TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dovidas Katzas didžiuojasi būdamas litvakas

2016 08 27 6:00
Dovidas Katzas: "Šiuo metu Lietuvos žydų bendruomenę sudaro mažiau negu trys tūkstančiai žydų, ir jų vis mažėja, bet, viliuosi, demografinis skaičius niekada nepasieks nulio." Adomo Liutkevičiaus nuotrauka

Niujorke gimęs, tačiau prieš septyniolika metų į tėvo gimtinę Lietuvą gyventi persikėlęs Dovidas Katzas yra jidiš profesorius, dialektologas, jidiš kalbos ir kultūros tyrėjas bei propaguotojas. Jis daug metų važinėja po pasaulį ieškodamas paskutinių jidiš kalbos mohikanų – šia kalba ir skirtingais jos dialektais kalbančių žmonių. Jo tyrinėjimų akiratyje – Lietuvos regionų jidiš, nes skirtingose vietovėse gyvenę žydai kalbėjo tam tikromis jidiš tarmėmis.

– Esate gimęs Niujorke, Kolumbijos universitete baigėte bakalauro lingvistikos studijas, vėliau Londono universitete – jidiš kalbos istorijos doktorantūrą. Buvote jidiš kalbos programos steigėjas ir ilgametis vadovas Oksfordo universitete. Kaip sumanėte apsigyventi Lietuvos sostinėje? – teiravomės Dovido Katzo.

– Mano tėvas yra litvakas Menke Katzas, Švenčionyse gimęs ir jidiš kalba kūręs poetas. Jis į Jungtines Amerikos Valstijas emigravo 1920 metais. Aš gimiau ir augau Brukline, bet man šis Niujorko rajonas niekada neatrodė įdomus. Prisiklausęs romantiškų tėvo pasakojimų, visą laiką svajojau atvykti į Lietuvą, aplankyti Švenčionis, taip pat du mažus Vilniaus rajono miestelius, kuriuose mūsų šeimos gyveno šimtus metų, – Mikališkes ir Svirius. Pirmą kartą į Lietuvą atskridau 1990 metais, aplankiau ir gimtuosius tėvo Švenčionis vietoj jo. Nesitikėjau sutikti žmonių, kalbančių jidiš kalba. Man sakė, kad tai, ko nesunaikino naciai, sunaikino sovietai. Ir koks buvo netikėtumas, kai Lietuvoje – Žemaitijoje, Kaune, Kėdainiuose – radau per 100 senų žydų, kalbančių ypatingais jidiš dialektais. Iki tol nebuvau girdėjęs. Suvokiau, kad tai puiki ir galbūt paskutinė istorinė proga sudaryti litvakų jidiš kalbos dialektų atlasą. Nuo 1990-ųjų į Lietuvą pradėjau važinėti po du tris kartus per metus, rengiau ekspedicijas į mažus miestelius ir rinkau medžiagą apie skirtingus jidiš dialektus. Supratau, jog noriu persikelti gyventi į Lietuvą. Kai susiruošiau vykti į Vilnių, mama pagalvojo, kad man ne visi namie. Bet aš jau turėjau savo viziją ir niekas negalėjo manęs atkalbėti. Gyvenu Vilniuje, Jono Basanavičiaus gatvėje, nuomojamame bute, pusmetį per metus, kitą pusmetį – gražioje vietoje Šiaurės Velse, tarp kalno ir upės. Po Pirmojo pasaulinio karo Vilnius tapo žydų šviesuomenės centru. Įdomu, kad gyvenu viename mano vaikystės herojų – Zalmano Reizeno, akademiko, šviesuolio, jidiš enciklopedijos sudarytojo, laikraščio jidiš kalba redaktoriaus – bute. Jame veikė jidiš PEN klubas.

Ypatinga bendrystė

– Ką tėtis jums pasakodavo apie Lietuvą? Ar realybė bent kiek panaši į tėvo prisiminimų vaizdą?

