TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dizainerio šaknys - iš mamos ir močiutės siuvinių

2015 09 05 6:00
Liutauras Salasevičius nuo mažumės žinojo, kad užaugęs bus siuvėjas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Dizaineris ir kirpėjas Liutauras Salasevičius nesibaido vadinamas siuvėju. Amatą jaunam vestuvinių ir vakarinių suknelių kūrėjui įskiepijo šeimos moterys - mama ir močiutė.

„Kadangi nuo vaikystės mačiau visą siuvėjo darbo virtuvę, gyvenimo kelias man buvo aiškus ir tiesus - siūti gražius drabužius“, - patikino proginių suknelių dizaineris. Pasak jo, prie siuvimo mašinos jis sėdo dar nelankydamas mokyklos, pirmieji vaiko siuviniai buvo paprasti užvalkaliukai, vyresnės sesers lėlių drabužėliai. Mama sūnui nedrausdavo sėsti prie siuvimo mašinos, kuri tais laikais buvo didelis turtas. Pirmuosius rūbus mažasis Liutauras sau pasisiuvo vos sulaukęs dešimties metų.

Archyviniai kadrai: pirmoji Liutauro kolekcija: modelis ir dizaineris./Asmeninio albumo nuotraukos

Kruopščioji močiutė

Vilkaviškyje gimęs Liutauras vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido Radviliškyje, kur persikėlė gyventi jo šeima. "Niekada neturėjau abejonių, kuo būsiu užaugęs. Jau darželyje į tokį klausimą tvirtai atsakydavau, kad būsiu siuvėjas. Man tai buvo taip natūralu, kad jokių kitų variantų tiesiog nebuvo", - prisiminė jis.

Pasak L. Salasevičiaus, jo močiutė Albina visą gyvenimą siuvo sau drabužius. Tik prieš porą metų anapilin iškeliavusi šeimos senolė iki paskutinio vizito pas gydytoją rengėsi tik savo siūtais kostiumėliais, paltais. Visą gyvenimą dėvėjo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio stiliaus kepuraites-skrybėlaites, tačiau šiuos galvos apdangalus buvo išlaikiusi nuo jaunystės laikų, jų pati nesiuvo. Pasak dizainerio, jis nesidomėjo dar senesne šeimos karta, tačiau beveik neabejoja, kad gerai siuvo ir jo prosenelė. Gailisi tiksliau neišsiaiškinęs. Nei močiutė, nei mama specialių siuvimo mokslų nebaigusios, išmoko šio amato pačios. "Neprisimenu kaip močiutė, bet mama vienu metu dirbo siuvėja Vilkaviškio siuvimo fabrike. Siuvo tuo metu vienintelius Lietuvoje parduodamus džinsus. Daug kas, manau, prisimena tuos Vilkaviškio džinsus, juos nešiojo pusė Lietuvos", - šypsodamasis pasakojo Liutauras.

Močiutė Albina ir trys jos dukros - Liutauro mama stovi dešinėje per savo vyresniosios sesers vestuves.

Neseniai žiūrėdamas dokumentinį Linos Plioplytės filmą "Amžinai stilingos" jis įsiminė vienos jo veikėjos ištartą frazę: „Aš niekada nenorėjau atrodyti jaunai. Norėjau atrodyti stilingai.“ Filme šiuos žodžius sako 80-metė niujorkietė Joyce Carpati. "Mano močiutei šie žodžiai labai tiktų: nors ji buvo kitokia nei matyta herojė: niekada nesidažė, jos plaukai taip pat nematę dažų. Kai paaugau, pats ją kirpdavau tokiu griežtu ////"kare" kirpimu, jis jai puikiai tiko. Taip pat močiutė niekada nelakuodavo nagų, bet jos rūbai - kostiumėliai, paltai visada buvo pasiūti nepriekaištingai ir iš labai gražių medžiagų", - aiškino Liutauras.

Jis iki šiol žavisi močiutės siuvinių kokybe. Kai pradėjo važinėti po drabužių dizainerių konkursus, sakė dažnai matantis kokybės trūkumą: dažnas paėmęs trikotažo gabalą ir jį bet kaip susiuvęs jau garsiai skelbiasi esantis kietas dizaineris. Liutaurui imponuoja močiutės naudoti saikingi puošybos elementai - įvairios sagos, kuriomis ji pagyvindavo savo siuvinius. Pasak L. Salasevičiaus, močiutė Albina siūdavosi ne tik viršutinius rūbus, bet ir liemenėles. Iš draugės gavusi iškarpas jau tada, gūdžiu sovietmečiu, jas siūdavo pakietintas, pakeliančias ir gerai laikančias krūtinę.

Liutauro siūtos suknelės nuo pat pradžių pasižymėjo puošnumu.

Stilingoji mama

„Mano mama kitados buvo tikra Vilkaviškio gražuolė, - pasakojo dizaineris. - Jos drabužiai mums su sese kartais atrodydavo net kiek provokuojantys: mikroskopinio trumpumo sijonėliai, kokius tuo metu dėvėjo visos stileivos, basutės su didžiule kamštine platforma. Tačiau ji tikrai galėjo sau leisti tokią tada madingą aprangą - buvo labai liekna, aukšta, graži.“ Sūnus prisiminė, kad mama labai dažnai dalyvaudavo draugų vestuvėse, būdavo liudininkė, į tokius renginius visada eidavo pasidabinusi savo siūtomis įspūdingomis suknelėmis. Tačiau nuo mažens prie kruopštumo įpratęs dizaineris prisipažino, jog mamos siuviniai nebūdavo pasiūti taip preciziškai kaip močiutės, nors ir atrodydavo daug įspūdingiau.

