ligų, gaisrų, netikėtos mirties kelionėje, pažymėti laukų ribas arba prašant Dievo malonių, o paskui atsidėkojant už išpildytus prašymus. Nuo intencijos priklausydavo ir pasirenkamo globėjo atvaizdas.

„Jei įžadas dėl ligos – atitinkamai parenkamas ir šventasis. Jeigu įžadas susijęs su šeima, vaikais, tada koplytėlėje statydavo šv. Mergelės Marijos, šv. Onos, šv. Juozapo skulptūrėlę. Gimus vaikui, linkint jam laimingo gyvenimo, sodybos koplytėlėje pastatydavo jo krikšto vardo šventojo statulėlę. Dideliu stebukladariu buvo laikomas šv. Antanas, tad jo skulptūrėlės paplitusios skirtingoje aplinkoje, – aiškino pašnekovė. – XX amžiaus pirmoje pusėje (minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų mirties metines) statytuose kryžiuose šalia religinių atvaizdų randasi jau ir pasaulietinių temų – būtent Vytauto Didžiojo skulptūrų.“

XX amžiaus I pusės šv. Agotos skulptūra koplytstulpyje. Pryšmantai, Tauragės rajonas. /Skaidrės Urbonienės nuotrauka

Kad žvilgsniu globotų

Kaip pasakojo menotyrininkė, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą daug Žemaitijos koplytėlių nufotografavęs etnografas Ignas Končius yra pastebėjęs, kad šv. Jurgio skulptūrėlės būdavo koplytstulpiuose prie vartų – kad matytų išeinančius ir grįžtančius gyvulius. Arba žvelgdavo į tvarto pusę. „Kiek teko matyti, iki šiol išlikęs paprotys – koplytėlėse į namų pusę žiūri švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė, o į gatvę – Jėzus Kristus. Kryžiai dažniausiai pasukti į gatvę. Nors būna ir kitaip. Antai Žemaitijoje viena moteris savo sodyboje pasistačiusi kryžių, nuo kurio Jėzus žvelgia į taką, vedantį namo. Pasak šeimininkės, ji norėjusi, kad einančią tuo takeliu nuolat matytų Jėzus“, – pasakojo S. Urbonienė.

Siekdami sakralizuoti pavojingą vietą, tarkim, kryžkelę ar kitą nejaukią aplinką, kurioje, anot tikėjimų, rinkdavosi piktosios dvasios, žmonės taip pat ten statydavo kryžius ar koplytėles. „Jei vieta pažliugusi, ten būtinai stovės koplytėlė ar koplytstulpis su vandens semantika susijusių šventųjų atvaizdais – šv. Jono Krikštytojo arba šv. Jono Nepomuko. Kadangi Lietuvoje labai daug upių, upelių, ežerų, šiuos šventuosius galima išvysti visuose regionuose. Jei tik kur koks tiltelis, jau, žiūrėk, ir šv. Jonas Nepomukas iš koplytėlės žvelgia“, – sakė S. Urbonienė. Pakelėse nuo piktųjų dvasių dar saugodavo ir šv. Mykolas Arkangelas, šv. Vincentas.

Dievdirbys Augustinas Potockis iš Luokės valsčiaus, Telšių apskrities. 1932 metai. /Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotrauka

Atpažįstami šventieji

Dievdirbiai stengėsi, kad išdrožti šventieji būtų atpažįstami, nes kitaip kunigai jų nešventino. O atpažindavo iš tam tikrų atributų, tarkime, šv. Barbora laiko taurę su ostija, šv. Agota dažniausiai vaizduojama su duonos kepalėliu. Šv. Florijonas būdavo iškeliamas aukštai – kad apžvelgtų visą kaimą ar sodybą, mat buvo tikima, jog tik tokiu atveju apsaugos nuo gaisro.

„Dievdirbiai savo drožtas skulptūras nešdavo į bažnyčią šventinti, nes buvo tikima, kad tik pašventintas dievukas turi galios apsaugoti nuo nelaimių. Tačiau kunigai ne visus darbus noriai šventino. Jie reikalavo, kad meistrai skulptūras drožtų panašias į bažnytinius kūrinius, tai yra skulptūra turėjo atitikti bažnytinę ikonografiją. Yra užrašyta pasakojimų, jog kai kuriuos dievdirbius kunigas pakritikavo už tai, kad jie Nukryžiuotąjį vaizduoja pernelyg apkūnų. Kartais reikalavo lygiai nugludinti skulptūros paviršių, – aiškino S. Urbonienė. – Kraštotyrininkai yra užrašę atvejų, kaip pardavinėdami turguose ar prie bažnyčių per atlaidus dievdirbiai pašiepdavo konkurentų skulptūrėles, o savo gaminius reklamuodavo sakydami, kad tik jo dievukai gali nuo visko apsaugoti. Teko skaityti apie vieną dievdirbį, gavusį užsakymą išdrožti šv. Karolio atvaizdą. Pradėjęs domėtis, kaip jis atrodo, ir sužinojęs, kad šv. Karolis turėjo negražią kumpą nosį, dievdirbys atsisakė jį drožti sakydamas, jog šventasis turi būti tik gražus.“