– Gimiau, kai tėvui buvo penkiasdešimt. Jis norėjo, kad apie jo gimtinę žinočiau kuo daugiau, tad pasakodavo apie gražias Švenčionių apylinkes, ypač Mikališkes, kuriose gyveno per Pirmąjį pasaulinį karą, mažus, jaukius aplinkinius miestelius, gražią gamtą. Pasakojo istorijas apie ypatingą žmonių bendrystę gyvenant štetle, žavėjosi, kaip šimtus metų jie laimingai gyveno kartu. Tėvas mane išmokė didžiuotis tuo, kad priklausome litvakams, laimingai gyvenusiems Lietuvoje 600 metų, kalbantiems išskirtine jidiš kalba.

– Ar tėtis mokėjo kalbėti lietuviškai, ar tik jidiš?

– Tėvas visada sakė, kad moka lietuviškai, bet aš netikėjau. Vieną kartą ėjome paplūdimiu, jis sutiko lietuvių ir pradėjo su jais kalbėti. Aš, priėjęs prie lietuvių, paklausiau, ar mano tėvas su jais šnekėjo lietuviškai, o gal kokia kita kalba. Jie patvirtino, kad tėvas kalbėjo lietuviškai, ir gerai kalbėjo, nors darė kai kurių gramatikos klaidų. Lietuvių kalbos mano tėvas išmoko Švenčionių turguje, nors tas kraštas tuomet buvo lenkiškas, priklausė Vilniaus gubernijai ir dauguma kaimynų kalbėjo baltarusišku, lenkišku, rusišku – unikaliu slavišku – dialektu, bet į turgų atvažiuodavo lietuvių. Tėvas mokėjo šnekėti lenkiškai, baltarusiškai, rusiškai, juk tai buvo pasienis.

– Kokia jūsų mamos istorija? Ji taip pat litvakė?

– Ne, mama gimusi Amerikoje, dabar yra 94-erių. Ji – dailininkė, kai kurie jos darbai puošia mano nuomojamo buto Vilniuje sienas. Viename kambarių galite pamatyti Niujorko Bruklino tiltą. Mama – tikra niujorkietė.

– Papasakokite apie savo vaikystę Brukline. Daugeliui ši vieta gerai žinoma tik iš knygų ar kino filmų.

– Vieta Brukline, kurioje augau, vadinosi Boro Park. Brukline visur aplink – mašinos, betonas, tvyrojo daug agresijos, didelis nusikalstamumas. Dabar ten geriau, bet tuomet kriminogeninė padėtis buvo prasta. Lankiau hebrajų religinę mokyklą, nors nebuvau religingas, – tėvas norėjo, kad gaučiau gerą išsilavinimą, kurį garantavo ješiva (judaizmo dvasinė seminarija). Brukline gyveno italų, žydų, airių, juodaodžių. Kai buvau bene dvylikos, rajonas ėmė virsti chasidų (pamaldžiųjų judėjų) centru, nes privažiavo labai religingų žmonių iš Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos. Aplink skambėjo nauji dialektai, kurie man atrodė juokingi, chasidams – manasis. Būtent tada labai susidomėjau dialektais. Vėliau tai tapo mano studijų objektu.

Nesuinteresuoti mokytis jidiš

– Kaip apibūdintumėte, kokia yra jidiš kalba?

– Pasaulyje kalbama daugybe jidiš dialektų. Lenkijoje ši kalba dainingesnė, Lietuvoje – logiška, tiksli, rimta, paremta diskusijomis. Jidiš unikali kalba, nes susieja Europą su senaisiais Artimaisiais Rytais. Prieš tūkstančius metų žydai, atėję į Vokietiją, atsinešė hebrajų ir aramėjų kalbas. Taip atsirado nauja germanų kalba. Vakarų Europoje prasidėjus netolerancijai, germanų jidiš kalba šnekėję žydai išsikraustė į Lenkiją, Lietuvą, Ukrainą – palankesnio politinio klimato šalis, kuriose jidiš įgavo slavišką prieskonį. Labai dažnai turėjo tris keturis panašius, bet ne identiškus žodžius. Jidiš kalba yra atvira naujovėms ir nebijo keistis. Joje galima rasti daug skolinių iš kitų kalbų. Jidiš kalbos unikalumą išsaugojo ne gramatika, o kalbėjimo stilius – manevruojama klausimais, provokuojama. Toroje įrašyta, ir tai žino kiekvienas žydų vaikas, – ginčykis ir klausk. Jidiš neturi tokio prestižo kaip kalbos, kuriomis parašyta Biblija.