Švelniai traukdamas per dantį mamos pomėgį puoštis, Liutauras vadina ja "šmutkininke": jeigu vakare moteriai tekdavo eiti į vakarėlį ar svečius, ji per dieną galėdavo pasisiūti naują suknelę. Tuo tarpu močiutė siūdavo retai, užtat jos siuviniai būdavo nepriekaištingai išbaigti, pasižymėjo išskirtine kokybe. "Nuo vaikystės atsimenu namuose krūvas siuvimo katalogų. Buvo toks vokiškas "Otto", regis, jis leidžiamas iki šiol, taip pat "Burda Moden". Mes su sese nešiodami mamos siūtus drabužius visada išsiskirdavome iš bendraklasių minios. Dėvėjome gražias, stilingas striukes su užtrauktukais, lipdukais. Užuot pirkusi mums pigius sandalus, kuriuos avėdavo visi to meto vaikai, mama komiso parduotuvėje nupirkdavo kokybiškus "Salamander" batelius", - prisiminė dizaineris. Tačiau būdamas mažas jis prisipažino dažnai pykdavęs ant mamos, kad jo kelnės kitokios nei draugų, batai ir striukės irgi "iškrinta iš konteksto". Tik paaugęs suprato, jog mama kaip įmanydama stengiasi, kad jos vaikai atrodytų stilingai, ir pradėjo tai vertinti.

Viršuje dešinėje stovi Liutauro proprosenelis Dominas - ši nuotrauka dizaineriui priminė, jog vestuvinis apdaras nebūtinai turi būti baltas.

Medžiagų karalijoje

Iš vaikystės Liutaurui įstrigęs toks atsiminimas: močiutės namų antresolėse prikimšta galybė įvairiausių medžiagų - tuo metu madingo krempleno, gėlėto kartūno ir kitų lobių. Juokėsi, kad jiems su seserimi tos medžiagos atrodė baisios ir senoviškos, mama iš kažkur gaudavo vienspalvės medžiagos, iš jos siuvo sau ir vaikams stilingus drabužius, o į močiutės lobyną nelįsdavo.

Mamos klientės taip pat noriai siūdavosi pas nagingą moterį įvairias progines sukneles. Dizaineris prisipažino, jog jau tada jautė kylantį kartų konfliktą - madingos to meto suknelės, sijonai ir palaidinės jam atrodydavo kiek juokingai, šypseną kėlė ir tų laikų šukuosenų ir makiažo mada. Tačiau jo vyresnės sesers klasės draugės mokyklos išleistuvių sukneles siuvosi ne kur kitur, o pas jo mamą. "Mama siuva iki šiol, tiesa, jau gerokai mažiau. Daugiausia saviems - giminaičiams, jų vaikams. Reikia pripažinti - ir manau, kad tai yra natūralu - mūsų skoniai ir stiliai labai smarkiai skiriasi. Štai dabar neseniai krausčiausi iš vienos studijos į kitą ir pririnkau pilną lagaminą audinių, jis neatkeliamas. Tačiau bijau, kad nuvežęs juos mamai išgirsiu repliką: "Kas čia per šlamštas?" - kalbėjo pašnekovas. Jis svarstė, jog taip yra todėl, kad anksčiau siuvimo amatas buvo galimybė pigiau apsirengti, o šiais laikais jam suteikta kita privilegija - puošti, turėti išskirtinės kokybės ir dizaino drabužius.

Vilkaviškio gražuolė ir du jos vaikai: Liutauras su mama ir sese.

Pasak Liutauro, siūdamas tik vakarines, progines ar vestuvines sukneles jis taip pat jau šiek tiek atitrūko nuo pirminės siuvėjo amato funkcijos - tiesiog aprengti žmogų. Dizaineris mėgsta rankų darbo puošybą, siuvinėjimą, išskirtinumą, kuris leidžia atpažinti kūrėjo stilių. Jam taip pat itin svarbu, kad su jo siūta suknele moteris ne tik jaustųsi išskirtinė, graži, bet ir būtų patogu.

Iki pat mirties Liutauro močiutė Albina aistringai sekė anūko kelią į dizaino aukštumas: nuo pat pirmojo konkurso, kai keturiolikmetis berniokas iš Radviliškio gavo apdovanojimą už savo pasiūtą suknelę tuometinės "Litpoliinter" televizijos laidoje, iki tarptautinių konkursų, kuriuose jis vėliau dalyvavo, sėmėsi patirties. "Turėdavau jai surašyti tikslų laiką, kada ir kur mane rodys per televizorių, močiutė susikviesdavo drauges ir kartu su jomis žiūrėdavo, didžiavosi manim", - šiltai prisiminė savo pirmąją siuvimo amato įkvėpėją sparčiai savo kūriniais išgarsėjęs dizaineris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"