TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dviguba garsios aktorės laimė

2014 07 19 6:00
Gerbėjų ir žiniasklaidos dėmesį traukia Charlize Theron ir Seano Penno pora. Reuters/Scanpix nuotrauka

Holivudo žvaigždė Charlize Theron mano, kad moteris turi būti stipri. Ji nuo mažens įpratusi problemas spręsti pati. Todėl puikiai galėtų gyventi ir tvarkytis viena. Tačiau džiaugiasi, kad šalia yra kai kas labai artimo.

Aktorius Seanas Pennas, garsėjantis nelengvu būdu ir nepastovumu meilės srityje, regis, rado, ko ieškojo. Kitaip nesakytų, kad Ch. Theron yra tokia moteris, kurios vyras turi nepaleisti, ir kad visaip stengsis ją išlaikyti. O pačiai aktorei labai svarbios ir mamos pareigos. Mažąjį juodaodį Jacksoną ji įsivaikino prieš keletą metų. Dabar prie šios laimės prisidėjo ir mylimas vyriškis.

- Charlize, kai 2012 metais įsivaikinote berniuką, atrodėte laiminga, o kai tapote S. Penno mylimąja, pradėjote tiesiog švytėti.

- Tą patį sako artimi žmonės. Esą pasikeičiau į gera, atrodau kitaip negu anksčiau. (Šypsosi.) Tai buvo labai netikėtas posūkis. Turiu galvoje mano ir Seano meilę. Kurį laiką buvau nukreipusi dėmesį į sūnelį, juk nuo mažens svajojau iš globos namų paimti vaiką. Pamenu, prašiau to mamos ir net rašiau laišką Kalėdų Seneliui. Kai mano svajonė 2012-aisiais išsipildė, jaučiausi laiminga ir viena, be gyvenimo draugo. Ir staiga šalia atsirado Seanas. Mudu pažįstami 18 metų, visada buvome draugai. Tačiau kažkas pasikeitė, ir įžengėme į visai kitą - romantišką - laikotarpį. Tad dabar mano laimė dviguba.

- Girdėti gandų, neva ruošiatės tekėti už Seano.

- Nesu iš tų, kurios nuo vaikystės svajoja apie baltą nuotakos suknelę. Vestuvių ceremonija, aišku, gražu, bet kai dalyvauju kurioje nors iš jų, pagaunu save mąstančią apie tai, kodėl du įsimylėję žmonės svarbiausią gyvenimo dieną turi linksminti minią svečių, užuot leidę laiką visiškai kitaip? Su amžiumi išmoksti skirti grūdus nuo pelų. Supranti, kas iš tiesų svarbu, o kas tėra tam tikra tradicija, pareiga. Apskritai manau, kad jei kam nors lemta atsitikti, taip ir bus. Mudu su Seanu stengiamės - bent jau aš - neskubinti įvykių. Per skubėjimą galima daug ką sugadinti. Seanas gerai sutaria su mano sūnumi, o tai labai svarbu. Jie tikri draugai. Smagu stebėti, kaip abu žaidžia. Seanas daro visokias juokingas grimasas ir linksmina mažylį. Jis - geras tėvas, esu tuo įsitikinusi.

- Kodėl išsiskyrėte su Stuartu Townsendu, juk kartu gyvenote beveik dešimtmetį?

- Mudviejų požiūris apie šeimos gyvenimą visiškai skirtingas. Ne, nieko neteisiu, juolab Stuarto. Ir niekada to nedarysiu. Tačiau po skyrybų įsivaikinimas man buvo pirmas ir pagrindinis būdas ne tik paguosti save, bet ir įgyvendinti gyvenimo svajonę. Ir pirmą kartą realybė viršijo mano lūkesčius.

Aktorė su mažuoju Jacksonu. /Užsienio spaudos nuotrauka

Tapo energingesnė

- Kaip jus paveikė motinystė?

- Visiškai mane pakeitė, beje, pačiu natūraliausiu būdu. Išmokau daugiau miegoti, geriau organizuoti savo gyvenimą. Girdėjau, kad atsiradus vaikų aktoriai stengiasi nebekurti niūrių, tamsių vaidmenų. Man taip nenutiko. Priešingai, kai įsivaikinau Jacksoną, į nemalonius įvykius ir situacijas pradėjau žiūrėti rimčiau, ėmiau stengtis suprasti žmones ir jų griežtai neteisti. Sūnus suteikia man energijos, norisi dirbti, daryti ką nors kūrybinga ir įdomaus.

- Ar mokote mažylį tų pačių dalykų, kuriuos vaikystėje jums diegė mama?

- Nežinau, Jacksonas - tipiškas berniukas. Tai reiškia, kad jis yra mažasis diktatorius. (Juokiasi.) Ypač nuo tada, kai išmoko žodžius sudėti į sakinį. Visą laiką girdžiu: "Mamyte, sėdėk!", "Mamyte, neišeik!", Mamyte, neliesk!" Mano mama tikina, kad vaikystėje buvau tokia pati, nors ir mergaitė. Bet aš ja netikiu. Norėtųsi girdėti, kad buvau mandagi ir paklusni.

Dabar namie dažnai šoku. Juk kadaise norėjau tapti balerina. Tačiau po traumos paaiškėjo, kad profesionalios baleto šokėjos karjera - ne man. Bet šiandien galiu grįžti prie jaunystės aistros, kai to paprašo sūnelis: "Mamyte, šokime!" Ir tai būna kiekvieną dieną.

- Ar tiesa, kad imate vaiką į filmavimo aikštelę?