Dievdirbių būta skirtingų – vieni labai primityviai drožė, kiti profesionaliau, gal buvo pasimokę iš Bažnyčios meistrų ar šiaip įgudę savamoksliai. „Pasak liudijimų, dauguma dievdirbių vien iš skulptūrėlių drožybos nepragyvendavo, todėl dar vertėsi įvairių įrankių, buities daiktų gamyba. Tačiau ne kiekvienas stalius gebėjo būti ir dievdirbiu. Tam reikėjo ir pašaukimo, ir polinkio“, – teigė menotyrininkė. Dievdirbiai buvo labai įvairialypės, spalvingos asmenybės. Dažnas buvo raštingas, daug kuo domėdavosi, dažniausiai mokėdavo groti įvairiais muzikos instrumentais, juos gaminti.

Ant žemės stovinčios, dažniausiai įstiklintos koplytėlės ir kolpytstulpių koplytėlės net su keletu šventųjų atvaizdų labiau buvo paplitusios Žemaitijoje. Žmonės iki šiol jas įsirenginėja. Aukštaitijai būdingi kryžiai ir stogastulpiai su skulptūrėlėmis. Pasak menotyrininkės, aukštaičiai į atvirus dviaukščius ar triaukščius stogastulpius įkeldavo net iki dvylikos skulptūrėlių.

Dzūkijoje ir Suvalkijoje vyravo kryžiai, kuriuose dažniausiai buvo tik viena Nukryžiuotojo figūrėlė. „Dzūkai dar mėgdavo kryžius papuošti mažomis ant stiebo ar kryžmoje pritvirtintomis koplytėlėmis“, – aiškino pašnekovė.

1948 metų koplytstulpis su Rūpintojėlio skulptūra netoli Utenos, pakelėje Utena–Vyžuonos. Fotografuota 1968 metais. /Lietuvos istorijos instituto archyvo nuotrauka

Vietoj medinukų – geležis ir betonas

Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, medinių sakralinių paminklų statyta jau mažiau, nes į madą atėjo geležiniai, betono, ketaus, gipso dirbiniai. „Po 1922–1939 metų žemės reformos, kai kaimai išskirstyti į vienkiemius, įsikūrimo rūpesčiai užgoždavo žmonių religinius ar estetinius poreikius. Pavyzdžiui, 1929 metų ekspedicijos dienoraštyje fotografas, kraštotyrininkas Balys Buračas yra užrašęs daug dievdirbių nusiskundimų, kad mažai kas užsako skulptūrėlių, nes prie kryžių dažniausiai tvirtina metalines Nukryžiuotojo skulptūrėles, – pasakojo S. Urbonienė. – Sunykusias medines skulptūrėles koplytėlėse irgi dažniausiai pakeisdavo pirktinėmis gipsinėmis. Šie pokyčiai lėmė spartų dievdirbystės amato nykimą XX amžiaus 3–4 dešimtmetyje.“

Apskritai tradicija statyti religinius paminklus, pasak menotyrininkės, nėra būdinga tik lietuviams. „Tai paplitę visose krikščioniškose šalyse, – teigė ji. – Skiriasi tik medžiagos, iš kurių buvo daromi. Lenkijoje tradicija labai panaši. Net egzotiškoje Pietų Indijoje, Keralos valstijoje, kur gyvena 60 proc. katalikų, taip pat teko matyti daugybę koplytėlių, koplytstulpių su šv. Jurgio, šv. Antano skulptūrėlėmis. Lietuva išsiskiria tik mažosios architektūros paminklų tipų, formų ir puošybos įvairove. Beje, tokio paminklo kaip stogastulpis kitose šalyse neteko matyti.“

Lurdo švč. Mergelės Marijos skulptūra koplytėlėje. Šačių kaimo kapinės Skuodo rajone, fotografuota 1971 metais. /Kultūros paveldo centro archyvo nuotrauka
Koplytstulpis su šv. Barboros skulptūra pakelėje. Sauserių kaime, Klaipėdos rajone. Fotografuota 1959 metais. /Lietuvos istorijos instituto archyvo nuotrauka
1906 metais pastatytas koplytstulpis su šv. Jurgio, Pietos, šv. Juozapo, šv. Pranciškaus skulptūromis Skroblio kaime, Telšių apskrityje. Fotografuota 1939 metais. /Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotrauka
1915 metų koplytstulpis su šv. Roko, šv. Florijono, Pietos, šv. Kotrynos skulptūromis Paškuvėnų kaime, Telšių rajone. Fotografuota 1971 metais. /Lietuvos istorijos instituto archyvo nuotrauka
Kolpytstulpis su šv. Jurgio ir šv. Roko skulptūromis Eržvilko Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje, 1933 metai. /Naconalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotrauka
Stogastulpis Antašavos bažnyčios šventoriuje. /Skaidrės Urbonienės nuotrauka
Koplytstulpis su šv. Izidoriaus Sėjėjo skulptūra Petraičių kaime, Mažeikių apskrityje. XX amiaus 4-asis dešimtmetis. /Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotrauka

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"