TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

E.Gabrėnaitė: "Rytą išteku, vakare skiriuosi"

2010 04 13 0:00
Asmeninio albumo nuotrauka

Aktorė Eglė Gabrėnaitė vaidina ne tik savojo - Mažojo - teatro, bet ir Nacionalinio dramos, Jaunimo teatro, taip pat "Idioteatro" spektakliuose.

Scenoje ir ekrane aktorę matytume dar dažniau, jei tik ji rečiau atsisakinėtų vaidmenų. Ar toks išrankumas - primadonos kaprizai? Vargu. Bet tegu pati prisipažįsta. Tačiau pirmiausia ji pasako: "Juokiasi jaunimas iš mano interviu - kad sentimentaloki, o aš jaunimu tikiu labiau nei senimu."

- Mažajame teatre šiuo metu tikrai ne kūrybinis pakilimas.

- O jūs parodykite, kuriame teatre dabar didelis pakilimas. Aišku, jaučiame, kad Rimo (režisieriaus R.Tumino - aut.) nėra. Jis yra vedlys, jis yra siela. Ir teatro, ir spektaklio - kaip žmogaus - gyvenimą lemia daugybė nenusakomų dalykų. "Vyšnių sodą" vaidiname dvidešimt metų - jau, regis, miršta spektaklis, bet miršta miršta, miršta miršta, jau visi zyziam rėkiam - kiek galima, staiga vėl kažkokia banga kliūsteli, vėl jis kitaip suskamba. Čiagi gyvas organizmas. Mažasis teatras turi visas sąlygas keistis, atsinaujinti - yra dvi kartos jaunų aktorių. Jaunieji labai gabūs. Laikas toks - sunkus. Visur kur idėjų stygius, ne tik mene. Praeis, manau, praeis. Juokinga būtų, jeigu dabar imčiau rypuoti: "Dieve, anksčiau tai buvo: Tuminas, Koršunovas, Nekrošius, Vaitkus!" Maskviečiai draugai man sakydavo, kritikai taip pat: tokia mažytė šalis ir tokia geniali, šitiek režisierių. Dabar nebesako. Manęs negąsdina - visko atsiras, visko dar bus.

- Sakote, juokiasi jaunimas iš jūsų interviu. O iš vaidybos?

- Be abejo! Juokiasi. Bet tai normalu. Dieve, mes atėjome į teatrą - būrys jaunimo, irgi juokėmės. Viešpatie, galvodavau, ką jos ten vaidina?! Ką jie ten vaidina?!

- Jūs gal turėjote daugiau pagrindo juoktis, nei dabartinis jaunimas iš jūsų?

- Oi, ne. Laikai visada tie patys, kaip teisingai sakė vienas mano studentas.

- Mažai žinome apie jūsų pedagoginį darbą Vilniaus kolegijoje.

- Pats nedėkingiausias, koks tik gali būti, darbas - pedagogo. Juo reikia gimti. Šito neišmoksi. Arba myli tuos žmogiukus, arba ne. Čia, man regis, chemija ir mistika. Išleidusi pirmą kursą Muzikos ir teatro akademijoje, nuėjau prie savo profesorės Irenos Vaišytės kapo, padėjau gėlių ir atsiprašiau. Studijų metais vis galvodavau: "Nu ką jie ten su mumis daro?! Kam visa tai?" Mintyse dėstytojai pasakiau: "Va, dabar pabuvau jūsų kailyje ir suprantu." Kad dirbu kolegijoje, kaltas Valentinas Masalskis, jis mane įkalbino, įkalbino, įkalbino - ir nesigailiu, kad pasidaviau.

- Jis pats iki ausų ten įklimpęs.

