TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Drožėjų karalius nesipuikuoja karūna

2007 12 04 0:00
Meistras ir jo kūriniai.
V.Ulevičiaus albumo nuotrauka

Vytauto Ulevičiaus talentą įvertinę menininkai buvo suabejoję, ar tik jis nebus apsišaukėlis tautodailininkas, ranką ir mintį išmiklinęs aukštojoje mokykloje. Karo ir pokario vaiku save vadinantis medžio drožėjas ilgai ir kantriai ėjo į pripažinimą.

"Vytautas sveikatos turi, šešios dienos - ir skulptūra." Šį rimuotą kalambūrą šalies medžio drožėjai sukūrė apie Vytautą Ulevičių, visų pripažįstamą drožėjų karaliumi. Itin subtilios, grakščios, neįtikėtinai trapios jo skulptūros puošia miestų bei miestelių aikštes, nulydi važiuojančiuosius greitkeliais, rymo amžinojo poilsio vietose. "Tu, Vytautai, išdroži rūpintojėlius, kai kitiems išeina šachmatininkai", - juokaudamas V.Ulevičiaus kūrybą yra įvertinęs šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas. Menininkas neslepia, kad šie dvasininko žodžiai jį labai pradžiugino.

Vadino apsišaukėliu

"Kas yra karalius?" - svarsto V.Ulevičius. Menininkas aiškina, jog jam karalius - tas, kuris yra pasiekęs profesinių aukštumų. Karalienė yra gera siuvėja, virėja, karalius - puikus chirurgas, stalius, mokytojas, medžio drožėjas ir kas tik nori. Svarbu, kad žmogus gerai išmanytų darbą, atliktų jį kūrybingai, kad jį džiugintų darbo procesas, o kitiems parodytų puikų rezultatą. Pats V.Ulevičius sako kiekvieną kūrinį kuriantis itin džiugiai. Jau prisilietęs prie medžio žino, kas iš jo išeis, todėl ir drožia neįtikimai greitai. Dirbdamas menininkas prisipažįsta tikrai neskaičiuojantis valandų, drožia nesiilsėdamas, nekalba apie savo sumanymą, bet skuba jį įgyvendinti.

"Kai pradėjau važinėti į skulptorių simpoziumus, ne vienas drožėjas buvo suabejojęs, ar nesu apsišaukėlis tautodailininkas. Manė, kad mano ranką išmiklino ir idėjų pažėrė kokia nors aukštoji dailės mokykla. Tiesą sakant, aš ir nesiginu išėjęs universitetus. Vienas universitetas - senelio, antras - tėvo, trečias - jau mano paties", - šypsosi menininkas.

Valdžia gera, kai stalas netuščias

Įspūdingų medžio skulptūrų kūrėjas prisimena, kad pirmiausia savo drožiniais pradėjęs stebinti tėvus ir kaimynus. Buvo vokietmetis, Ulevičių šeima tada gyveno Panevėžyje. Dar trumpakelnis Vytukas iš kažkur gaudavo kruopščiai išdrožinėtų vokiškų suvenyrų, tokius pabandė ir pats atkurti. Prisimena išdrožęs ir namo parnešęs dėžutę, kurią spustelėjus išlįsdavusi cigaretė. Gaila, bet tuomet nieko nepavyko įtikinti, kad tai jo darbas. Visi manė - Vokietijos meistrų.

"Galima sakyti, jog esu karo vaikas. Karas užklupo mane visai dar mažą, paaugliui teko išgyventi pokarį. Per jį tėvai neužgyveno namų, bastėmės iš vieno buto į kitą, buvome kampininkai ir įnamiai. Jau vėliau, suaugęs ir išmokęs drožti, esu sukūręs pano, kurį pavadinau "Karas". Savo kūriniu stengiausi įrodyti, kad kare nugalėtojų nebūna, vien suluošinti žmonės", - teigia drožėjas. Vyriškis priduria per gyvenimą susidaręs šit kokią nuomonę apie valdžią: "Gera valdžia toji, prie kurios turi ką padėti ant stalo. Tačiau jei stalas tuščias - verta susimąstyti, ar valdantieji pajėgūs valdyti."

