TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Džordanos „Kryžkelės“ – kryžius popkaralienei

2014 02 22 6:00
"Atsisuki atgal ir supranti, kad šiaip sau nieko nebūna", - įsitikinusi dainininkė D.Butkutė. Viktorijos Vaišvilaitės nuotraukos

Dainininkė Džordana Butkutė po aštuonerių metų pertraukos išleido albumą „Kryžkelės“. Trankesnį, tamsesnį ir brandesnį. Šįkart dainos - ne "popsas", o roko hitai, pasakojantys pastarųjų metų istorijas ir rodantys, kokia ji pasikeitusi.

Su Džordana susitikome Kaune. Dainininkė daug šypsojosi, juokėsi, buvo nuoširdži ir šmaikšti atsakinėdama į klausimus. Ji įsitikinusi – atlikėją žvaigžde padaro žmonės, ir spalį Džordana vėl juos nustebins.

Nori būti kitokia

- Daina „Noriu būti savimi“ atskleidžia albumo „Kryžkelės“ dvasią. Ar ta dvasia – piktas rokas? - LŽ teiravosi Džordanos Butkutės.

- Pirmoji pasirodžiusi daina buvo „Nebijok – aš su tavim“. Ji lyriška, tačiau viso albumo nenusako. „Noriu būti savimi“ – taip, bet tikrai nesibraunu į rokerių gretas. Pradėjau roko grupėje „Impulsas“, tokia širdyje ir esu. Estrados niekada nedainavau, nepataikavau. Kaip klostėsi gyvenimas, taip susiklostė karjera: buvau naivi mergaičiukė – tokios buvo ir dainos. Atėjo laikas, kai suaugau, kai galiu sau leisti daryti tai, kas labiausiai mane atskleidžia.

- Kas yra geriausia būnant Džordana Butkute?

- Būti Džordana Butkute (juokiasi). Dėmesys? Prie jo esu pripratusi – tai neišvengiama, nes žmonės turi akis. Noriu būti savimi kaip asmenybė, reikšti savo nuomonę.

- Praėjusį lapkritį, prieš išleisdama kompaktinę plokštelę, teigėte, jog esate labai pasikeitusi, dėl to ir dainos kitokios. Nors jos grįžta prie to, kas buvo prieš dvidešimt metų...

- Tokia pati jau nebebūsiu. Per aštuonerius metus, kai išėjo ankstesnis albumas, tiek visko įvyko – susipažinau su Elegijumi (Džordanos vyras – Elegijus Strasevičius, - aut.), atsisakiau alkoholio, subrendo mano pasaulėžiūra. Gyvenu su žmogumi, kuris man daro gerą įtaką. Atsirado laiko ir noro rašyti kitaip. Kartais nepastebi, tik iš šalies matai, kaip pasikeitei. Dažnai save pagauni galvojančią – kaip galėjau vienaip ar kitaip pasielgti? Dabar taip nesielgčiau.

- Radote vidinę ramybę?

- Taip, labai geras jausmas.

- Jaunam vaikinukui arba turtingam verslininkui dar pavyktų „nukabinti“ Džordaną?

- Niekaip (juokiasi).

Nuo vienos scenos - ant kitos

- Elegijus sakė, kad esate naminukė, jus sunku ištraukti iš namų.

- Pavargstu nuo šurmulio, bet kartu jis man reikalingas. Negalėčiau gyventi užmiestyje, nes patinka turėti kaimynų. Taip jaukiau, saugiau... Elegijus – hiperaktyvus, dirba už aštuonis žmones. Jei turėtų laiko, trankytųsi po miškus džipais ir motociklais. O mane sunku kur nors išsitempti, man patinka jo laukti...

- Esate namų šeimininkė?

- Ne, buities nesureikšminame. Kasdien baldų nepuoselėju ir prie puodų nestoviu (juokiasi).

- Visuomet buvote ryški, nesibaiminote išsiskirti net rinkdamasi itin spalvingus batus ar šokio stilių. „Kryžkelių“ įvaizdis priešingas – rimtas, elegantiškas, nerėžiantis akių...