- Taip, čia Valentinas - altruistas, gal jau vienintelis toks likęs. Gerbiu jį ir myliu. Kaip reikia tokių "bepročių"! Ir kaip smagu šalia jo pabūti beprote - šitam baisiam materialistiniam pasauly pasikalbėti apie teatrą, meną, apie jaunus žmones. Jie mane siurbia, bet, man regis, ir aš juos. Mokausi su jais. Sunku, nes, tiesą sakant, tam reikia skirti visą laiką, o man jo taip maža: repeticijos, spektakliai, gastrolės. Kol kas suderinu. Man labai įdomi studentų nuomonė. Nepaprastai gabūs žmonės. Aš visą gyvenimą norėjau dainuoti - jie dainuoja, groja įvairiais instrumentais. Bus miuziklo aktoriai. Nors kur jau čia tas miuziklas Lietuvoje - toks jis nupiepęs. Prisimenu mus studijų metais - Dieve Dieve, tinginių pančiai! O jie nepaleidžia manęs, nepaleidžia, begalinis jų noras dirbti, sužinoti.

- Ar tikrai jau taip viskas OK?

- Ne viskas. Trūksta didesnės atsakomybės: "Dėstytoja, bus! Padarysiu." Ir nepadaro. "O tau negėda?" - "Neeee". Labai lengvai pažada. Garbės, garbės žodžio supratimas pasikeitė. Bet - iš jų mokausi. Išmokau žodį "nesiparink". Geras žodis. "Nesiparink" - nesikaitink tu ten, neprisigalvok prieš premjerą, pavyzdžiui, kad bus taip blogai, kad numirsi ar "kliurką pagausi". Kitą kartą bus gerai. Dar labai geras pasakymas - "nesusireikšmink". Džiaukis šia diena, šia minute - nėra nei vakar, nei rytoj, tik dabar.

Bet vėlgi - niekada neužmiršiu, kaip Monika Mironaitė tokiom liūdnom akim sykį pasižiūrėjo spektaklį ir sako: "Žinai, ne mano jau čia teatras." Tada maniau: taigi kaip tu nematai, čia tiek visko ir taip čia gražu. Ir štai - ratas apsisuko, dabar aš pati taip pasvarstau... Normalu. Aktoriui reikėtų iki garbaus amžiaus išlikti vaiku. Bet tik vienetai išlieka. Įsijungia protas, lenda į galvą visokiausios mintys. Vidury spektaklio staiga: "Ir ką tu čia dabar darai?! Eitum verčiau namo. Ir apskritai - kas čia per profesija?"

- Buvote jai pasmerkta?

- Tikriausiai. Stojau kitur. Aš niekada nenorėjau vaidinti. Vis galvodavau, kad teatre esu laikinai, truputį pabūsiu, o po to studijuosiu, kas man patinka. Aš visą gyvenimą norėjau rašyti. Dar ir prieš porą metų rašiau. Manau, kad esu visai ne artistinės prigimties. Mokykloje gaudavau barti, kad nesu kolektyvo žmogus. Per turistinį žygį tik ir dairydavausi, kur čia kokia autobuso stotelė, kad grįžčiau namo. Šitą man sunkiausia iškęsti - kad visą laiką turiu būti tarp žmonių, kolektyve, o mano esmė - ne tokia.

- Bet kaip gražiai jūs ką tik atėjote į Mažąjį teatrą, perėjote koridoriumi ir su visais sutiktaisiais pakalbėjote, pajuokavote, pabendravote.

- Tai čia išorė!

- Vaidyba?

- Dieve. Visi mes atliekame vaidmenis. Eini pas vieną draugą ir žinai, koks su juo būsi - klausytojas. Su kitu būsi dirigentas ir aiškinsi, kaip jis blogai gyvena, nes jam to reikia. Aš pati labai nemėgstu zyzeklių, jie atneša blogą nuotaiką. Išsiverk namuose, išsikočiok ant kilimo. Būti tarp žmonių ir neužkrėsti jų prasta nuotaika - sunkus darbas. Tiesą sakant, Mažajame teatre kolegos prisikenčia nuo mano burbėjimų. Pamatę mane sako: va, "Dieve Dieve" atėjo, "Dieve mano" atėjo. Mano toks metodas - išsiburbėti prieš spektaklį, išsidejuoti, kad jau nieko nenoriu ir panašiai. Gal čia mano varomoji jėga. Kiekvienas turi savų receptų.

