TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dzūkas neleidžia prisiminimams dūlėti

2010 05 05 0:00
Dėl brolių partizanų - Leono-Karžygio ir Juozo-Klevo - atsidūręs Sibire, vėliau V.Kaziulionis savo gyvenimą skyrė visų partizanų atminimui įamžinti.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Vytautas Kaziulionis tremtyje Sibire nesėdėjo rankų sudėjęs - veikė pogrindžio organizacijoje. Nuo mirties nuosprendžio įvykdymo jį išgelbėjo tik Nikitos Chruščiovo laikų atšilimas. Grįžęs į Lietuvą dzūkas gyvena Dainavos krašto partizaninių kovų įamžinimo rūpesčiais. Tai tarsi padėka likimui, kad keturiolika tremties metų jo nepalaužė.

Varėniškis tremtinys V.Kaziulionis daugeliui įsiminė šviesia kalba Merkinės kryžių kalnelyje. Kai valdžios atstovai per vieną renginį atsiprašinėjo, kad nelabai kuo gali padėti, jis, kaip Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos skyriaus pirmininkas, atsakė: "Kad mums nieko nereikia, mes viską turim: vėliavą, himną, nepriklausomybę, demokratiją. Mums to ir užtenka. Duonos irgi turim, nebadaujam. O jei norit kuo nors padėti, tai tvarką darykit Seime, o ne čia prie paminklo apgailestaukit."

Tada daugelis nusistebėjo, kad tremtinys nieko nekaltina ir primygtinai neragina gerbti partizaninių kovų atminimą. Darbų imasi pats. Lenkdamas žilą galvą rado rėmėjų, parašė ir išleido knygą "Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai", kurioje pasakoja apie partizanų žūties aplinkybes, jų palaikų paieškas, atminimo įamžinimą. Neseniai išleido ir antrąją - "Pokario žmonių likimus apmąstome šiandien". Iš kur tiek optimizmo tremtinio darbuose, tiek noro daug ką nuveikti? "Aš ilgiau už jus gyvenęs, be to, keturiolika metų lageriuose praleidęs", - atsakė netrukus 80-metį švęsiantis V.Kaziulionis.

Konkursas išjudino

Tremtinys labai norėjo, kad pokario istorija susidomėtų jaunimas, kad partizanų likimai nebūtų užmiršti. O kaip sudominti šių dienų jaunimą? Didaktinėmis, rėksmingomis kalbomis to nepadarysi. Tad su Seimo nariu varėniškiu Algiu Kašėta tremtinys kreipėsi į Varėnos rajono švietimo skyrių ir rajono vidurinėse mokyklose organizavo moksleivių rašinių apie pokarį konkursą "Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorija".

"Žinojau, kad užrašinėdami giminaičių, kaimynų ar pažįstamų pasakojimus apie pokarį jie daug sužinos. Klausantis, o paskui rašant vis tiek kas nors išliks ir jų galvose. Jei ne konkursas, juk neitų ir neklausinėtų. Dar žinojau, kad be pinigų, be prizų šio sumanymo neįsuksi, - pasakojo V.Kaziulionis. - Savivaldybė skęsta skolose. Kreipiausi į Kanados Hamiltono miesto mano amžiaus lietuvius, su kuriais susirašinėjau. Išdėsčiau savo idėją ir paprašiau pagalbos. Siųsdavo jie smulkiais banknotais, pavyzdžiui, po 20 Kanados dolerių (apie 50 litų). Kiekvieną kartą surašydavau aktą, pasirašydavo tarybos nariai, paskui rėmėjams siųsdavome smulkias ataskaitas, kur pinigai panaudoti. Geriausių rašinių autorius apdovanodavome piniginiais prizais, pavyzdžiui, už pirmą vietą moksleivis gaudavo 150 litų, kiekvienas dalyvis - kokį nors smulkesnį prizą. Moksleiviai rašė, nė raginti nereikėjo. Per dešimt konkurso metų išdalijau 25 tūkst. litų. Kasmet mane gatvėj sutikdami teiraudavosi, ar dar vyks konkursas."

Taip be ypatingo raginimo tremtinys uždegė jaunimą. Per dešimt konkurso metų susikaupė gal tūkstantis rašinių. "Pamaniau, gaila, jei stalčiuje dūlės. Juk vaikai vaikščiojo, užrašinėjo, apmąstė... Vėl ieškojau rėmėjų, įdomiausius tekstus sudėjau ir išleidau knygą "Pokario žmonių likimus apmąstome šiandien", - pasakojo V.Kaziulionis. - Knyga bus ne vienai dienai."