- Staiga pernelyg rimta netapau, gyvenime mėgstu ir juodą spalvą. Klube turi šėlti su publika, bet dabar nebeliko vietos tiems „tūso“ judesiukams. Emociją galima reikšti balsu, veidu, kūno kalba.

Kalbant apie naują muzikos stilių, daugelio idėjų autorius – Elegijus. Kaip pora daug bendraujame, jau tapome tarsi vienu kūnu. Rodžiau Elegijui senas dainas, jis klausėsi, vėliau rado užrašų, fragmentų, tekstų, kurie reikalavo ne poparanžuočių. Įgyvendinti sumanymus padėjo prodiuseris Dalius Pletniovas. Jis buvo ne tik technikas, nemažai prisidėjo ir kūrybiškai.

- Elegijui patinka toks jūsų įvaizdis?

- Man pačiai patinka. Žinoma, kol esu gyva, niekur nedings mano ankstesnės dainos. Bet atėjo laikas naujam etapui, nes senu viskas pasakyta ir parodyta. Reikėjo nulipti nuo vienos scenos, kad užlipčiau ant kitos.

- Kiek tatuiruočių iš viso turite?

- (Skaičiuoja.) Devynias.

Mintys – ne komercinės

- Viename sostinės gėjų klube nuolat vyksta „Džordžos vakarai“. Be dainos „Vienas namuose“ vakarėlis neįsivaizduojamas. Tikite, kad esate klausoma visur ir visų, kad nuo lyties, amžiaus, pažiūrų ar gyvenamosios vietos tai nepriklauso?

- Ar tikiu? Galiu tai konstatuoti kaip faktą, nes savo kailiu patyriau (juokiasi). Turiu perpildytą elektroninį paštą, pašėlusių gerbėjų, kurie šaukia: „Myliu tave!“ O aš myliu juos, visuomet jaudinuosi prieš išeidama į sceną. Nenoriu kartotis, bet scena – mano namai. Kartais net pirmi, nes gimtadienį (spalio 3 dieną – aut.) dažniausiai švenčiu su publika. Tik šiuos Naujuosius metus sutikau namie su Elegijumi. Atsisakėme visų siūlymų koncertuoti, iš aštunto aukšto žiūrėjome į gražiausius fejerverkus ir jautėmės kaip mažame Niujorke.

- Andrius Mamontovas gyrė „Kryžkeles“, sakė, kad tai netikėtai geras sugrįžimas. Netikėtas ar stiprus?

- Nebuvau atsisveikinusi ar dingusi. Koncertuodama apvažiavau Skandinaviją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę, Islandiją... Paskui prisėdau įrašų studijoje. Albumas išėjo vientisas, kiekviena daina – savarankiška. Ši muzika negali būti fonas, jos reikia klausytis, ir patarčiau - per gerą aparatūrą, nes instrumentuotė – turtinga. Man patinka, kad skambesys nėra naujoviškas rokas, o atpažįstamas, dešimties-penkiolikos metų senumo.

„Kryžkelių“ leisti nebijojau. Nors galėjau prirašyti tų pačių lengvų dainelių, prie kurių dauguma pripratę. Galėjau išleisti albumą prieš Kalėdas ir užsidirbti pinigų tokiu išbandytu variantu. Tačiau dar turiu minčių, ir jos nėra komercinės.

- „Kryžkelės“ – kaip kryžius, padėtas Lietuvos popkaralienės, kuri nebegrįš?

- Į tą pačią upę dukart neįbrisi (šypsosi).

Iš naujo aranžuos ne visas

- Sakėte, kad pristatymo koncertai turėtų būti grandioziniai. Mąstote apie arenas?

- Taip, koncertai kaip tik prasidės spalio mėnesį. Šiuo metu aranžuojame senas dainas, kad skambėtų naujai. Manau, žmonėms reikia laiko priprasti prie kitokios Džordanos.