- Ar jums užtenka vienatvės valandų?

- Per maža. Ypač dabar.

- Tik naktys?

- Aš esu vyturiukas. Matote, niekas netinka šiai profesijai! Galiu "nulūžti" aštuntą vakare su didžiausiu malonumu, o čia spektaklis tik prasideda. Keltis galiu pusę penkių, penktą, jokių problemų, man rytas iki aštuonių - gražiausias paros metas, tada galva veikia, visi planai rikiuojasi, mintys puikios, o vakaras - tragedija, vos vaikštau. Kava, kava, kava. Bet, matyt, kažkam to reikėjo - kad papulčiau į šią profesiją. Važiavau į Maskvą stoti, nepriėmė, nors puikiai išlaikiau stojamuosius, bet neturėjau aštuoniolikos, tai buvo kliūtis.

- Kodėl Maskva, ne Vilnius?

- Gal kad tėvai studijavo Maskvoje. Įsiminiau jų pasakojimus. Aš ten ir gimiau. Man visada buvo labai patrauklios rusų teatro tradicijos. Lietuviai nemoka pasakyti aktoriui - mes tave mylime. O ten - aktorių kultas. Mažasis teatras gastroliavo Maskvoje - žiūrovai laukia aktorių po spektaklio, ploja tau pasirodžius. Kaip jie į tave žiūri! Gal mes patys, artistai, kalti, kad čia nesulaukiame tokios meilės? Pavyzdžiui, aš labai atsargiai žvelgiu į vaidmenų pasiūlymus ir be jokio gailesčio atsisakinėju. Jeigu man nepriimtina, leidžiu sau tą daryti. Pavyzdžiui, nesifilmuoti serialuose. Kai atsiras tikrai įdomus scenarijus - prašom. Bet kas dabar statoma?! Ačiū Dievui, išgyvenu iš teatro. Turiu didžiulį komfortą. Bet ne tik dabar, ir anksčiau padėdavau pjesę ir išeidavau. Be jokių pykčių. Svarbiausia - pačiai prieš save neprisidirbti, kad negėda būtų sau į akis pažiūrėti, kai atsisėdi grimuotis. O porą kartų taip buvo nutikę.

- O kaip teorija, kad artistas turi būti klusniausias molis, vaidinti arbatinukus ir telefonų knygas?

- Prisiminiau amžinatilsį tėvą Antaną Gabrėną. Sykį lekiu Vilniuje ir netyčia susitinku jį. "Kur bėgi?" - "Į chaltūrą." Jis man paukšt per nagus: "Nuo tavęs priklauso!" Nuo tavęs priklauso, chaltūra bus, ar ne. Yra aktorių, kurie neatsisako jokių pasiūlymų, ir aš juos suprantu. O pati manau kitaip. Iki trisdešimties išbandyk viską: kinus, televizijas, reklamas, po to rinkis. Taip, ne kiekvienas gali, tai individualu.

- Kada atsikratėte "aktorių vaiko" etiketės, jeigu iš viso tokia buvo?

- Ji buvo, ir labai ilgai. Įdomu, kad ji tapo mano varomąja jėga, skatinusia nepadaryti gėdos tėvams. Kiek būta ašarų ir įrodinėjimų draugams, kad niekas manęs čia neįkišo, kad tikrai nemeluoju, jog įstojau tėvams esant gastrolėse ir nieko nežinant. Sykį per vieną susitikimą tėčio paklausė, ar jis Eglės Gabrėnaitės tėvas. Mačiau, koks po to jis buvo laimingas. Aktorių vaikams labai sudėtinga. Tave lygins visą gyvenimą: geresnis, blogesnis, kitoks.

- Profesiniu požiūriu pasiekėte daugiau už tėvus.

- O man atrodo, tiek mažai. Nė kiek nekoketuoju.

- Jeigu atsisakinėjate pasiūlymų...

