TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Džiolana: "Esu netekėjusi. Ir taškas"

2009 02 14 0:00
Vaikystėje advokatė Dž.Tarvainytė svajojo užaugusi tapti aktore.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Aukštuomenės vakarėliuose šmėkščioti mėgstanti advokatė, buvusi sporto komentatoriaus Lino Kunigėlio širdies draugė. Vienas žurnalas net senmerge pavadino, - kvatojasi advokatė Džiolana Tarvainytė ir klausinėja: - Jūs taip pat rašysite šabloniškai? O gal ištrauksite kokią mano pasakytą mintį iš konteksto ir ji taps skaitytoją "kabinančiu" pavadinimu? Apie ką bus interviu?"

Interviu bus apie tai, kodėl advokatė Dž.Tarvainytė nemėgsta atvirauti žurnalistams. Domėsimės, kokie vyrai patinka pašnekovei ir ar jos nevadina svajonių nuotaka. Taip pat rimtai kalbėsimės apie advokatės darbą.

Nesijaučia esanti žinoma.

- Pačią teko ilgai įkalbinėti susitikti pokalbio. Tvirtinote, kad visuomenei esate neįdomi. Tačiau jūsų nuotraukų gausu įvairiuose žurnaluose, kur rašoma apie renginius ir vakarėlius. Dozę žinomumo atseikėjo ir draugystė su sporto komentatoriumi Linu Kunigėliu, nors nei vienas, nei kitas santykių nekomentavote.

- (Ilgoka pauzė - aut.) Savęs tikrai nelaikau žinomu žmogumi. Juo labiau nemanau, kad mano draugystė su vienais ar kitais asmenimis pridėjo atpažįstamumo. Dėl lankymosi vakarėliuose ir paskui spaudoje pasirodančių nuotraukų kartais išgirstu įvairių vertinimų. Tačiau tai, kad jos atsiduria kokiame nors leidinyje, nėra mano iniciatyva. Ne dėl to einu į renginius. Interviu apskritai nemėgstu duoti, tai darau labai retai. Jūsų kvietimą pasikalbėti vertinau skeptiškai, nes mane liūdina žiniasklaidos pasirinkimas - domina tik tai, su kuo pašnekovas miega, skiriasi jis ar tuokiasi, ar daug uždirba, kiek kilogramų numetė ir panašiai. Negi nėra įdomesnių temų? Nenorėčiau, kad mano asmeninio gyvenimo detalės didintų kieno nors reitingus.

- Žmonės linkę prisigalvoti pačių įvairiausių dalykų, skleidžia gandus. Pasakytumėte vieną kartą tvirtai, kaip iš tikrųjų yra, žurnalistai daugiau nebelįstų klausinėdami apie Liną.

- Nejaučiu jokios pareigos ką nors komentuoti, tai - tik mano reikalas. Niekada neviešinau asmeninio gyvenimo ir net neketinu to daryti. Sutikite, kartais be galo sunku apie ką nors pasikalbėti net su geriausia drauge. Negi bus lengviau viską išpliurpti nepažįstamam žmogui, žurnalistui? Nesmerkiu tų, kurie spaudai ar televizijai išpasakoja visas asmeninio gyvenimo smulkmenas, tik jų nesuprantu. Gal apie savo santykius viešai galėtų kalbėti pora, susituokusi, pavyzdžiui, 40 metų? Jų patirtis, manau, tikrai būtų kam nors naudinga.

- Jeigu su Linu ar kitu žmogumi išgyventumėte tiek metų kartu, papasakotumėte savo meilės istoriją?

- Jūs mane provokuojate (juokiasi). Gal. Su kuo nors pragyvenusi tiek metų kartu, manau, turėčiau moralinę teisę pasidalyti patirtimi, kaip puoselėti santykius.

Svajonių nuotaka ar vakarėlių liūtė?

- Kokie vyrai jus žavi?

- Man patinka patrauklūs, išsilavinę, apsiskaitę, turintys gerą humoro jausmą, tokie, su kuriais įdomu kalbėtis, kurie daug kuo domisi.

