TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Diktuoja medinių lentų madą

2014 07 26 6:00
Ingrida ir Tomas į tradicinį medžio lentų verslą pažvelgė netradiciškai ir kūrybiškai. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Trejus metus Škotijoje, Edinburge, gyvenę lietuviai Ingrida Vizbaraitė ir Tomas Poškaitis iš šios šalies į Lietuvą parsivežė pirmagimę Ulą ir šeimos verslo idėją. Šiandien sutuoktiniai džiaugiasi jau dviem dukrelėmis ir medinių grindų bei apdailos lentelių mados diktatorių statusu.

Prieš ketverius metus medinių lentų parduotuvę įkūrę Ingrida ir Tomas savo verslą pradėjo visiškai kitaip, nei buvo įprasta iki šiol. Nedidukę parduotuvėlę jie atidarė Vilniaus senamiestyje, o ne miesto pakraštyje, sandėlių rajone. Interjerą sukūrė jaukų, šeimynišką. Prekių asortimentą pasiūlė taip pat netradicinį - sendintų lentų, primenančių močiutės trobos grindis, puoštų piešinukais - vaikų kambariui, jachtos deniui statyti naudojamų lentų, kurios tinka ir voniai ar dušo kabinai. "Kaip praneša verslo "žvalgyba", mūsų konkurentai jau irgi dairosi patalpų savo parduotuvei senamiestyje, nes įsitikino, kad mums puikiai sekasi", - linksmai ir didžiuodamasi prisipažino Ingrida. Būtent ji, diplomuota kostiumo dizainerė ir kultūros vadybininkė, padedama vyro Tomo ėmėsi šio paprasto verslo ne paprastai, o su kūrybiniu polėkiu.

Trys broliai ir sesė

Parduotuvę "Brolis Timber" Vilniuje Ingrida su Tomu kūrė plėsdami šeimos verslą. "Mano broliai, tėvai - visi dirba parduotuvėje Kaune. Brolis fizikas vos pradėjęs verslą jau žinojo, kad plėstis. Kai jis įkūrė pirmąją technologijų parduotuvę, raktinis žodis pavadinime buvo "brolis". Mudu su vyru medienos gaminiais iš pradžių daugiausia prekiavome užsienyje, todėl prie žodžio "brolis" pridėjome "timber" (liet. mediena). Taip atsirado šis keistas pavadinimas, nors logiškiau būtų buvę pasivadinti "Sesė Timber", - šmaikštavo Ingrida.

Tai, kad iš kostiumo dizaino ir kultūros vadybos pasuko į medienos verslą, ji vadino atsitiktinių sutapimų virtine. Pašnekovė prisipažino, jog stodama į Vilniaus dailės akademiją nelabai ir žinojo, ką veiks baigusi mokslus. Merginai tiesiog patiko piešti, tačiau taip pat gerai mokykloje sekėsi matematika. Nejautė vieno, dominuojančio, potraukio, kuris nurungtų kitus. "Baigusi kostiumo dizainą, pradėjau studijuoti kultūros vadybą. Tada ir supratau, kad man daug labiau patinka vadybiniai, teoriniai dalykai, o ne siuvimas, modeliavimas. Pradėjau dirbti vadybininke, patiko, bet vis dar neturėjau aiškios vizijos, ką toliau veikti gyvenime", - pasakojo ji.

Kelionė į Škotiją ir knyga

Savo gyvenimą Škotijoje, Edinburge, Ingrida vadina ne laikina emigracija, o kelione. Trejus metus ji dirbo paprastus darbus, tačiau vis pasvajodavo apie savo verslą. "Kadangi tik keliavome, bet ketinome grįžti į Lietuvą, apie verslą Škotijoje nemąstėme. Niekada neplanavome ten likti, tiesiog pagyvenome. Tomas ilgiau, aš - trumpiau. Vyras ir anksčiau darbavosi Airijoje, Škotijoje, kitose šalyse. Ta mudviejų kelionė į Edinburgą užtruko trejus metus, ten gimė dukra Ūla. O kai atsiranda vaikas, natūraliai kyla mintis "įsižeminti", įsikurti kur nors visam laikui. Grįžome į Lietuvą, nors Škotijoje mums abiem buvo tikrai gerai", - tikino I. Vizbaraitė.

Edinburge moteris pasisėmė patirties aptarnavimo srityje - dirbo maitinimo įstaigoje, aptarnaujančioje biurų rajono žmones. Džiaugėsi, kad ši veikla buvo paprasta, neapsunkino galvos, tik - rankas ir kojas. Tomas dirbo virtuvės šefu restoranuose. Laukdamasi dukros ir augindama ją Ingrida pajuto, kad stokoja veiklos. Tad šalia motinystės rūpesčių dar ėmėsi auklės pareigų - kartu su savo mažyle prižiūrėjo kitą vaikutį. Taip uždirbdavo papildomų pinigų šeimai.

