TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dovanos Kalėdų Seneliui

2008 12 20 0:00
Kalėdų Senelis A.Bagdonas kartais tapo barzda.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Įsivaizduokime, kad pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, ir ne mes gauname dovanas, o patys dovanojame Kalėdų Seneliui. Ko jis norėtų?

"Jūsų barzda tikra?" - paklausiau vyriausiojo Lietuvos Senelio Kalėdos Arvydo Bagdono. "Iš jos galima atpažinti tikrą Senelį: jei patraukei ir rankoje liko gabalas, Kalėda netikras. Tačiau tai nereiškia, kad blogas. Visi Seneliai nuostabūs, nes suteikia džiaugsmo vaikučiams. Galbūt jie dar jauni ir jų barzdos nesikala, bet svarbiausia, kad turi didelį norą džiuginti mažuosius", - sakė jis. Tad trūktelti išdrįsau. Ji liko, kur buvusi, nė vienas plaukelis neištrūko. "Kalėdų Senelis vis dėlto yra", - pajutau širdyje palengvėjimą.

Panašus į mumiją

- Kiek laiko esate Kalėdų Senelis?

- Kai buvau nykštukas, man buvo šešiolika, vėliau tapau Kalėdų Seneliu. Juo esu jau trisdešimt šešerius metus.

- Nuo ko viskas prasidėjo?

- Kai buvau mažiukas, mamytė norėjo mane pradžiuginti ir atvedė tokį beveidį vyrą, panašų į mumiją, kurį pamatęs pašiurpau. Jis buvo apsimuturiavęs galybe apsiaustų, praradęs visus žmogaus bruožus. Buvo labai liūdna ir baisu. Tad man Kalėdų Senelis asocijavosi su baisuokliu.

Kai pats tapau Seneliu, norėjau būti kitoks: stengiausi nuoširdžiai bendrauti su vaikais jų kalba, taip pat žaisti, piešti, dainuoti, šokti. Būdavo, darželių auklėtojai ar mokytojai įspėja: "Neriaumok, kad neišgąsdintum vaikų, nes bus, kad vienas džiaugsis, o kiti verks." Bet nutikdavo, jog visi džiaugiasi, o vienas verkia. Juk jiems irgi gali būti nedrąsu - ateina toks didelis, storas, blizgantis dėdė ir riaumoja. Aš stengiuosi tapti jų draugu. Ir man pavyksta - tarp vaikučių pasijuntu savas.

- Specialiai tam ruošėtės? Skaitėte psichologinę literatūrą?

- Taip. Baigiau Dailės akademiją, ten taip pat buvo dėstomi psichologijos dalykai. Be to, dar būdamas paauglys, labai mėgau tokią literatūrą. Kartą, jau studijuodamas akademijoje, išvydau knygą, kuri man buvo labai matyta. Prisiminiau, kad skaičiau ją būdamas dvylikametis berniukas. Žinoma, tada dar nieko nesupratau (šypsosi).

Nenoriu priekaištauti savo kolegoms - kitiems Seneliams, bet manau, jog neužtenka vien ateiti ir vaikams išdalyti dovanėles. Senelis yra viskas: ir daina, ir artistiškumas, ir šokis, ir balsas. O kartais tenka ir papiešti. Net ir su barzda.

Patinka išdykėliai

- Kai pamatėte jus išgąsdinusį Senelį, nesuabejojote jo egzistavimu?

- Ne, visada žinojau, kad jis yra. Tik mąsčiau: "Kodėl mano knygelėse Seneliai tokie gražūs, o pas mane atėjo toks beveidis baisuoklis? Ką aš padariau?" Svarsčiau, kad galbūt ne visus metus buvau geras berniukas. Svarbiausia, tas Senelis net nekalbėjo, tik mirksėjo ir linkčiojo.

- Gal buvo ne lietuvis?

- Matyt, iš Egipto atvažiavo, iš faraonų kapų prisikėlęs (juokiasi).

- O kaip sužinojote tą baisią žinią, kad tikro Senelio vis dėlto nėra?

- Iki dabar tikiu, kad Kalėdų Senelis vis dėlto yra. Ir kuo dažniau žiūriu į veidrodį, tuo labiau tuo tikiu. Man laiškus rašo pagyvenę vaikai, kuriems po 17-18 metų, tad manau, kad tikėjimas Kalėdų Seneliu vis dar yra. Man tai malonu. Manau, ir jūs pati tikite.

- Kitu atveju nebūčiau jums paskambinusi... Kokias dovanas nešate vaikučiams?