Neparankus, bet naudingas

"Esu įsitikinęs, kad teisybės šioj žemėj nėra. Kaip teisybė pateikiama tai, kas ją sakančiajam yra naudinga. Todėl gera ir naudinga tiems, kurie moka prisitaikyti. Prisitaikyti aš taip ir neišmokau, todėl dažnam esu kaip krislas akyje", - teigia V.Ulevičius.

Menininkas mano, jog jį išsišokėliu padariusi ir sugadinusi literatūra. "Prisiskaičiau įvairiausių knygų apie herojus, riterius, drąsuolius, garbingus kovotojus už tiesą, prisitaikėliškumo nekenčiančius visokius hamletus bei donkichotus ir pats, savo nelaimei, įsigeidžiau toks būti. Tačiau visos tos herojiškos savybės pavertė mane nepatogiu, neparankiu žmogumi. Kam reikalingi išsišokėliai? Kam patinka jų nuomonė, prieštaraujanti daugelio supratimui? Dažnas su manimi taikstosi tik todėl, kad iš manęs turi naudos", - neslepia pašnekovas.

Kūrėjas prisimena, kad tai, jog yra neparankus, tačiau naudingas, pirmiausia pajutęs tarnaudamas sovietų armijoje. "Už tai, kad garsiai sakydavau, ką galvoju, mane nuolat uždarydavo į areštinę, tačiau ilgai ten nesėdėdavau. Vis kam nors iš viršininkų prireikdavo, kad ką nors nupieščiau, ir izoliatoriaus areštinės durys prieš mane atsiverdavo", - prisimena menininkas.

Iš prigimties pirmūnas

Apie tris universitetus pajuokavęs V.Ulevičius sako, jog iš tiesų nėra baigęs net vidurinio mokslo. Tačiau suskubo pridurti, kad dėl to nė kiek nesigailįs. Itin darbštus, sumanus, kūrybingas, nagingas menininkas, puikiai tvarkantis didžiulius namus, įsigytus Kėdainių rajone, Krakėse, puoselėjantis jų aplinką, kai reikia - geras derybininkas, V.Ulevičius pripažįsta, jog mokytis jam buvusi viena kančia. Įgijęs laivų remontininko ir staliaus amatą, būsimasis menininkas Kaune pradėjo remontuoti laivus. Dirbo greitai ir puikiai, tačiau nenoriai. Skubėdavo baigti darbus, kad galėtų prisėsti drožinėti. Tačiau ilgai pagal įgytą staliaus profesiją nedirbo, jį pakeitė į sukirpėjo.

"Panevėžyje mane priėmė į siuvimo fabriką ir patikėjo sukirpti audinius siuviniams. Kadangi mano atliekama operacija siuvimo procese buvo pati pirmoji, o mano bendradarbiai darydavo nemažai broko, visi kaip susitarę ėmė tvirtinti, kad blogas siuvinys dėl to, jog aš blogai sukerpu. Tai labai užgavo mano ambicijas, ir aš ėmiausi išmokti visų kitų siuvimo operacijų. Taip tapau siuvimo žinovu ir atsikračiau brokdario etiketės, mat paaiškėjo, kad broką "paleidžiu" tikrai ne aš", - teigė V.Ulevičius. Tačiau jis prisimena, kad kirpdamas audinius itin gerai nesijausdavęs. "Galėdavau savo darbą padaryti sparčiau, tačiau jei taip pasielgdavau, pelnydavau visuotinę panieką - kam persistengiu? Taigi į mane lygiuotis liepdavo ir kitiems, o žmonės to nenorėdavo. Taip pelniau "užsigimusio pirmūno" pravardę ir patekau į nemalonę, - sako V.Ulevičius. Tačiau likimas jam pametėjo išeitį."