"Tomas ilgai dirbdavo restorane, laukdama jo vakarais pradėjau rašyti pasakas. Tiesą sakant, tai daryti paskatino draugė. Be jos postūmio būčiau ne rašiusi, o tiesiog pasakojusi balsu dukrai. Rašymas - nemenkas darbas, reikalaujantis pastangų, valios, susikaupimo. Bet draugė ragino, sakė, kad išspausdins tas mano pasakas. Ji kaip tik dirbo leidybos srityje. Taip ir radosi tos "Karžygiuko istorijos", - prisiminė knygelę vaikams parašiusi ir išleidusi I. Vizbaraitė.

Parduotuvė kaip namai

Ingridos ir Tomo parduotuvė jauki, čia mielai su tėveliais laiką leidžia ir jau aštuonerių sulaukusi Ūla bei penkiametė Onutė. Ingrida džiaugiasi, kad į medienos verslą atėjo iš visai kitos srities ir sugebėjo pažvelgti į jį netradiciškai. "Lietuvoje medžio kultūra labai prasta. Ačiū Dievui, ji gerėja, bet verslininkui dar įprasta parduoti lentas netvarkingame, nejaukiame sandėlyje. Mudu su Tomu nutarėme, kad medis, skirtas namams įrengti ir dekoruoti, turi būti pateikiamas ir parduodamas estetiškai, kaip namų aplinkoje. Iš pradžių patiems čia buvo antri namai, todėl patalpas įrengėme pagal savo skonį ir supratimą", - aiškino Ingrida.

Verslininkai daug dirba su architektais, lengvai randa su jais bendrą kalbą šioje lyg ir medžio lentų galerijoje. Anot Ingridos, lentos taip pat turi savo madas. Gerai pagaminti jas gali daug kas, tačiau sėkmingai prekiauti pavyksta tada, kai produktas pateikiamas pagal tam tikrą koncepciją. "Kiekviena lenta turi aurą, o namų grindys - irgi mada. Mes tas madas diktuojame", - įsitikinusi ji.

Kolekcijoms - žmonių vardai

Dar vienas netradicinis verslininkų sprendimas - pavadinti lentų kolekcijas žmonių vardais. Ingrida juokėsi, jog "krikštatėvio" vaidmuo čia tvirtai priklauso Tomui - jis sumanė, kad Kazio, Jono ar Magdės lentas parduoti ne tik linksmiau, bet ir paprasčiau klientui. Pasak moters, dažnam žmogui, jei šis nėra statybininkas, prisiminti lentų profilio pavadinimą - kokią nors nieko nesakančią raidžių ir skaičių kombinaciją - sunku. "Viskas pasidaro daug aiškiau, kai išsirenki terasą "Jonas", o jeigu ir šeimoje yra koks Jonas, šias lentas pirkti tampa dar mieliau", - tikino ji.

Prieš kurį laiką verslininkai siūlė iki šiol Lietuvoje nematytą produkciją - iš griaunamų senų pramoninių sandėlių surinktas ir restauruotas autentiškas lentas, turinčias išskirtinę senovės aurą. Jas tiekia viena britų firma. Tačiau mūsų pirkėjams jos pasirodė tiesiog per brangios - kvadratinis metras unikalių senovinių lentų kainuoja penkis šimtus litų ir daugiau. "Į tokį produktą žmonės žvelgia mėgaudamiesi, tačiau negali sau jo leisti. Turtingam žmogui, kurio namai - kelių šimtų kvadratinių metrų, tai irgi per brangu, nors atrodo įspūdingai", - apgailestavo verslininkė.

Vaikų kambariui Ingrida ir Tomas sumanė pasiūlyti lentų, turinčių paslaptį. Moteris iš savo vaikystės prisimena, kaip darydavo "sekretus": į žemėje iškastą duobutę dėdavo gėlių, blizgučių, uždengdavo stiklu ir užkasdavo. Rodydavo šį "sekretą" tik geriausiems draugams. "Siūlome paveiksliukų su legenda liniją, kurios kiekvienas piešinėlis paslaptingas. Vaikas gali turėti savo mažą "sekretą" tiesiog kambaryje, ant lentinių grindų po kilimėliu, ir rodyti jį tik artimiems bičiuliams. Tai tiesiog gražu ir miela", - šypsodamasi kalbėjo I. Vizbaraitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"