TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dviese be šuns per Norvegiją

2006 10 14 0:00
Senovinis norvegų stogų dengimo būdas.
Autoriaus nuotrauka

Jau keletą metų svajojau aplankyti Norvegiją - šiauriausią Europos šalį, kur vasarą beveik nesutemsta, kur fiordai dešimtimis kilometrų lyg pleištai išvagoję pakrantes, kur dvi valstybinės norvegų kalbos - bokmal ir nynorsk, kur didžiausias Europoje ledynas, kur iš Šiaurės ir Norvegų jūrų teka naftos upės, šalyje pavirstančios ilgais tuneliais, įspūdingais tiltais, naujais keliais, pastatais ir naujomis technologijomis

Važiuoti su bičiuliu Algirdu nusprendėme pokštaudami prie puodelio arbatos. Susiruošėme gana greitai - per savaitę. Nutarėme keltis per Baltiją Rygos-Stokholmo keltu, nes jis gana geras, greitas ir daug pigesnis už Klaipėdos keltą. Be to, daug įdomiau keltis iš Rygos. Prieš kokius metus Rygos-Stokholmo liniją prižiūrėjo latvių kompanija, bet dėl finansinių problemų laivą areštavo, ir Rygoje atsirado estų keltų kompanija "Tallink", kurios keltas "Regina Baltica" dabar kas antrą dieną plaukia į Stokholmą. Tiesa, keliautojų kišenei situacija ne tokia palanki: nors latvių kelto kainos valgykloje, kavinėse ir restoranuose buvo daug mielesnės (perpus pigiau, į bilieto kainą dar būdavo įskaičiuojami ir pusryčiai), parduotuvėje panorėjęs galėjai nusipirkti dvi tris skardines alaus. Dabar keleivis turi pirkti visą pakuotę. Štai tau ir estiškas pasirinkimas.

Daugiau samanų

Pernakvojome Švedijoje pas draugus, pasienyje prisipylėme kiek pigesnių degalų, nusipirkome maisto ir - į Norvegiją. Šalis mus pasitiko saulėtu dangumi ir samanotais miškais. Turbūt ne vienas turistas, iš Lietuvos prieš mus važiavęs į Norvegiją iš šiaurinės ar centrinės dalies, pastebėjo ryškų geografinį pasikeitimą. Mes įvažiavome antruoju Kongsvingerio keliu, bet peršokę muitinę, kurioje nebuvo matyti nė gyvos dvasios, net nestabtelėję, pastebėjome gamtinius skirtumus. Viskas kitaip nei Švedijoje: kitokia žaluma, miške daugiau samanų, ant namukų stogų želia žolė... Sustojome pirmame pasitaikiusiame kempinge pasiimti Norvegijos žemėlapio.

Kur daug kritulių

Mūsų tikslas buvo per 10 dienų aplankyti vieną gražiausių regionų Sunmorą, pamatyti Sunmoro Alpes, Alesundą, Bergeną, po to pasukti į pietus ir į sostinę Oslą. Kadangi pietinėje ir centrinėje Norvegijos dalyje būna daug kritulių - apie 3000-5000 mm per metus - tai ir mes po pietų sulaukėme lietaus. Privažiavome Miosos ežerą - didžiausią ir ilgiausią Norvegijoje. Pravažiavome Hamarą, aplankėme Lilehamerį (abu miestai įsikūrę ant Miosos ežero kranto), kur 1994 metais vyko XVII žiemos olimpinės žaidynės - iš tolo apie tuomet čia vykusias sporto batalijas skelbia išlikę informaciniai stendai - ir pasukome Otos link. Lietus apstojo lyti, tad galėjome neskubėdami grožėtis kaimišku Norvegijos peizažu: abipus kelio ant kalnų šlaitų sulipusiomis ūkininkų fermomis, kažkur aukštai besiganančiomis avių kaimenėmis, jau didesnėmis ūkininkų sodybomis šalia upės, slėnyje, negausiomis karvių bandomis ir vienu kitu jau nukirstų javų lauku. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad tai gyvulininkystės kraštas, ariamos žemės plotai nedideli. Ir tolesni įspūdžiai tai patvirtino: tik kai kur didesniuose slėniuose ir apie Oslą Švedijos link norvegai turi kalvotų lygumų, kur žemės yra geros ir auginami javai. Kadaise, iki prasidedant naftos ir dujų erai, tai turėjo būti gana skurdus kraštas, gyvenantis iš žvejybos ir medžioklės. Todėl pagrindiniai Norvegijos miestai įsikūrę prie jūros, fiorduose.

Visą pusdienį važiavome E6 keliu, o vakare ties Ota pasukome į 15-ąjį. Jau temo, tad sukrutome ieškoti nakvynės. Užsukome į vieną kitą kempingą pasidairyti vietos palapinei, bet šie nebeveikė - ruduo. Dar kiek pavažiavę atradome nuostabią vietą poilsiui tarp kalnų, prie upės. Naktį kelis kartus lijo, o rytą atsikėlę ir išsimaudę upėje patraukėme tolyn.