- Mokyklos laikais pabėgusi iš pamokų ant palangės rašydavote pirmuosius savo tekstus, nors visame pasaulyje šou verslo žvaigždukai atlieka kitų kūrėjų tekstus ir melodijas...

- Buvo, išėjau iš matematikos pamokos ir parašiau „Ach oho“, iš kitos – „Sudužusias viltis“. Neturėjau tikslo būti dainų autore ir kompozitore, tai nėra griežta nuostata. Bet turiu ką pasakyti ir pati. Sugalvoju melodiją, pagroju pianinu. Kartais visa daina atsiranda iš karto arba skiriama konkrečiam žmogui. Kitais atvejais ateinu į studiją ir ten užverda tikras darbas – pirminė idėja griaunama ir prasideda tinkamų „drabužių“ paieškos.

- Ankstesniuose jūsų albumuose yra ir primityvių tekstų. Kokių dainų šiandien neįrašinėtumėte?

- „O aš nuvažiuosiu prie jūros / Bangos sveikins vėl mane. / O aš nuvažiuosiu prie jūros, / O gal ne...“ Nė neprisimenu, kas man tai parašė, bet... kas čia per daina?

- M.A.M.A. kiekvienais metais jus vis pamini. Norėtumėte šios statulėlės?

- Kur jau čia praleisi mane pro akis (juokiasi). Nesu pratusi prie statulėlių. Man nuopelnas – kai susirenka pilna salė žmonių.

- Kitados laimėjote „Akvariumą 2“ – realybės šou, kuris tąkart ir grąžino jus į žvaigždes. Kaip manote, kas padaro atlikėją žvaigžde?

- Labai džiaugiausi, kad pasiryžau ten eiti. Tuo metu buvau atsidūrusi praradimų duobėje. O realybės šou nesuvaidinsi, ten žiūrovas net gerai maskuotą melą laikui bėgant pajus. Ir dar – tokiai kaip aš išbūti vienoje vietoje! Pasitikrinau savo stiprybę.

Tik žmonių įvertinimas padaro atlikėją žvaigžde. Jei reikėtų rinktis arba komisijos „Grand Prix“, arba publikos prizą, mieliau rinkčiausi šį. Žvaigždžių Lietuvoje itin daug. Kitą kartą atsikeli rytą ir žiūri, ar kokia neišlįs iš po lovos. Ne pasirodymų žiniasklaidos priemonėse skaičius lemia, ką tauta mėgsta.

Nebegyvena trankiai

- Menininkai atitrūkę nuo realybės. Ar laikote save tokia?

- Nesu bohema, bet turiu savo pasaulėlį. Blaškydamasis ir žiūrėdamas pro langus nieko nepadarysi. Ateina laikas, kai susitelki į savo darbą ir tikrai atitrūksti nuo realybės. Pamiršti, kas yra diena ir naktis, kad turi pavalgyti – pasaulis dingsta.

- Kitas menininko stereotipas – kuria iš kančios. Jūs matėte ir šilto, ir šalto. Ar esate patenkinta savo krizėmis ir pakilimais, kurie jus užaugino?

- Iš to mano įdomaus gyvenimo nieko net ir nepakeisi. Rašiau ne tik iš kančios, sielvarto, bet ir iš daugelio kitų išgyvenimų, šviesių, jausmingų. Tik taip išmoksti atskirti gėrį nuo blogio. Tik po tiek metų apsivilkau baltą suknelę, pasakiau „taip“ ir visiškai neapsirikau – tas žmogus manęs nenuvylė, priešingai, nustebino, parodė pusę pasaulio, man niekada dėl nieko nereikėjo sukti galvos.

- Jūsų siekis - nugyventi gyvenimą trankiai kaip „Kryžkelės“?

- Albumas tamsokas, trankiai irgi negyvenu (šypsosi). Gali turėti tikslą gyventi trankiai, tačiau vis tiek ateis metas, kai pavargsi, pasikeis vertybės. Atsisuki atgal ir supranti, kad šiaip sau nieko nebūna. Gali nuspręsti gyventi tyliai ir ramiai, bet galų gale atsitiks taip, kaip turi atsitikti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"