- Kitaip tariant, kurie neapsiriboja tik sportu ir žvejyba?

- (Kvatojasi.) Na, sportas - labai plati sritis. Tačiau jūs teisi, vertinu įvairiapusiškumą. Dar man patinka tokie, kurie turi siekių, tobulėja. Tačiau bendraujant su žmogumi viską lemia chemija - ji arba yra, arba ne.

- Ką galėtumėte padaryti dėl mylimo žmogaus?

- Turbūt viską, kas neverstų manęs išduoti savęs pačios. Galiu pasielgti ir spontaniškai, kartais net kvailai. Tai žmogiška. Beje, prieš 10 metų buvau labiau susikausčiusi. Manau, vidinės laisvės žmogui suteikia branda.

- Svajonių nuotaka niekas nevadina? Juk esate žavi, veikli, netekėjusi.

- Anksčiau draugai pajuokaudavo, dabar nebe. Gal jau išaugau iš nuotakų amžiaus, gal jau per sena (juokiasi)? Reikės įsižeisti.

- O gal tiesiog negirdite? Negirdite, nes širdis užimta?

- Jūs mane provokuojate. Esu netekėjusi. Ir taškas. Tuo viskas pasakyta.

- Dėl dažno lankymosi renginiuose nepelnėte vakarėlių liūtės vardo?

- Nežinau, neteko girdėti. Tiesa, kartą, kai dirbau su viena byla, mama laikraštyje perskaitė tokį mano apibūdinimą - "aukštuomenės vakarėliuose šmėkščioti mėgstanti advokatė". Buvo labai juokinga. Man įdomu, o kas yra aukštuomenė? Jai priklauso tie, kurie lankosi vakarėliuose? Kurių nuotraukos patenka į žurnalus?

- Viešoje vietoje reikia labai kontroliuoti savo veiksmus, matyti, kas šalia? Juk paskui "pripaišys" būtų ir nebūtų dalykų.

- Jokiu būdu nesijaučiu esanti sena, tačiau asmenybės branda leidžia man kuo toliau, tuo mažiau kreipti dėmesio į žmonių apkalbas. Jei atėjau į renginį viena ar su kuo nors kartu, taip reikėjo, taip norėjau, taip susiklostė. Žinoma, esu moteris ir man nesvetimas noras atrodyti kuo gražiau, stilingiau. Kadangi esu labai užsiėmusi, ne visada pavyksta tam skirti užtektinai laiko. Nepatikėsite, vis dar dėl to išgyvenu (šypsosi).

- Galbūt žurnalistus dominate dar ir todėl, kad turite daug draugų ir pažįstamų, kurie yra žinomi?

- Negi turėti draugų yra laimėjimas? Džiaugiuosi, kad jų turiu labai daug ir įvairių, galiu įdomiai leisti laisvalaikį. Taip pat pažįstu nemažai įdomių, bet visiškai nežinomų žmonių. Už visus juos ir kartu praleistą laiką esu dėkinga likimui.

- Gal būdama žinoma sulaukiate daugiau klientų?

- Jūs mane kaltinate reklama (juokiasi). Jei atvirai, nežinau, ar rinkčiausi advokatą, kurį galima atpažinti iš geltonosios spaudos puslapių. Ačiū Dievui, kol kas nė vienas klientas nepasakė, kad mane pasirinko dėl nuotraukų žurnale.

Svajojo tapti aktore

- Su kokiomis bylomis tenka daugiausia dirbti?

- Įstatymu nenumatoma privaloma advokato specializacija. Kiekvienas pats pasirenkame sritį, kur norime dirbti. Tam, kad taptume advokatais, turime išlaikyti kvalifikacinį egzaminą, o jo programa apima visas teisės šakas. Aš daugiausia dirbu civilinės, verslo ir administracinės teisės srityse.

- Būti advokatė norėjote nuo mažens?