Kalnų keliuku

Kiek prasimerkę privažiavome Lomą - labai jaukų miestelį kalnų kelių sankryžoje, knibždantį turistų. Maloniai nustebino Lomo medinė architektūra: savito grožio XIII a. bažnyčia su drakonų galvomis ant stogų vietoje vėtrungių, tamsiai, beveik juodai, norvegišku stiliumi nudažyti pagrindiniai miestelio turizmo pastatai. Nuo Lomo keliai jau veda link Sunmorės Alpių ir Jostedalsbryno ledyno: 15-asis kelias - iš dešinės, o 55-asis iš kairės, labiau į pietus. Mes, norėdami papulti į Sunmorės Alpes, pasukome į 15-ąjį, o paskui į 258-ąjį. Čia tai bent staigmena... Papuolėme į prieš 100 metų nutiestą kalnų keliuką, kuris iki šiandien neasfaltuotas, nes yra istorinė vertybė. Mūsų "Nissan" teko neblogai paplušėti ropščiant serpentinais aukštyn, ir mums dairantis į abipus juoduojančius tarpeklius. Bet vėliau džiaugėmės savo pasirinkimu, nes tokio siauro kelio ir tokio įspūdingo važiavimo daugiau neteko patirti. Plynaukštėje abipus kelio mirgėjo ežeriukai, šaltiniai, kriokliai ir upeliai, aplinkui buvo matyti skurdžios alpinės ganyklos, mėlynynai, į pietus šen bei ten kalnų šlaitais nuslinkę Jostedalsbryno ledyno liežuviai.

Serpentinais kaitindami stabdžių trinkeles nusileidome žemyn į 15-ąjį kelią ir papuolę į nuostabų slėnį privažiavome kalnų apsuptą ežerą. Buvo rami popietė, ežero vandenyje atsispindėjo kalnai. Apsirikome neapsistoję nakvynės ir nuvažiavę tolyn. Apžiūrėjome Stryną, paskui pasukome rankas panardinti į Nordfiordą, vieną pirmųjų mūsų pamatytų fiordų, ir pasukome Alesundo link. Iš E39 kelio pasukome į 651-ąjį, norėdami apvažiuoti aplink Austfiordą. Čia ant fiordo pakrantės ir pernakvojome.

Darbo biržoje

Kitą dieną kirtome Voldos miestą ir apsistojome Orstoje; turizmo informaciniame centre išsiklausinėjome apie vietos įžymybes. Be to, užėjome į Norvegijos valstybinę darbo biržą "Aetat" pasiklausti dėl darbo. Čia sužinojome tai, ką ir buvome girdėję, esą reikia paduoti paraiškas dėl įdarbinimo ir laukti mėnesį. Svarbiausia, kad tavo asmenybę patikrintų policija. Norvegai į savo darbo rinką nenori įsileisti jokių "kriminalinių elementų". Mėnesį laukti nebuvome nusiteikę, bet mums, kaip žurnalistams, buvo įdomu patirti, kokius kryžiaus kelius ieškodami darbo Norvegijoje turi nueiti mūsų broliai lietuviai. Be to, mums pasiūlė kreiptis į įdarbinimo firmą "Adecco" Alesunde. Tuo darbo rinkos tyrimas baigėsi, baigėsi ir lietus, tad nutarėme kopti į 623 m aukščio Helgehorneto kalną, nuo kurio matyti net septyni fiordai.

Kitą dieną pasukome į Alesundą. Čia dangus prasigiedrijo, ir porą valandų smagiai vaikščiojome po senamiestį. Jį visiems keliautojams siūlau apžiūrėti. Vėliau užsukome į "Adecco" įdarbinimo firmą ir valandėlę maloniai pabendravome. Pasirodo, Norvegija dėl netinkamo mokymo sistemos profiliavimo praeityje šiandien susiduria su didelėmis problemomis. Šaliai trūksta ne tik darbininkiškų profesijų atstovų - statybininkų, kelininkų, laivų statytojų, slaugytojų, bet ir aukšto lygio inžinierių, konstruktorių, architektų, chemijos pramonės specialistų, gydytojų. Žinoma, reikia įvertinti, kad statybų plėtra tiek nedaug gyventojų turinčiai šaliai (tik 4,6 mln., beje, nuo 2004 metų gyventojų Norvegijoje padaugėjo daugiau nei 100 tūkst.) yra milžiniška. Naftos kainų šuolis pastaraisiais metais paskatino norvegus antpelnį investuoti į šalies infrastruktūrą. Kiek važiavome per Norvegiją, visur matėme namų, fabrikų statybas, rausiamus tunelius, tiesiamus kelius - nutiesti gerus kelius tokioje kalnuotoje ir ištįsusioje šalyje kaip Norvegija (nuo piečiausios iki šiauriausios vietos yra 1752 kilometrai) nėra taip paprasta.