– Kiek žmonių Lietuvoje šiuo metu kalba jidiš?

– Per 1000 senyvo amžiaus žydų, bet tik maža jų dalis – kasdien. Jaunuomenė jidiš gal ir domisi, bet nesuinteresuota jos mokytis, nes naudingiau mokėti hebrajų kalbą, kuria galima susišnekėti Izraelyje. Vaikai jau visai nieko nebežino apie prosenelių kalbą. Vilniuje pažįstu vienintelę Šolomo Ber Krinskio šeimą, kurioje auga 11 vaikų, ir visi moka jidiš. Šios kalbos krizė jaučiama visame pasaulyje, ne vien Lietuvoje. Laimė, yra malonių išimčių – maždaug milijonas chasidų iš Vengrijos, Lenkijos, Ukrainos ir Rumunijos šneka jidiš kalba. Lietuvių litvakų jidiš, deja, liko labiau praeities sentimentas. Kita vertus, turiu draugų, kurie ir 2016-ųjų Vilniuje kalba jidiš.

Instituto svarba

– 2001-aisiais, padedami vieno žydų mecenato, Vilniaus universitete įsteigėte Jidiš institutą. Koks jo tikslas? Tikėjotės išmokyti senelių kalbos vietinius žydus?

– Siekėme supažindinti su jidiš kalbos istorija, literatūra, kultūra. Oksfordo pavyzdžiu įsteigiau vasaros kursus. Įdomu, kad dauguma lankytojų, kurie domėjosi jidiš kalba ir kultūra, buvo etniniai lietuviai – lietuvių filologijos ir anglų kalbos studentai, o į vasaros kursus suvažiuodavo jaunimo iš viso pasaulio, taip pat profesorių. Norėjau, kad atvykusieji geriau pažintų Lietuvą, ne vien pasimokytų jidiš kalbos. Nebedirbu institute, bet niekada nenustojau mokyti jidiš. Nuo tada, kai atvažiavau, pradėjau jidiš literatūros skaitymo ciklą, ir jį su kitais entuziastais nepertraukdamas tęsiu iki šiol, pastaruosius dvejus metus – Žydų kultūros ir informacijos centre.

– Jidiš institute nebedirbate, bet Žydų kultūros ir informacijos centre Vilniuje kas savaitę rengiate jidiš kalbos skaitymo ciklus. Kas gali jų klausytis?

– Žydų kultūros ir informacijos centrui vadovaujantis Algis Gurevičius čia sukūrė ypač gerą ir palankią atmosferą, tarsi tolerancijos salelę, kurioje laukiami visi – ir žydai, ir lietuviai, ir kitų tautybių atstovai. Centre rengiamos paskaitos, seminarai, kurių epicentre – litvakų kultūros, istorijos, jidiš kalbos ir kultūros reikalai. Paskaitos vyksta ir anglų kalba, taip norima prikviesti tarptautinę auditoriją.

– Esate parašęs įspūdingo formato knygą „Lietuvos jidiš kultūra“, „Jidiš ir galia“. Į kokius darbus esate susitelkęs šiuo metu?

– Pavasarį baigiau dviejų mėnesių paskaitų turą apie jidiš universitetuose ir kultūros centruose Fairfilde, Stamforde, Konektikuto valstijoje, Los Andžele, Niujorke, Toronte ir kitur. Dabar verčiu hebrajišką Bibliją – Senąjį Testamentą į lietuvių jidiš, į lietuvių kalbą verčiu enciklopediją apie žydų miestelius Lietuvoje. Baigiu ketvirtąjį trumpų jidiš istorijų, kurių veiksmas vyksta prieškario carinėje Lietuvoje, rinkinį.