- Vaikystėje svajojau užaugusi tapti aktore. Teisę pasirinkau mokydamasi paskutinėje mokyklos klasėje. Pamenu, nuvažiavau į atvirų durų dienas dabartinėje Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, pamačiau, kiek daug norinčiųjų į vieną vietą. Tai privertė susimąstyti. Kita vertus, tėvai visada skatino turėti "rimtą" profesiją. Vyresnioji sesuo Anželika tuomet studijavo teisę. Iš jos aiškinimų supratau, kad turėdamas teisininko išsilavinimą gali dirbti labai daug kur - juk kiekvieną mūsų gyvenimo sritį reglamentuoja teisės normos.

- Vis dar dėstote pirmakursiams užsienio teisės istoriją M.Romerio universitete?

- Ką tik baigėsi labai sunki sesija. Dėstyti taip pat pradėjau atsitiktinai. Tuo metu dirbau Žemės ūkio ministerijoje, planavau ir toliau plėtoti mokslinę veiklą. Universitetui prireikė specialisto pagalbos - nebuvo kam dėstyti užsienio teisės istorijos. Pasisiūliau, maniau laikinai. Tačiau laikina pagalba trunka jau gerus dešimt metų (juokiasi).

Niekada nesakau "ne" jokiai veiklai. Galbūt kada nors pajusiu, kad teisės bei pedagogikos srityse jau išsisėmiau, ir pradėsiu daryti ką nors kitą. Beje, kartą kalbėdama su tėčiu leptelėjau, jog labai pavargau būti advokatė, kad išvažiuosiu, pavyzdžiui, į Naująją Zelandiją. Iš banko pasiimsiu kreditą ir nusipirksiu viešbutuką. Tėtis reagavo įdomiai, pasakė: "Žinai, plėtoti verslą - be galo sunku." Tačiau visos profesijos yra sunkios. Aišku, kiekviena savaip.

- Mėgstate iššūkius?

- Taip. Esu iš tų žmonių, kurie nemoka ramiai gyventi. Praėjusią vasarą prisiminsiu ilgai. Kodėl? "Suteikiau" sau net du mėnesius atostogų - prieš tai daug metų esu atostogavusi ne ilgiau nei porą savaičių - ir išvažiavau į Niujorką mokytis. Tai man buvo didelis iššūkis. Dažnai mes linkę pernelyg susireikšminti, manome, kad darbai, palikus juos ilgesniam laikui, žlugs, be mūsų neišsivers. Buvo nelengva prieš išvažiuojant įveikti dviejų mėnesių krūvį, bet tai, ką patyriau, atpirko visus vargus. JAV patekau į absoliučiai naują, nepažįstamą bendruomenę, parsivežiau labai įdomios patirties. Pasaulis po šios kelionės man gerokai sumažėjo, ateityje save matau labai daug kur. Kas žino, gal iš tikrųjų kada nors gyvensiu Naujojoje Zelandijoje. Kalbant apie iššūkius, Niujorke teko sėdėti ant grindinio, valgyti sumuštinį ir gerti kavą, ko niekada nedaryčiau čia, Lietuvoje.

Grynakraujė žemaitė

Užsiminus, kad Džiolana - nelietuviškas vardas, pašnekovė nusišypso. "Taip, aš nesu lietuvė. Žemaitė! Mano pavardė labai sena žemaitiška. O vardo istorija šiek tiek neįprasta. Jį išrinko vyresnioji sesuo Anželika. Kai gimiau, ji buvo ketverių. Anželikai buvo pažadėta, kad su sesute galės elgtis kaip norės. Ši kažkur išgirdo Džiolanos vardą. Mane registruojant, sesuo kabinete pradėjo spiegti, nors niekada taip nesielgdavo. Tėvams neliko nieko kito, tik sutikti. Seneliams, artimiesiems, draugams - visiems buvo šokas: vardą sunku tarti, užrašyti. Nežinau, ką reiškia "Džiolana", mėginau įžvelgti itališką kilmę, tačiau atitikmens neradau. Dvi jaunesnės seserys turi lietuviškus vardus - Eglė ir Agnė. Taigi šeimos duoklė kalbai atiduota (juokiasi)."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"