- Šviežias (juokiasi). Viskas priklauso nuo jų indėlio į dovaną. Geras elgesys garantuoja didelę dovaną. Tačiau nė vienas vaikas nelieka nuskriaustas.

Man pačiam labai patinka išdykę vaikai, nes su jais galima pakvailioti, pašokti, padainuoti. Su liūdnesniais galima žaisti, kažko iš jų išmokti.

Nacionalinis produktas

- Kodėl jūsų nosis ne raudona?

- Raudonos nosys būna tik alkoholikų. (Skardus Senelio juokas.) O aš negeriu nieko, išskyrus arbatėlę, sultis ar raudoną spanguolių kisielių. Ką vaikai mėgsta - tą ir Senelis.

- Iš vaikystės prisimenu eilėraštuką: "Seni, seni, raudonnosi, ką tu man padovanosi..." O pats Kalėdų Senelis atmintyje vilki raudoną kostiumą... Nejaugi Senelių mados keičiasi?

- Matot, mano draugas iš Laplandijos vilki raudoną kostiumą su baltais akcentais. Aš, priešingai, turiu baltą su raudonais. Manau, kitais metais su etnokultūros centro darbuotojų pagalba turėsiu kitą kostiumą. Tai turėtų būti labiau etninis, gal jis bus įtrauktas į UNESCO paveldą. Juk Kalėdų Senelis - tai nacionalinis produktas.

Dvynukų neskiria

- Žinau, kad turite gausią šeimą...

- Taip, turiu žmoną, o kaip Senelis be bobelytės?

- Kuo ją pradžiuginate?

- Įvairiomis dovanomis. Aišku, per didelio įmantrumo nėra, bet mes visada vieni kitiems ką nors dovanojame. Turiu pagalbininkus nykštukus - tai mano sūnūs. Jie labai džiaugiasi, kad gali padėti Kalėdų Seneliui. Tad mes net nesulaukiame šv. Kalėdų, jau Kūčių vakarą visi traukiame dovanas. Perkame kiekvienas likusiems šeimos nariams, tad apsikeitę turime po penkias dovanėles.

- Visi vaikai - sūnūs?

- Tris sūnūs ir vienas - ne (šypsosi).

- Kokio jie amžiaus?

- Labai įvairaus. Vyriausiajam Sauliui 25-eri, viduriniam Rimantui 22-eji, o dvynukams Mildai ir Pauliui po 13 metų. Vis dar jų neskiriu, nors tai - berniukas ir mergaitė. Paulius penkiomis minutėmis jaunesnis už seserį. Pats skaičiavau laiką.

- Buvote šalia, kai žmona gimdė?

- Kaip sakau - gimdžiau, o mano bobelikė šiek tiek dalyvavo (skardžiai juokiasi). Juokauju, žmona Sigutė dalyvavo, kaip ir priklauso.

Vaikai neišduodavo

- Kaip vaikai reaguoja, kad jų tėtis kitoks nei visi?

- Iš pradžių jiems buvo keista, kai mane pamatydavo vienokį, o po kelių akimirkų - kitokį. Manė, kad stebuklai vyksta.

Kai dalyvaudavo šventėse, prieidavau prie jų ir klausdavau: "Kuo tu vardu, gražuolėli?" Jie pašiurpusiomis akimis ir drebančiais balsais sakydavo: "Aš - Paulius, aš - Milda." Paskui vėl klausdavau: "Ar čia yra tavo tėvelis ar mamytė?" O jie: "Nėra." Vaikai manęs neišduodavo.

- Vėliau neteko jiems įrodinėti, kad Kalėdų Senelis yra ne vienas?

- Taip ir yra. Jų labai daug - šimtai tūkstančių. Čia kaip kunigų hierarchija: kunigai, patarnautojai, klierikai, popiežius. Pastarasis yra viršiausias iš kunigų, o jo atitikmuo Kalėdų Senelių struktūroje - mano kolega iš Laplandijos. Vyskupo atitikmuo būčiau aš (šypsosi). Manau, gerai, kad mūsų yra tiek daug. Be to, Senelių bus tol, kol bus vaikučių.

- Galbūt Kalėdų Senelis yra tarsi simbolis to, kuo turėtume tikėti ir ko laukti?

- Taip, tai - gėrio simbolis. Pažiūrėkime į Bibliją: gerai elgsiesi - gausi rojų, džiaugsmą, blogai - stalą grauši. Tai žmogų nukreipia tam tikra kryptimi, nes jis turi teisę rinktis, kaip jam elgtis. O vaikučiai visada prisipažįsta, kad buvo geri - tuomet juos reikia įvertinti. Jiems tai - stimulas.