Dalį tiražo jau įsigijo kai kurios Lietuvos vidurinės mokyklos. Įdomiausia, kaip pasakojo V.Kaziulionis, kad 1995 metais Varėnos rajone prasidėjęs minėtasis moksleivių rašinių konkursas 1999 metais jau paplito po visą Lietuvą. Vėliau tema išsiplėtė - moksleiviai rašė ir apie kariuomenės istoriją.

Sibiro universitetai

Pasiteiravus, ar V.Kaziulionis pats nėra literatūros mokytojas, kad taip ilgai rašinių konkursus organizavo, jis papasakojo savo istoriją: "Universitetus baigiau Sibire. Aš neturiu net vidurinio išsilavinimo, nes priešpaskutinėje gimnazijos klasėje 1947 metų gruodžio 19 dieną mano suolas liko tuščias. Du mano broliai - Leonas Kaziulionis-Karžygys ir Juozas Kaziulionis-Klevas - buvo partizanai (žuvo 1949 m.), o mane su tėvais suėmė ir išvežė dar nepilnametį. Pamenu, kaip mane tardė vagone dar Vilniuje. Už ką? Gimnazijoje mes ruošėmės vaidinimui, tad turėjau pasiėmęs sąsiuvinį, kuriame buvau surašęs, kas ką vaidins, pavyzdžiui, Jonas Petrauskas - vokietis, kažkas kitas - partizanas. Tardytojams pasirodė, kad čia kažkokia slapta organizacija. "Krikštijo" mane žarstekliu, reikalavo išduoti organizaciją. Prašiau paskambinti gimnazijos direktoriui, kuris būtų patvirtinęs, kad tai vaidinimo personažų sąrašas. O kas jiems! Užsiverčia stiklinę degtinės ir toliau linksminasi."

Suartino badas

Po mėnesio kelionės tremtiniai buvo išlaipinti pelkėtoje taigoje, Vakarų Sibiro Tiumenės srityje, Baikalovo rajone. Kaziulionių ir dar kitą šeimą apgyvendino pas vieną vietinį "kolchozniką" apgriuvusioje lūšnoje. Kaip vėliau paaiškėjo, vietos gyventojai tremtinių labai bijojo. Tačiau greitai šios čekistų paskleistos paskalos ištirpo, visus suartino badas. "Mus stebino šeimininkai, pas kuriuos gyvenome, - pasakojo V.Kaziulionis. - Gegužės mėnesį, atšilus dirvai, jie ėjo į laukus pasikasti "kolchozo" bulvių, nes rudenį už vieną kišenėje paslėptą grėsė trejų metų kalėjimas. Šeimininkė virdavo sušalusias bulves, nupildavo dvokiantį jovalą, o nusėdusiu krakmolu maitindavo vienturtį sūnų Aleksandrą, kurį vadino Šura. Būdamas trejų jis dar nevaikščiojo. Mano mama iš ruginių miltų virdavo putrą, pamaitindavo ir jį. Po mėnesio berniukas pradėjo vaikščioti. Kai 1989 metais nuvažiavau į Sibirą parsivežti tėvų palaikų, Aleksandro motina ašarodama dėkojo: "Jei ne tavo motina, Šura nebūtų išgyvenęs." Ir dar gyrėsi, kad jis tapo įžymiu žmogumi - Tiumenės mieste dirba taksistu."

Priesaika ištrėmime

V.Kaziulionis prisipažino, kad neramaus būdo jis buvo ir Sibire, nesėdėjo rankų sudėjęs - su bendraminčiais įkūrė pogrindžio organizaciją "Priesaika ištrėmime". "Sąlygos ten buvo baisios. Vaikai tindavo iš bado. Kiek kas turėjo atsivežę maisto, viskas greit ištirpo. Mūsų organizacija pirmiausia stengėsi padėti vargstantiems tautiečiams, - pasakojo V.Kaziulionis. - Pogrindinė organizacija buvo Prahoje agronomijos mokslus baigusio Kazimiero Jankausko sumanymas. Kaip mes veikėme? Įkūrėme fondą, į kurį rinkome pinigus iš stipriau materialiai jau gyvenančių šeimų, šelpėm tuos, kurie neturėjo iš ko gyventi, pavyzdžiui, tėvas kalėjime, o motina su keliais mažais vaikais likusi. Atidarėm lietuvių kapines. Nusipirkom valtį, tinklų. Kadangi žvejoti buvo galima, kiek nori (bet tik naktimis, ne darbo metu), pagautą žuvį dalijom vargstantiesiems, daug ką išgelbėjom nuo bado. Paskui eidavom į kontorą pas medienos kombinato viršininkus ir bandydavom išreikalauti, kad tremtiniams sumokėtų atlyginimą už darbą. Rusų kalbą aš tada jau gerai mokėjau. Tačiau teisybę rasti buvo sunku, vietiniai viršininkai demonstravo, kad čia jie - pagrindinė valdžia ir mėgdavo kartoti: "Do Moskvy daleko, do Boga vysoko" ("iki Maskvos toli, iki Dievo aukštai")."