- Kai vaidinau vesterne "Šimtas kelių iki karsto lentos", Jacksonas visą laiką buvo šalia. Ten vaikų netrūko, todėl jis nenuobodžiavo. Tiesa, oras pasitaikė siaubingas - vėjas nešė smėlį. Juk filmavimas vyko dykumoje. Užtat Jacksonas turėjo pirmą jojimo pamoką ir išmoko žodį "arklys".

- Ar tikrai per šio filmo bandymus patyrėte nesėkmę?

- Ir dar kokią! Išvakarėse parskridau iš Namibijos - ten filmavausi, - turėjau per 40 laipsnių temperatūros, buvau nuskustais plaukais. Vos galėjau kalbėti. Režisierius Sethas MacFarlane'as pasakė, kad su manimi, taip atrodančia ir besijaučiančia, net nešnekės. Tai buvo prieš Kalėdas. Per šventes išgyvenau, kad praradau vaidmenį. Raminausi tuo, jog buvau tikrai nepanaši į žmogišką būtybę. Po Naujųjų metų sukaupiau drąsą, paskambinau režisieriui ir paprašiau dar kartą su manimi susitikti.

- Akivaizdu, kad filmuodamasi vesterne jautėtės gerai.

- Taip, puikiai. Juk užaugau fermoje. Buvo juokinga, kai prieš filmavimą režisierius pasakė: "Dabar visi keliaujate mokytis jodinėti." O aš jam: "Nemanau, kad man reikėtų tokių pamokų." Režisierius vis nenurimo: "Tada tau derėtų pasimokyti šaudyti." Aš ir vėl: "Neatspėjote." Juk ką tik buvau baigusi filmuotis kitoje kino juostoje, kurioje teko daug šaudyti.

Išmoko išgyventi

- Turbūt jus sunku kuo nors išgąsdinti?

- Tikrai taip! Įsivaizduokite, vaikystėje nutiko tokia istorija: voras man ant kojos padėjo kiaušinius. Po kurio laiko odoje atsirado lervų. Tuo metu mokiausi internatinėje mokykloje ir mes ten buvome ne itin prižiūrimi.

- O siaube! Kaip atsikratėte to voro lizdo?

- Tiesiog pati viską iškrapščiau iš kojos. Toje vietoje iki šiol matyti randeliai. Tikrai lengvai prisitaikau prie įvairių gyvenimo aplinkybių, prie bet kokio interjero ar peizažo. Vaikystė Afrikos fermoje labai skiriasi nuo gyvenimo Los Andžele. Čia kartais vaikai į mokyklą skraidinami sraigtasparniais. Net yra toks pasakymas - "sraigtasparninis auklėjimas". O pas mus viskas buvo paprasta. Turi problemą? Pats ją ir spręsk. Svarbiausia, ką gavau iš tų laikų, - humoro jausmas. Visi Pietų Afrikos gyventojai turi savotišką, sausoką, bet puikų humoro jausmą. Kai gyveni tokioje vietoje ir dėl ko nors pradedi graužtis, nerimauti, mokaisi pernelyg rimtai nevertinti nei savęs, nei supančio pasaulio. Mano sugebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis didele dalimi yra mamos nuopelnas. Per vargą, liūdesį, pyktį ir sukrėtimą ji sugebėjo mane išvesti į kelią, kuriame nesijausčiau auka. Manęs nepersekioja baimė, gyvenu harmoningai ir taikoje su savimi. Manau, svarbi tėvų užduotis - užauginti mergaites stipriomis moterimis. Mama nuo mažens man įteigė: "Neleisk, kad kas nors paimtų viršų." Kažin kodėl daugeliui atrodo, kad galima naudotis merginų silpnybėmis ir visada joms vadovauti. Taip nėra. Patikėkite manimi, merginos būna daug kietesnės negu vyrai.

- Tačiau jūs visada neįtikimai moteriška ir elegantiška. Turbūt tokia likote nuo tų laikų, kai buvote modelis?

- Šio darbo negalėjau pakęsti. Bjaurus užsiėmimas. Tačiau nebuvo kur dėtis - dėl to, kad turėjau Pietų Afrikos Respublikos pasą, sunkiai galėjau gauti darbą. Tarkime, kur nors Europoje sudėtinga tapti padavėja. O patekti į mados verslą paprasčiau. Todėl iki šiol vadinu modelius prabangiomis padavėjomis. (Juokiasi.) Jokiu būdu nenoriu nieko įžeisti. Vis dėlto būtų nuodėmė skųstis, nes mados verslas suteikė man progą tapti materialiai nepriklausomai, susimokėti už butą. O ir darbas lengvesnis negu padavėjos. Tačiau visokie mados šou man ir dabar nelabai patinka. Net eiti raudonuoju kilimu taip nenatūralu... Jei žingsniuodamas juo žmogus atrodo atsipalaidavęs ir jaučiasi patogiai, tai nėra geras ženklas. Tokiam derėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Panašūs renginiai - nemaloni mano gyvenimo ir darbo dalis. Vis dėlto suprantu, kad man pasisekė, juk nėra suknelės ar kostiumo, kurio panorėjusi negalėčiau gauti. Iš dizainerių nė vienas man nieko neatsako. Tačiau labiausiai mėgstu nešioti džinsus ir marškinėlius. Kita vertus, vis dar esu ta mergaitė, kuriai kartkartėmis patinka gražiai apsirengti.

- Kitais metais jums sukaks 40... Ar nebaugina šis skaičius?

- Na taip, na taip. Vyrai su metais - kaip geras vynas, darosi vis nuostabesni ir paklausesni. O moterys vysta kaip nuskintos gėlės. Negaliu pakęsti šios klasikinės nesąmonės. Bent jau apie save taip nemanau!

Pagal užsienio spaudą parengė RASA PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"