TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Du sesers Zitos pašaukimai

2013 05 11 6:00
Namai: sesuo Zita po darbo savo vienuolyno koplyčioje. Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

"Norėjau, kad visas mano gyvenimas, kad ir ką daryčiau, būtų įprasmintas", - sako vienuolė, pedagogė, socialinių mokslų daktarė  Zita Nauckūnaitė. 

Gūdžiais sovietiniais laikais - 1957 metais pogrindyje Vilniaus arkivyskupijoje įkurta Kristaus Karaliaus kongregacija oficialiai neegzistavo. Tačiau apie "nematomas" seseris vienuoles žinojo ne tik KGB šnipai, gandai apie jas sklido ir tarp karingos ateizmo propagandos prislėgtų žmonių. Šiandien Kristaus Karaliaus kongregacijos seserys gyvena prie Trinapolio Švč. Trejybės bažnyčios įkurtame nedideliame vienuolyne. Jų yra 13, visos - išsilavinusios, savo srities specialistės, po valdiškos tarnybos grįžtančios namo į vienuolyną. Sesuo Z.Nauckūnaitė maloniai įsileido LŽ atstoves į pasauliečiams mažai pažįstamą vietą - moterų vienuolyną ir papasakojo apie paskirtąjį gyvenimą.

- Zita, dirbate Ugdymo plėtotės centre (UPC), esate vienuolė, prisipažinsiu, ir mane veikia stereotipinis požiūris: vienuolės gyvena atsiskyrusios, pasaulietine veikla užsiima mažai. Kai ruošdamasi mūsų pokalbiui ieškojau informacijos, apstulbau: ne tik esate pedagogė, dėstytoja, socialinių mokslų daktarė, docentė, bet ir skelbiate mokslines publikacijas, užsiimate ekspertine veikla ir t. t. Esate iš prigimties veikli, smalsi, norite daug žinoti?

- Taip, esu vienuolė, dirbu ir Lietuvos edukologijos universitete, ir UPC. Man patinka kurti, atrasti, dalytis - tai tikrai yra iš prigimties ir pasireiškia bet kurioje srityje: ar straipsnį rašytum, ar daržą ravėtum. Prisimenu, namie nuolat buvau vadinama racionalizatore - vis sugalvodavau, kaip buitį patobulinti, kad ji tiek daug laiko neatimtų.

Ne visai tiesa, kad vienuolės mažai užsiima pasaulietine veikla. Tiesiog vienuolynų yra įvairių: vieni kontempliatyvaus gyvenimo, kiti - apaštalinio. Kontempliatyvių vienuolių gatvėje nepamatysi, nes jie nedirba valstybinėse įstaigose, o gyvena savo gyvenimą vienuolynuose. Meldžiasi ir aukojasi už mus visus - todėl kontempliatyvūs vienuolynai nuo senų laikų yra vadinami Viešpaties rūstybės perkūnsargiais.

Yra ir kitokio tipo vienuolynų - apaštalinių. Jau pats pavadinimas sako, kad tokios vienuolės eina į žmones, kad neša Gerąją žinią visur, kur jų laukia ir kur nelaukia. Apaštalinės vienuolės dažnai tarnauja pagal savo pirmąją profesiją (vienuolio gyvenimas - irgi profesija). Gal ir nedirbtų, jei kitaip išgyventų. Bet aukomis paprastai yra remiamos kontempliatyvaus gyvenimo seserys, o apaštalinės kartais dar ir pačios kitus paremia. Dalis apaštalinių seserų yra labai akivaizdžiai matomos - jos visur dėvi abitą arba uniformą, kita dalis, ko gero, didesnė, nevilki uniformos, ypač jei dirba valstybės tarnyboje. Todėl ir susidaro vaizdas, kad vienuolės mažai užsiima pasaulietine veikla.

Rezistencija - per kalbą

- Ar jums dažnai tenka susidurti su stereotipais?

- Dažniausiai tenka atsakinėti į smalsuolių klausimus. Pavyzdžiui, ar vienuolė gali turėti vyrą ir vaikų? Ne? O tai ką tada reiškia žiedas ant dešinės rankos? O ką jūs nešiojate ant galvos? Kam tai? Kodėl jūsų drabužiai juodi, o anų va vienuolių - pilki, mėlyni ar alyviniai... Kaip jūs gyvenate, iš kur gaunate pinigų? Kiek vienuolių yra vienuolyne? Kiek gyvena viename kambaryje? Ar priimate ištekėjusias moteris? Ar vienuolės gali gydytis? Šiek tiek praprusę žmonės dar pasiteirauja apie vienuolyno veiklą ar asmeninio pašaukimo kelią. Tačiau beveik niekas neklausia esminių dalykų - ką skelbiate, kodėl taip gyvenate?

- Studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

- Prigimtinė tinginystė. Labai nemėgstu dirbti - man malonu iki ausų galiukų užsiimti tik tuo, kas patinka. Žodžiu, rinkausi dalyką, kurio man nereikėjo mokytis. Tai dalis tiesos. Kita dalis - gyvenimo prasmės suvokimas. Rimtas. Ankstyvas. Jau būdama 12-13 metų supratau, kad šiame pasaulyje negaliu būti atsiradusi šiaip sau, jog turiu ką nors nuveikti. Ir kad tai savo misijai turiu kuo geriau pasirengti. Mokydamasi ketvirtoje klasėje nusprendžiau, kad būsiu lietuvių kalbos mokytoja. Jau tada jaučiau, kad literatūros kūrinys turi gelmę, savo paslaptį, kurią gera atskleisti ir kitam parodyti. Kad per literatūrą gali vesti žmogų. Be to, tėvai aiškiai pasakė: Lietuva yra pavergta, mes nesame laisvi, bet turime atsilaikyti - tyliai, kantriai, nes jau labai daug aukų sudėta. Todėl rengtis kovai su pavergėjais man buvo šventas reikalas. Kaip rengiausi kovoti? Mokydama lietuvius lietuvių kalbos ir literatūros. Taigi lituanistiką 1980 metais rinkausi kaip rezistenciją, aiškiai suprasdama, kad šeimos nekursiu, nes mokytojo kelias yra pašaukimas, kuris reikalauja viso žmogaus.

Kurti gyvenimo vaivorykštę

- Dirbate mokslinį ir pedagoginį darbą, esate aktyvi švietimo sistemos reformos dalyvė. Natūraliai peršasi išvada, kad esate labai neabejinga tam, kaip gyvens Lietuvos jaunoji karta ateityje. Dažnai tenka bendrauti su jaunuomene, kokią ją matote?

- Vaje, nejaugi tikrai atrodo, kad aktyviai dalyvauju vykdant švietimo sistemos reformą? Na, nebent pastarųjų trejų metų lietuvių kalbos ir literatūros mokymo reformą. Tada sutinku. Ir, žinoma, tikrai esu labai neabejinga tam, kokia bus Lietuvos ateitis. Seną posakį "po manęs - kad ir tvanas" perfrazuoju taip: "po manęs - tik vaivorykštė". Manau, kad "tvaną" švietimo sistema išgyvena dabar. Ir mūsų kartai yra skirta jį įveikti. Esu pedagogė - su jaunuomene bendrauju kelis kartus per savaitę, todėl galiu pasakyti, kad jaunimas iš esmės yra puikus - mąstantis ir jaučiantis, žvalus ir veržlus. Jaunas žmogus ir negali būti kitoks. Kartais tenka sutikti kokį jauną skeptiką, nihilistą - tai neįgalusis, dažniausiai tėvų sužalota siela. Duok Dieve jam pagyti.

- O mokytojai? Kaip pasikeitė Lietuvos pedagogai per 20 Nepriklausomybės metų?

- Sudėtingas klausimas. Gal ir galima būtų kalbėti apie skirtingas pedagogų kartas, jų vertybes, pasirengimo kokybę, požiūrį į savo misiją. Nors kai gerai pagalvoji - dabar nedaug gauname tinkamo "molio", iš kurio galėtume suformuoti gerą mokytoją. Prieš kokius penkerius metus ketvirto kurso studentei esu pasakiusi frazę, kurią vis dažniau cituoju: "Prieš gerą dešimtmetį jūs net nebūtumėte įstojusi į šį universitetą, o dabar jį baigiate." Ir kai sutinku savo buvusias studentes, dirbančias kur nors degalinėje ar batų parduotuvėje, nežinau, liūdėti ar lengviau atsikvėpti. Tai vienas iš "tvano" švietimo sistemoje padarinių - jaunimas, kuris per jėgą stengiasi gauti universiteto diplomą, galėtų gražiai ir prasmingai dirbti įgijęs tinkamą profesiją kitokio pobūdžio švietimo įstaigoje. Būti pedagogu be visapusiško pasirengimo, kaip ir be pašaukimo, neįmanoma.

Asmeniniu pavyzdžiu

- Papasakokite apie savo seserų ordiną: kada pajutote pašaukimą vienuolijai, kokie buvo jūsų motyvai, paskatos.