Pogrindinė organizacija leido ir laikraštėlį "Toli nuo Tėvynės" - kad palaikytų lietuvių patriotizmą ir tautiškumą.

Išdavė raštas

"Priesaika ištrėmime" slapčia plėtėsi. "Savo įstatus nusiuntėme į Jurginsko rajoną K.Jankausko draugui šakiečiui Antanui Kybartui. Ten taip pat susikūrė padalinys. Paskui įstatus siuntėme ir į Tomską, bet NKVD perėmė mūsų siuntą, ir viskas išaiškėjo. 1951 metų kovo mėnesį mus "supakavo". Atsimenu, atvažiavo pulkininkas Uralovas, tipiškas žydas, kuris per tardymus labai šmaikščiai man spardė blauzdas ir spiegė, kad aš jam trumpinu gyvenimą. Jau laisvoj Lietuvoj, kai prezidentas Algirdas Brazauskas atsiprašė žydų tautos už Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos teritorijoje vykusį žydų genocidą, pagalvojau, gal ir aš turėčiau Uralovo atsiprašyti už sutrumpintą gyvenimą, - šypsojosi V.Kaziulionis. - Jau net nepamenu, kiek mane ten laikė. Galų gale Uralovas sako: "Ko mums čia su juo terliotis, jam ir kulkos gaila."

Vakarų Sibiro karinis tribunolas dvidešimtmetį V.Kaziulionį nuteisė sušaudyti. "Pagalvojau, kažkoks nelogiškas tas pulkininkas Uralovas, pasako, kad man ir kulkos gaila, o nuteisia sušaudyti. Kiek laiko netekęs sąmonės išbuvau rūsyje, nepamenu. Vis tempdavo tardyti. Sėdėdavo kapitonas Strielkovskis ir majoras Bykovas", - smulkiai pasakojo V.Kaziulionis, tarsi viskas būtų nutikę visai neseniai. Organizacija "Priesaika ištrėmime" primityviu šapirografu leido laikraštėlį "Toli nuo Tėvynės", kuris pateko į KGB rankas. "Tokį spausdinimo būdą naudojo ir partizanai. Rodos, kažkas iš Šakių jį buvo atsivežęs. Kadangi mes neturėjom spausdinimo mašinėlių, rašydavom ranka ir šapirografu daugindavom. Kartą tardytojai padėjo ant stalo tą laikraštėlį, kuriame - mano ranka rašytas įžanginis straipsnis, - pasakojo tremtinys. - Šalia pastūmė kažkokį mano pareiškimą. Neišsiginsi, raštas tas pats. Prisipažinau. Tas straipsnis, matyt, prisidėjo prie karinio tribunolo man skirtos mirties bausmės. O ką aš ten buvau parašęs? Įvertinau Staliną - pavadinau jį Kaukazo kalnų arkliavagiu, caro "ochrankos" agentu, kraugeriu ir visaip kitaip."

Pasiteiravau, kaip tuomet dvidešimtmetis tremtinys nesibaimino tokių tekstų rašyti. "O kaip partizanai nebijojo žinodami, kad vis tiek žus? - klausimu atsakė V.Kaziulionis. - Mes kitaip negalėjome. Laikraštėlį leidome tam, kad palaikytume tremtinių dvasią." Tačiau iki šiol jam neaišku, kaip tas laikraštėlis pakliuvo į KGB rankas. "Išdavikų tarp mūsų nebuvo", - įsitikinęs jis.

Per tą patį tardymą kareiviai įnešė suluošintą "Priesaika ištrėmime" pagrindinį organizatorių K.Jankauską. "Mūsų įstatuose buvo įrašyta, kad kiekvienas narys žino ne daugiau kaip dar du narius, kuriuos pats būna įtraukęs į veiklą. Taip saugiau tardymo atveju - kai nežinai, tai ir neišduosi. Klausia manęs, kad pasakyčiau nors tuos du. Sakau, ieškojau, bet nieko daugiau neradau, neįtraukiau į veiklą. K.Jankauskas prisipažino, kad jis įkūrė organizaciją. Aš prisipažinau, kad mano idėja buvo laikraštis. K.Jankauską išvedė ir aš jo daugiau nebemačiau," - prisiminimais dalijosi V.Kaziulionis.