Tarp septynių kalnų

Mes jau buvome Andelsnese, primenančiame Šiaurės Amerikos miestelius, kitą dieną Trolių laiptais (Trollstigen) kopėme į Trolių perėją. Tikrai maloni kelionė, įtraukta į turistinius maršrutus, ir įspūdingas reginys. Be to, čia yra viena didžiausių Europoje kalnų sienų. Perėjoje įrengta apžvalgos aikštelė, lenta, kurioje galima palikti savo ženklą. Šalia lietuvių jau užklijuotų LT ženklų pasirašėme ir mes. Parduotuvėlėse įsigijome keletą molinių troliukų lauktuvėms. Buvo puikus oras, tad nutariau išsimaudyti trolių ežere, o Algirdas - pavalgyti ekologiškų mėlynių.

Po kelių įspūdingų dienų važinėjant ir laipiojant po kalnus pasiekėme Bergeną, vieną gražiausių Norvegijos miestų, įsikūrusį tarp septynių kalnų. Kadangi į Bergeną atkakome vakarėjant, garsiojo žuvų turgaus nepamatėme, tačiau užteko laiko skersai išilgai išbraidžioti senamiestį ir pamatyti senąjį, autentiškąjį Hanzos laikų uosto skersgatvį. Beje, Bergeną yra pamėgusios lietuvių statybos kompanijos, tačiau lietuviškai kalbančiųjų neteko sutikti. Beje, stoviniuojančių rusaičių matėme. Taip pat ir keletą vietos "bomžų".

Kitą dieną jau kopėme į Vosę, žymų kalnų ir upių, dviračių bei žiemos turizmo centrą. Kai aplink lijo, Vosėje mums švietė saulė. Šalia Bergeno yra vietovė, kur dėl turbulencijos efekto per metus lyja tik du tris kartus. Pavargę kopti 13-uoju keliu pasukome į pietus. Keltu persikėlėme per fiordą, visą popietę važiavome pietiniu Sorfiordo šlaitu ir gėrėjomės nardančiais delfinais, virš galvų kabančiais sodais, raudonuojančiais nuo slyvų ir obuolių. Kioskeliuose savitarna - galima palikti kronų ir pasiėmus vaisių važiuoti toliau. Pernakvojome šalia hidroelektrinės, pastatytos ant krioklių pilnos upės.

Emigrantų antplūdis

Toliau į pietus važiavome 9-uoju keliu, kuris nebuvo toks vaizdingas, kaip prieš tai buvusieji, turėjo daugiau kliūčių. Teko mokėti už... nelabai kokybišką asfaltą. Beje, norvegai galėtų kelių mokėjimo vietose pastatyti ir keitimo aparatus (tokie yra Oslo automobilių aikštelėse), nes vakare vidury kalnų kartais nelengva sugraibyti 30 kronų.

Šiose vietose, netoli Kristiansano, sutikome Antaną iš Panevėžio, Norvegijos statybose dirbantį jauną lietuvį. Jau metus jis pluša pas vietos norvegą, bet dėl mažo atlyginimo ketina bėgti kitur. Kol susirado darbą, jam pusantro mėnesio vėlyvą rudenį teko miegoti mašinoje. Palydėjome jį namo, pasivaišinome silpnu alumi ir palinksminome - gal kitą kartą lietuviškai pasikalbėti vaikinui teks tik per Kalėdas namie.

Aplankėme Kristiansaną - piečiausią Norvegijos keltų uostą. Katalikų bažnyčioje stebėjome europietiškas korėjiečių vestuves. Nemažai čia dirba vietnamiečių ir kroatų iš Bosnijos ir Hercegovinos, pabėgusių nuo pastarojo Balkanų karo. Gatvėse matyti ir pakistaniečių - jų Norvegijoje esama apie 150 tūkstančių. Bet pastaraisiais metais santykinai didžiausias darbo jėgos antplūdis į Norvegiją buvo iš naujųjų ES šalių. Naujausiais duomenimis, iš Baltijos šalių Norvegijoje dirba net 70 tūkst. žmonių, iš Lenkijos - per 30 tūkstančių.

Lekia viršydami greitį

Galutinė mūsų kelionės vieta - Oslas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad centre daugiau laisvės ir mažiau tvarkos, publika marga kaip Amsterdame, tik mažiau musulmonų. Miestas suklestėjo po karo, iš pelno už naftą, bet centre pigių kaip Vilniuje dangoraižių nematyti. Kuklus, restauratorių laukiantis senamiestis, dramos teatras, kuriame tuo metu vyko Henriko Ibseno festivalis, universitetas, Nacionalinė galerija, kurioje apžiūrėjome keletą Edouard'o Manet, Claude'o Monet, Pablo Picasso, Auguste'o Rodino darbų ir kelias sales žymaus norvegų dailininko ekspresionisto Edvardo Muncho paveikslų.

Veržlumas - visur. Pagrindinės miesto transporto arterijos po žeme, tuneliuose, ir visi lekia viršydami greitį, nors Norvegijos keliuose vidutinis greitis nustatytas 80 km/h. Mes taip pat neriame į tunelį, o į paviršių išvažiuojame jau Oslo priemiesčiuose. Nuo Oslo iki pat Švedijos sienos vyksta kelių darbai - aktyviai tiesiamas greitkelis. Tik Švedijoje jau galima spūstelėti pedalą, tačiau apima nuobodulys: nėra kalnų, krioklių, tarpeklių...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"