- Ordinais vadinamos seniai įkurtos popiežinių teisių vienuolijos (vyrų ir moterų) - benediktinų, karmelitų, dominikonų, pranciškonų ir t. t. Mūsų - Kristaus Karaliaus - kongregacija įkurta Vilniaus arkivyskupijoje 1957 metais giliame pogrindyje. Tais laikais Bažnyčia Lietuvoje buvo persekiojama, kunigai "uždaryti šventoriuje", todėl skleisti Dievo žinią didžiajai visuomenės daliai buvo pasitelktos slaptos vienuolės. Mūsų kongregacija turėjo tikslą suburti išsilavinusias arba išsilavinimo siekiančias merginas, kurios dvasiškai augdamos savo pavyzdžiu skleistų Dievo karalystę ten, kur gyvena ir dirba, ypač tarp inteligentų. Jos negalėjo kalbėti apie Dievą ir jokiu būdu niekam negalėjo pasisakyti, kad priklauso vienuolijai. Tačiau turėjo liudyti tai, ką tiki, savo gyvenimu - juk mus išduoda mūsų laikysena, kiekvienas poelgis, žvilgsnis ir žodis. Kai susipažinau su viena šios kongregacijos seserimi, jau po 5 minučių pokalbio paklausiau, ar kartais ji ne vienuolė. O ji man atsakė tokiu keistu klausimu: "O tu?" Sakau: "Norėčiau susipažinti su vienuolėmis." Praėjo gal mėnuo laiko, dar pabendravome, ji apsilankė mano tėvų namuose, pamatė, kokioje aplinkoje esu užaugusi, tik tada buvau pakviesta susipažinti su vienuolyno vyresniąja. Tai buvo Michailo Gorbačiovo "perestroikos" metais. Į vienuoliją buvau priimta visiškai slaptai tuščioje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje. Ir net tada, kai būsimasis vyskupas, tada dar kunigas Juozapas Tunaitis įteikė man degančią žvakę, nežinojau, į kokią vienuoliją įstojau, taip viskas buvo slepiama.

Kokie buvo mano motyvai? Tiesiog norėjau, kad visas mano gyvenimas, kad ir ką daryčiau - būtų įprasmintas. Lotyniškai labai gražiai skamba - Vita Consecrata - konsekruotas, t. y. Dievui paskirtas, gyvenimas Buvau nuo mažų dienų tikinti, kartais man kažkaip natūraliai norėjosi būti vienuole. Galbūt tai mamos palikimas? Mama pasakojo, kad jaunystėje buvo beveik įstojusi "pas pranciškones", bet vos peržengusi vienuolyno slenkstį susirgo ir po dviejų mėnesių buvo išsiųsta namo. Žodžiu, vienuolės išslaugė, bet priimti atsisakė. Taigi kartais imdavau mąstyti, kad būti vienuole, t. y. skverbtis į pačias giliausias gyvenimo esmes ir nešti palaimą pasauliui, ko gero, būtų pats kilniausias tikslas. Prisimenu, buvau gal 10 klasėje, kai tai pasakiau tuometiniam Jiezno klebonui kunigui Broniui Bulikai, kurio įžvalga pasitikėjau. Tai jis kad sureagavo: "O vaikų gimdyt! Mums motinų gerų reikia!" Daugiau niekam neprasitariau, kokios mintys kartais mane aplanko. O kai susipažinau su vienuolėmis, tarsi radau šeimą, kuri manęs seniai laukė, - taip viskas buvo natūralu. Tad kai dabar manęs klausia, kaip čia patekau, atsakau: nežinau. Tai yra pašaukimas - jį supranta tik tas, kuriam duota tai išmanyti.

- Akivaizdu, kad stereotipinė nuostata, kurią minėjau, visiškai klaidinga. Vienuolija ir aktyvi visuomeninė, mokslinė, edukacinė veikla viena kitai neprieštarauja. Jums net nereikia vilkėti skiriamojo drabužio - vienuolės abito. Esate modernios visuomenės produktas?

- Ne, kaip žmogus esu labai konservatyvi, tik išorė dažnai būna apgaulinga. Tai mane gelbsti nuo šios modernios visuomenės. Abito mūsų kongregacija neturi, yra tik uniforma: juodos ir baltos spalvų eilutė ir juodas gobtuvas baltu krašteliu; taip pat skiriamasis ženklas - beveik medalikėlio formos kryžius su violetiniu apvadu ir užrašu kitoje pusėje: "Teateinie Tavo Karalystė." Darbe būnu be vienuolės gobtuvo, nes tvarkau ne katalikų tikybos, o mokyklinės lituanistikos reikalus. Iš pradžių dar bandžiau visur eiti vilkėdama visą uniformą, bet pamačiau, kad tiek ministerijoje, tiek Seime žmonės nesupranta, kam atstovauja ta vienuolė, kokie jos interesai, žodžiu, mane per daug priimdavo pagal drabužį. Taigi gobtuvo jau treji metai darbe nedėviu vien dėl atsakomybės specifikos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"