Netyčia iššovęs pistoletas

Kaip pasakojo V.Kaziulionis, organizacija "Priesaika ištrėmime" kagėbistams pasirodė labai pavojinga, net besirengianti ginkluotam pasipriešinimui, dėl to jos nariams ir buvo skirta mirties bausmė. "Jurginsko rajone, kur taip pat buvo įsteigtas šios organizacijos skyrius, jo vadovas A.Kybartas į draugiją pakvietė devyniolikmetį Edmundą Vaišnorą, kuriam kažkas iš Lietuvos atsiuntė (bent jau taip buvo rašoma jo byloje) gerą vokišką pistoletą "Parabellum", - vis pasakojo V.Kaziulionis.

Lietuvių jaunimas mėgdavo vakarėlius, sueidavo pašokti. Tas jaunuolis į vieną jų atsinešė pistoletą, kuris kišenėje netyčia iššovė. Kulka jam pačiam perskrodė šlaunį, o šalia sėdinčiai merginai - koją. Apie įvykį greit sužinojo vietos komendantas. Kai E.Vaišnorą suėmė, tai jis, ką žinojo, tą ir papasakojo. "O kai organizacijos byloje atsirado ginklas, čekistai iškart mus įvardijo ginkluota organizacija, kuri ruošiasi išeiti į miškus. Pusę metų kankino ir vertė prisipažinti, kad organizavome lietuviško modelio partizaninį karą, - prisiminimais dalijosi tremtinys. - Iš tikrųjų mes apie tai galvojom, medžioklinių šautuvų Sibire nebuvo sunku įsigyti. Toks planas buvo: jei prasidėtų karas, išeitume į taigą. Nors neprisipažinom, čekistai vis tiek mus apkaltino, kad norim nuversti sovietų valdžią. Teisė mus dvylika vyrų. K.Jankauską, mane, A.Kybartą ir Antaną Volungevičių (jis dabar gyvena Veisiejuose) nuteisė sušaudyti. Kiti gavo po 25 metus kalėjimo. Perkėlė į atskiras mirtininkų kameras. Aš joje išbuvau tris mėnesius. Girdėdavau, kaip kitus išveda sušaudyti. Laukdavau, kada ateis ir mano eilė."

Laiškai ant aliuminio dubenėlių

Vienintelis ryšys tarp sėdinčiųjų kamerose buvo aliuminio dubenėliai, kuriuose atnešdavo maistą. "Ant jų apačios ar šonų šaukšto kotu išbraižydavom žinutes. Kitą kartą maistą gaudavai nežinia kurioje kameroje pabuvojusiame dubenėlyje. Bendražygio K.Jankausko įrašus aptikau du kartus. Pirmąkart jis parašė: "Josios žiedą su savim nusinešiu į amžinybę." (K.Jankauskas prieš suėmimą buvo susižiedavęs su tremtine Liucija.) Antrą kartą K.Jankauskas dubenio dugne buvo išbraižęs: "Būkite tvirti iki galo. Kazimieras."

V.Kaziulionis ir dabar nežino, kuris iš bendražygių parašė skundą Sovietų Sąjungos karinių tribunolų kolegijai. "Gal Kazimieras. Man ir A.Volungevičiui, kadangi teturėjom tik po dvidešimt metų, mirties bausmę pakeitė 25 metais kalėjimo, - pasakojo pašnekovas. - K.Jankauską ir A.Kybartą sušaudė 1952 metų vasario 26 dieną. Jau laisvoj Lietuvoj iš Rusijos Federacijos savo buvusiems bendražygiams išreikalavau reabilitacines pažymas, o paskui pasirūpinau, kad jie po mirties būtų apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinu."