Sėkmės esmė

– Lietuvius visą laiką kankina klausimas, kuris vieniems kelia susižavėjimą, o kitiems – pavydą: kodėl žydai geriausi profesionalai savo srityje?

– Didelė dalis pasakymo, kad žydai geriausi, tėra mitas, nes tarp žydų tautybės žmonių, kaip ir kitų tautų, yra ir fizinio darbo atstovų, ir kriminalinių nusikaltėlių. Po Antrojo pasaulinio karo įsikūrus žydų valstybei Izraelio ministras pirmininkas pabrėžė: „Kai turėsime pirmą prostitutę ir nusikaltėlį, galėsiu sakyti, kad turime tikrą valstybę.“ Ne visi žydai, net ir turėdami galimybių, tapo froidais ir einšteinais. Tačiau tiesa ir tai, kad žydų šeimos amžiais savo vaikams skiepijo pagarbą knygoms, mokslui ir supratimą, koks svarbus yra išsilavinimas, protas. Talmudas – svarbiausia žydų knyga. Ją studijuoti yra prestižas, nes tai išminties, pagrindinių teisės žinių knyga, joje labai mažai religijos. Sakoma, kad pats žmogus turi siekti žinių, o ne Dievas jam tai liepia. Talmudas suteikia žmogui visapusiškų žinių ir išmoko svarbiausio dalyko – mokytis. Genetiškai žydai tikrai nesiskiria nuo kitų kokiais nors protingumo genais. Prieš šimtą metų mažame miestelyje gyvenusio ir dukrą turėjusio žydo tikslas buvo apvesdinti ją ne už turtingo, o už kuo labiau išsimokslinusio jaunuolio. Ištekinti dukrą už mokslo genijaus – štai kam tėvas skirdavo savo pinigus. Išsilavinimas yra prestižas, ne pinigai. Tėvas man visada akcentavo mokslo ir pažinimo svarbą. Darė viską, kad pamėgčiau skaityti. Bet štai mokslai turi ir neigiamą dalyką – skirdamas daug laiko knygoms likau viengungis (juokiasi). Fizinė veikla atrodė nepatraukli. Kai augau Brukline, maniau, kad gainioti kamuolį parke yra tuščias laiko švaistymas, mąsčiau – kodėl turėčiau mokėti lyg beždžionė sliuogti medžiais? Norėjau skaityti, vėliau – rašyti knygas, bet dabar, tiesą sakant, gailiuosi, jog nesu fiziškai gerai pasirengęs.

– Kaip manote, ar Lietuvos žydų bendruomenė yra pakankamai stipri, kad sugebėtų išsaugoti savitumą, neleistų jidiš kalbai atsidurti kalbų kapinyne?

– Šiuo metu Lietuvos žydų bendruomenė labai silpna demografiškai, ją sudaro mažiau negu trys tūkstančiai žydų, ir jų vis mažėja. Bet, viliuosi, demografinis skaičius niekada nepasieks nulio. Esu įsitikinęs, kad šis skaičius stabilizuosis ir turėsime labai mažą, bet gražią žydų bendruomenę ateinančius šimtus metų. 700 metų įspūdingos istorijos, mažos žydų bendruomenės atsidavimas ir litvakų palikimo patrauklumas, įdomumas likusiam pasauliui yra tarsi garantas, jog ši bendruomenė išliks stipri, visapusė ir sėkminga, nors galbūt visai maža. Tikiuosi, kad žydais, su kuriais tiek šimtmečių draugiškai gyventa kartu, labiau susidomės ir lietuviai. Įvairovė, daugiau nuomonių ir tendencijų yra kūrybiškos gyvosios kultūros mozaikos garantas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"