"Kreizės" vaikų neliečia

- Ar jau nusprendėte, ką šeimai dovanosite šiemet?

- Mintys jau sukasi. Šiuo metu parduotuvėse tiek visko pilna, kad tik turėk laiko ten vaikščioti. Tačiau būtent tai ir yra, ko man labiausiai trūksta - laiko. Jo pasukti negaliu. Einu miegoti vėlai, keliuosi anksti, jau prie namų vartų laukia rogės su vienaragiu.

- Kokias dovanas vaikystėje gaudavo Kalėdų Senelis?

- Vaikystė, žinoma, buvo labai seniai, bet prisimenu, kad kažką gaudavau. Vadinasi, nelabai užsifiksavo. Greičiausiai tai būdavo saldainiai ir kitos smulkmenos. Dabar vaikai gyvena kur kas geriau. Galbūt dėl to, kad Senelio sąlygos pagerėjo. Juk ir tos "kreizės", kaip vadinu krizes, duoda kažką teigiamo. Žinoma, vaikai nepriklauso nuo ekonominių dalykų, jiems svarbiausia - būti geriems. Gėris buvo vertinamas visais laikais - ar buvo ekonominė krizė, ar karas, ar pokaris.

- Kokių dovanų gaunate užaugęs?

- Seneliui didžiausia dovana yra vaikų šypsenos. Ne materialūs dalykai, o tai, kaip blizga vaikų akys, kai jie pamato dovanas. Už tai nėra nieko maloniau. Kartais, aišku, būna, nepataikau išrinkti dovanėlės, tada mažieji paniurzga. Vieną kartą tokia mergytė nusivylė, tada jai padovanojau savo atviruką. Būtumėte matę, kokia ji buvo patenkinta - juk tokio atviruko niekas daugiau iš vaikų neturėjo.

Materialios dovanos - gerai, bet jos nėra esminis dalykas. Svarbiausia - dėmesys. Juk žmogus žmogui - draugas. Man labai nepatinka, kai gaunu iš kitų Kalėdų Senelių ar nykštukų tą pačią dovaną ar tokį patį sveikinimą. Tada pamanau, kad mes per daug kažkur lekiame, o reikėtų sustoti ir pagalvoti, kur einame ir kur nueisime. Atrodo, kad šiuo metu sukame materiališkumo link. Tad ir tos "kreizės" kyla iš labai didelio vartojimo. Tikrosios dvasios lieka labai nedaug.

Man gera, kai skaitau vaikų laiškus, kuriuose jie reiškia savo mintis: "Žinau, kad nebuvau labai geras, bet tikiu tavimi ir noriu, kad ateitum..." Laiškų gaunu labai daug, net kelias dešimtis tūkstančių. O vaikai gauna atsakymus. Visi. Būna, kad ir per šv. Velykas (šypsosi). Kas anksčiau parašė, gauna laiku, o tiems, kurie truputį vėliau, tenka palaukti.

- Laiškai siunčiami paštu?

- Taip. Jie būna ir su piešinukais, ir šokolado likučiais ant lapo. Tada aš žinau - vaikas man rašė grauždamas šokoladą ar saldainį. O "elektromagnetiniai" laiškai manęs nedomina. Nors gaunu ir tokių. Tačiau juose nėra dvasios.

Teptukas - barzda

- Dar esate dailininkas?

- Esu. Štai ir mano teptukas (mojuoja barzda). Olandijoje teko tapyti didžiulį paveikslą barzda, tai sukėlė susidomėjimą ir juoko bangą tarp žmonių. Paveikslas buvo labai greitai parduotas aukcione, o gautus pinigus paskyriau vaikų dovanėlėms. Žinoma, tai buvo abstraktus menas, o aiškesnes formas bandžiau išgauti nosimi. Po šio įvykio barzdą teko plauti kelias dienas.

- Paukštukas pačiulbėjo, kad rengiatės eksponuoti savo paveikslus.

- Kasmet būdavo po keliolika mano parodų, dabar mažėliau. Tačiau bent po kelias stengiuosi surengti. Gruodžio 30 dieną Vilniaus "Arkos" galerijoje bus atidaryta paroda "Kūčių stalas". Norisi šia tema pasidarbuoti, juk teptukas visada parengtas (paglosto savo žiląją).

- Kas labiau esate: Kalėdų Senelis ar dailininkas?

- Tapantis Kalėdų Senelis (juokiasi).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"