Ilgas kelias namo

Anuliavus mirties nuosprendį V.Kaziulionis iš pradžių statė Norilsko miestą. Po Stalino mirties 1953 metų gegužės 28 dieną jo lageryje prasidėjo kalinių sukilimas. Prisijungė dar penki politinių kalinių lageriai, iš viso dalyvavo apie 30 tūkst. kalinių. "Reikalavome komisijos iš Maskvos naiviai tikėdamiesi, kad centras nežino, kas vyksta imperijos pakraščiuose. Komisija atvažiavo ir apie 900 aktyviausių sukilėlių atrinko sunaikinti, 86 iš jų buvo lietuviai. Tarp jų - ir aš su A.Volungevičiumi. Tačiau viskas pasikeitė suėmus Beriją. Likom gyvi, tačiau išsklaidė po atskirus lagerius, kad kitų neapkrėstume nepaklusnumo dvasia, - apie neramų gyvenimą pasakojo V.Kaziulionis. - Nuvežė į Magadaną, norėjo į urano kasyklas suvaryti. Mes nėjom, sakėm, geriau sušaudykit. Tada nuvežė į aukso kasyklas. Į laisvę išleido 1958 metais. Pasirodo, iš tiesų ne į laisvę. Išėjęs skaitau: "Išsiųsti į Tiumenės sritį." Tai koks aš laisvas, manau, jei siunčia į tas pačias pelkes, kur atvežė iš Lietuvos. Grįžtu ir sakau pulkininkui, kad ten nevažiuosiu, ten jokio darbo negausiu, geriau grįšiu į lagerį. Žinojau, kad čia, netoli Taišeto, už 12 kilometrų yra Suetichos kaimas (dabar jis vadinasi Biriusinsku), o jame buvo apie 500 lietuvių šeimų. Vis geriau būtų čia. Bet kam man tas Biriusinskas, aš norėjau į Lietuvą. Nueinu kalbėtis pas komendantą, aštuonių vaikų tėvą, seną čekistą Vlasovą. Jis pataria, kad lengviau būtų išvažiuoti, jei būčiau profsąjungos finansininkas. Einu pas seną pažįstamą, autobazės, kurioje dirbau, profsąjungos pirmininką, prašau, kad parašytų tokius popierius. Duodu 300 rublių. Jis sutinka viską parašyti atgaline data. Išgeriam butelį, gaunu pažymą, kad "viol finansovuju rabotu" ("dirbo finansininku"). Nunešu enkavėdistui. Tas sako: "Viskas tvarkoj, dabar siunčiu tavo gerą charakteristiką į Irkutską, į savivaldybę." Tik niekur jis neišsiunčia. Po kiek laiko vėl pasikviečia ir sako: "Reiktų, kad būtų parašyta, jog buvau išrinktas finansininku, o ne kad dirbai. Jei žmonės išrenka, vadinasi, esi patikimas." Vėl grįžtu pas profsąjungos pirmininką, prašau pakeisti pažymą, tačiau šis supranta, kad tokia rašliava jam gali blogai baigtis. Daugiau man nieko nerašo."

N.Chruščiovas leido mokytis

Taip nuo 1958 metų rudens V.Kaziulionis liko Suetichoje. 1960 metais parašė laišką N.Chruščiovui. "Kad ir kaip būtų keista, man jis padėjo grįžti į Lietuvą, - pasakojo tremtinys. - Buvau nuvažiavęs į Lietuvos centrinį archyvą, ten prie savo bylos radau N.Chruščiovui rašytą pareiškimą. Aš rašiau, kad gyvenu gerai, bet noriu mokytis, o rusų kalba nelabai sugebu, todėl noriu į Lietuvą. Iš N.Chruščiovo kanceliarijos gavau atsakymą, kad mano prašymas nusiųstas į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą. Iš ten atėjo raštas, kad man leidžiama gyventi Lietuvoje. 1961 metų kovo 17 dieną grįžau."

Iki 1990 metų V.Kaziulionis dirbo Kauno autobusų parke, o nuo 1990-ųjų, išėjęs į pensiją, grįžo gyventi į gimtąją Dzūkiją, Senąją Varėną ir iki šiol vadovauja Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos skyriui. Dvi jo iniciatyva išleistos knygos įamžino prisiminimus apie Dzūkijos partizanus.

Tremtinys Rusijos generalinę prokuratūrą privertė pripažinti Sovietų Sąjungos kaltę. "Po ilgo susirašinėjimo su Generaline prokuratūra 1992 metais jie mane reabilitavo. Tada pareikalavau kompensacijos už nekaltai patirtas skriaudas, - pasakojo jis. - Ilgai spyriojosi, bet kai pagrasinau Hagos teismu, skyrė 1 337 625 rublių kompensaciją. Gavau 1167 litus už keturiolikos metų pažeminimą. Bet ne dėl pinigų kovojau, norėjau, kad jie pripažintų savo kaltę. Pripažino. Apmaudu, kad tai, ką padariau aš, nesugeba ir nenori pareikalauti nė viena nepriklausomos Lietuvos valdžia - nereikalauja kompensacijos už Lietuvai padarytą žalą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"