- Niekada dėl to nesigailėjau. Buvo į Rusų dramos teatrą atvažiavęs Dmitrijus Černiakovas iš Rusijos ir pasiūlė fantastišką vaidmenį. Specialiai atvyko dėl manęs. Pavaikščiojau į repeticijas ir padėjau pjesę. Jaunas jis buvo vaikinas, dabar labai garsus režisierius, Niujorke operas stato. Vis paskambina draugams Vilniuje ir domisi: ar ji nesigaili, matot, kuo aš tapau. Ne. Tai buvo ne vietoje ir ne laiku. Nieko nebūtų pavykę, užtikrinu. Ir aš jam dabar šilčiausius linkėjimus perduodu ir pasidžiaugiu, kad jo karjera taip sėkmingai klostosi.

- R.Tuminas Maskvoje, jūsų mokinys Mindaugas Karbauskis Maskvoje. O kodėl jūs ne ten?

- Dabar mano anūkas Maskvoje. Ko mes nepadarėme, anūkai padarys. Tai miestas, kuriame tikrai norėjau būti. Ten aš gimusi, ten pilna draugų, ten man gera. Prieš porą metų Mindaugas mane nuvežė į Boriso Pasternako sodybą prie Maskvos. Jei būtų leidę, savaitę būčiau ten gyvenusi. Mane traukia rusų literatūra: Čechovas, Turgenevas, Tolstojus. Mano močiutė - rusė iš Peterburgo.

- Turėjau galvoje, kodėl jūs ne ten scenoje?

- Atsisakiau. Tada buvau pradėjusi dirbti Akademiniame dramos teatre. Nuvažiavome gastrolių, ir Markas Zacharovas pasiūlė likti. Kaip tik buvo prasidėjęs "Lenkomo" bumas: Nikolajus Karačencovas, Ina Čiurikova, spektaklis "Tilis" apie Tilį Ulenšpygelį. Bet M.Zacharovas neėmė mano vyro. Aš nemaža avantiūristė, bet nusvėrė racionalūs svarstymai: vaidinu Vilniuje, myliu režisierę Ireną Bučienę, kuri myli mane, beje, geriausi mano vaidmenys Akademiniame teatre - jos spektakliuose. Pamaniau: o ko čia lakstyti, kur čia aš viena su mažu vaiku?

- Na, o R.Tuminas argi nesurastų jums vaidmens?

- Mes vienas kitam nieko neskolingi.

- Ne dėl skolos - dėl kūrybos.

- Mindaugas yra siūlęs. Labai juo tikiu. Bet ne.

- Tikriausiai išsigandote?

- Ne, fui!

- Atsistotų šalia kokia Liudmila Maksakova, pasipūstų.

- Tikrai, labai sudėtinga dirbti kitame kolektyve, įeiti į jį - savo kailiu patyriau. Bet ne dėl to. Turi būti svarių motyvų, dėl ko tai turėčiau daryti. Esu gana laiminga teatriniame gyvenime ir dabar vienintelis mano uždavinys - neprisidirbti, kiek dar dirbsiu. Kad save gerbčiau. Štai siekiamybė, o ne daugiau vaidinti. Dabar svarbu su kuo, o ne ką.

- Tai juk su Mindaugu.

- Tikriausiai ne. Arba turėtų būti labai jau "kažkas tokio". Bijau prisišnekėti, man taip ir būna - tik pasakau ką, o po kelių dienų tenka viską paneigti. Ir šitą sau leidžiu, nes pagal horoskopą, kuriuo nelabai tikiu, esu Svarstyklės: rytą aš išteku, vakare skiriuosi. Nieko nėra baisiau, kai stato prie sienos ir liepia apsispręsti - taip ar ne.

- Esame girdėję jus kalbant apie tapybos kolekciją. Ji tikrai yra?

- Pamažu dingsta. Jau daug išdovanojau.

- Kaip įstengėte ją sukaupti iš aktoriaus algos?

- Niekada nepirkau, viskas dovanota.

- Kaip suvokiate paveikslą: ieškote literatūrinių kodų ar plastinės kalbos savitumų?