Nuo velnių prie dievybių

Drožimo meistras mena, kad jam dar darbuojantis sukirpėju, siuvimo fabrike buvo mūrijamos naujos krosnys. V.Ulevičiui į rankas paėmus nuo statybų likusio molio ir iš jo suminkius įspūdingą kaukę, į ją dėmesį atkreipė jau amžinybėn išėjęs garsus Panevėžio drožėjas Kazimieras Nemanis. Vienas talentas įvertino kitą, ir V.Ulevičiui atsirado galimybė iš amatininko tapti menininku.

Ponas Vytautas sako, kad kaip tik tada išsiskleidė nuolat laisvės troškusi jo prigimtis. Tuomet jo darboviete tapo Plungės medžio dirbinių įmonė, patikėjusi drožti pačius įvairiausius medžio suvenyrus. "Pavyzdžiui, velnių riešutams gliaudyti esu išdrožęs dešimtis tūkstančių. Tokiais pat kiekiais drožiau ir kitokius suvenyrus", - sako vyriškis. Jis prisipažįsta, kad drožti vienodus gaminius įkyrėdavę, tad jis pradėjo savo drožiamiems velniams garbanoti plaukus ar smailinti dantis. Iš pradžių užsakovams tokie nukrypimai pasirodę gan įžūlūs, tačiau ilgainiui su jais susitaikyta, pavadinta meniškumu. Netrukus V.Ulevičius ir pats ėmė kurti pavyzdžius, pagal kuriuos kiti medžio drožėjai gamindavo dešimtis tūkstančių drožinių. O dar po kiek laiko menininkas kibo į monumentaliuosius kūrinius.

Dievo nerasi bažnyčioje

Vienas pirmųjų didelių V.Ulevičiaus sukurtų darbų - M.K.Čiurlionio kelyje stovintis "Šaulys". Juo menininkas sako bandęs įprasminti gėrio ir blogio kovą. Atrodo, pavyko. Po to, gausių užsakovų prašomas, pradėjo drožti kryžius ir koplytstulpius, o juose - Švenčiausiąją Trejybę, Dievo Gimdytoją, angelus. Taip pat drožė ir tebedrožia lietuvaites, įvairius pagoniškus dievus. Menininkas prisipažino, jog pats jo mylimiausias šventasis, kurį įprasmina dažnoje skulptūroje - Jonas Nepomukas. V.Ulevičiui Jonas Nepomukas patinka už didvyriškumą, drąsą, žodžio laikymąsi, vyriškumą. Mat kankinamas, o vėliau karaliaus įsakymu nužudytas, šis šventasis neišdavė paslapties, išgirstos per Atgailos sakramentą.

Paklaustas apie tikėjimą, menininkas sako: "Man tikėjimas yra meilė, pasitikėjimas, pagarba, žodžiu, visa, kas gera. Tikėjimas, kaip ir Dievas, turi būti širdyje. Visiems sakau: jei tavo širdy nėra Dievo, tai neieškok jo nė bažnyčioj - tikrai nerasi. Man Dievas yra visa Visata ir visas gėris."

Turi ką pasakyti V.Ulevičius ir apie kitus savo kūryboje įprasminamus simbolius: "Mano kuriama moteris yra motina, tėvynė, draugė, žmona, o vyras - didelis vaikas, visada esantis moters įtakoje. Per moters rankas aš leidžiu išeiti iš kosmoso sklindantiems spinduliams. Į tų gėrio spindulių glėbį patekęs vyras ir gyvena juose, globojamas moters."

Kryžius menininkui - vėl apgaubtas savitos filosofijos. "Aš taip suvokiu, kad ant kryžiaus kryžiuojasi ir vienas su kitu susipina materializmas ir idealizmas. Labai norėtųsi, kad idealizmo būtų daugiau ir kad jį simbolizuotų statmena kryžma. Gulsčioji - tebūnie materializmas. Juk kol gyvename šioje žemėje, be materijos neišsiversime", - sako kūrėjas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"