- Emociškai. Kad ir kaip kankinausi stovėdama Drezdene prie "Siksto madonos", niekaip ji manęs neveikė. Kiti verkia, šniurkščioja. Labai gerai pasakė Juozas Rudzinskas, genialus aktorius, kai aš ten leptelėjau: oi, nepatiko. "Kas tu tokia, kad tau patiktų?!" Ir "nusodino". Rene Magritte'as man buvo Dievas, kol nepamačiau originalų. Viskas, R.Magritte'o nebemyliu, myliu kažkokį visai kitą, nežymų olandą, jis man pasirodė genialus, viskas jo paveiksluose gyva, alsuoja. Keletą dienų neišlindau iš Peterburgo Ermitažo, bet dabar atsimenu vienintelį paveikslėlį, kur moteris

traiško blusas. Čia kaip ir spektakliai: atitinka energetika arba ne. Nebemyliu Amedeo Modigliani, kuriuo kažkada kliedėjau. Jau seniai pas mane gyvena Dalios Kasčiūnaitės paveikslas - kiekvienais metais man jis vis kitoks, vadinasi, mano paveikslas. Liko tie, su kuriais užsimezgė stiprus ryšys. Tuos, nuo kurių atšalau, mielai atidaviau, kam jie patiko.

- Ar kokios nors detalės iš paveikslų atkeliauja į jūsų personažus?

- Be abejo. Sudėtingiausia - paaiškinti, kaip. Velniai žino. Arba staiga išplaukia žmogus, pastaruoju metu kažkodėl Kazimiera Kymantaitė. Dažnai ją prisimenu ir įtraukiu į spektaklius.

Čia ir liūdniausia - su tais pačiais savo nagais, plaukais ir nosimi tu į sceną išeini. Ir kiekvieną kartą įrodinėk, kiekvieną kartą stebink. Nebestebini - keliauk sau.

- Taip reikalauja režisieriai?

- Dieve, visi jie nori šito - kad nustebintum ir juos, ir publiką.

- O jūs laukiat iš režisierių, kad nustebintų?

- Aišku. Juk čia ta baisi amžina kova, kuris pirmas. O receptų jokių, nei vaidmeniui, nei spektakliui sukurti. Jokių formulių.

- Turite gabumų rašyti, vadinasi, kaip niekas kitas galite žodžiais išreikšti neapčiuopiamas teatrines patirtis. Ar jūsų rašymai visai ne apie tai?

- Dažniausiai apie tai, o ne kur, kada, su kuo. Ne "myliu-nemyliu". Aš didelė slapukė, popieriuje šito neliejau. Rašiau apie teatrą, apie kolegas. Vis dėlto nesiryžčiau nieko sisteminti nei teoretizuoti. Mes daug apie tai kalbame su Valentinu. Gyvai bendraudama su grupe studentų galiu daugiau pasakyti nei teorijomis ar sistemomis. Čia arba gabus žmogus, arba ne. Kitas visas sistemas perpratęs nieko nepadarys. Pati esu žiūrėjusi į Juozą Laucių, buvo toks nuostabus aktorius Kaune, pasirašyti nemokėjo, tris kryžiukus dėdavo. Bet kaip jis vaidino Dostojevskį! Ir šiandien atsimenu. Arba Gražina Balandytė - medicinos seselė. O jūs man parodykit žavingesnę artistę. Stebuklas! Matyt, tampu protingesnė, nes kuo toliau, tuo daugiau nežinau.

- Negražu, bet dirsčioju į jūsų krepšį, iš kurio kyšo, regis, pjesių tekstai.

- Vieno vaidmens ką tik atsisakiau, padirbau mėnesį ir pasakiau ne. Yra režisierių, kurie iki šiol ant manęs pyksta, kad atsisakiau.

- Ar kas iš jūsų kolegų dar taip daro?

- Henrikas Kurauskas darydavo. Mane žavėjo jo reiklumas sau. Bergždžias darbas eiti dėl pinigų, bus fiasko. Ne tokia gabi esu, kad galėčiau taip laviruoti. Turiu mylėti, įsimylėti medžiagą, be galo gerbti režisierių, visiškai juo pasitikėti. Metai ir patirtis niekuo dėti. Arba yra meilė, arba nėra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"