TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

E.Kelmickas: įžengti į kitą laiką

2008 01 10 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Čia yra Vokietijos barokas, - paaiškina Edmondas Kelmickas apie stalelį ir sekreterą. - Nesu tokių turėjęs ir matęs Lietuvoje, labai reti." Jo žvilgsnis vis krypsta į šiuos baldus, puoštus įmantriomis intarsijomis. Šeimininkas prieina tai paglostyti, tai nusistebėti medžio faktūra, tai atsidusti: "Ir netingėk tu man, daryk šitaip..."

"Žinoma, parduosiu, - sako paklaustas apie jų ateitį. - Juk toks mano verslas."

E.Kelmickas - poetas, trijų knygų autorius, tapęs antikvaru. Pasikalbėti jis pakviečia į savo parduotuvę sostinės senamiestyje. Čia tuoj bus baigti atnaujinimo darbai.

Parduotos šeimyninės lovos

Interjero dizainerė atspėjo, ko nori šeimininkas. Tamsiai pilkai dažytos sienos turėtų įdomiai atskleisti ir tapybos darbą, ir rėmą - paveikslas tarsi išnirs iš tamsos. "Tapyba man arčiausiai širdies", - prisipažįsta šeimininkas ir įsižiūri į dviejų susiglaudusių mergaičių portreto ovalą. Dabar svarbiausia - neperkrauti ekspozicijos.

- Namie irgi esate apsuptas senienų?

- Kaip sakoma, batsiuvys be batų, siuvėjas be kelnių... Kad galėtum pasilikti širdžiai mielą daiktą, reikia turėti nemažai pinigų. Esu pasilikęs kelis paveikslus, jie svarbūs man ir žmonai.

Antikvarinius daiktus mėgstame, jais grožimės, bet tuo pačiu jie mums yra prekės - esu pardavęs jau kelias šeimynines lovas.

Buvo laikas, kai atrodė, kad to antikvariato bus ir bus - gerų baldų ir kitko, o dabar matai, kad XX amžius ne kažin ką paliko. Iš tiesų mažai kas iš praėjusio šimtmečio turi išliekamąją vertę, mažai kas yra paliesta tikro meistro rankų, stinga tikrąjį unikalumą liudijančių asimetriškų virptelėjimų. Labai daug prisirišimo prie krypčių, srovių, ideologijų, o daiktas, objektas - kas? Juodas kvadratas juodame fone? Arba baltas kvadratas baltame fone. Arba tik kiaurymė, ir laikui bėgant ji nepasidarys užpildyta. Tiek ten ir tėra meno.

Visas tas avangardas man reiškia, kad žmogus nustojo atpažinti savo kasdienybę, jos formas. Nebeliko tęstinumo. Sudėjęs iš kaliošų spintą žmogus prisimena, kad egzistuoja tikros spintos. Sudėliojęs paveikslą iš vinių prisimena, kad buvo metas, kai dailininkas nebijojo nutapyti asmens tokio, koks jis yra.

Tikro gyvenimo ilgesys

- Ar snaudė jumyse antikvaras, kai gyvenote Klaipėdoje, rašėte eilėraščius ir atstovavote bohemai?

- Tada buvome jauni, ieškojome savo vietos tame laike, ir tie ieškojimai buvo egzistenciniai. Tam tikru požiūriu tada buvo lengviau: aišku, kam oponuoji - sovietiniam marazmui. Kai jokių iliuzijų su esama sistema nebesieji, perspektyvos neaiškios, nori nenori tampi Albert'u Camus ir sprendi egzistencinius klausimus su vyno buteliu kišenėje. Buvo užstalės bendrijos, kur žmonės susitikdavo ir dalijosi lūkesčiais ir ilgesiais. Kai dingo bendras visiems nepriimtinas monstras, pasidarė nebeaišku, kas visiems kartu yra priimtina, lyg ir dingo jungtis.

Ar snaudė manyje antikvaro mylėtojas? Ne. Kaip ir kiekviename, snaudė tikro gyvenimo ilgesys. Palaipsniui paaiškėjo, kad turiu išmokti būti šeimininku: savo namų, aplinkos, laiko, atminties. Kad noriu nebebijoti iš praeities iškylančių pabaisų - iš tiesų jos yra tarsi pripučiami guminiai žaislai. Užčiuopi kaištuką, išleidi orą, ir pabaisa subliūkšta. Taip yra su visais monstrais: socialiniais, psichologiniais ar kitokiais. Guminiams žaislams dingus, lieka daug tuščios vietos. Sprendi uždavinį, kaip ją apgyvendinti.

Žmogus visada toks pat: ir XVIII, ir XIX, ir XX amžiuje. Jis nori būti laimingas, saugus, sotus. Ilgisi grožio, kuria. Mąsto apie tuos pačius dalykus: kas aš, iš kur, kur einu?

Poezija ir pirklio gyvenimas

- Ar antikvaras jumyse kėsinasi į poetą? Gal jau užgniaužė?

- Manau, tai vienas kitą papildantys dalykai. Jeigu ne poezija, man būtų kebliau atpažinti "tikrą" daiktą.

Ateina laikas, ir pamatai poezijos ribas. Tu negali ištarti pasaulio taip, kaip jį ištarė Dievas. Menas turi aiškias ribas, ir, jeigu to nepaisai, prasideda ausų pjaustymas, savižudybės. Tai irgi būdas pažinti pasaulį, bet tai nėra atsakymas. Aš galiu nerašyti. Žinoma, poetui malonu būti dėmesio centre (primabalerinos kompleksas - visi turi sužiurti ir suklusti), bet toks buvimas kartais neleidžia nieko subrandinti. Žiūri, kad šitokiu būdu kreipdamas dėmesį į save prarandi savo autentišką gyvenimą, autonomiją, nebeturi savo vienatvės, kurioje kas nors normaliai subręstų. Nebėra rūsio, kuriame subręstų tavo vynas.

Niekada negalvojau, kad gyvensiu pirklio gyvenimą. Iš to šaipėsi XIX amžiaus poetai. Bet reikia uždirbti, išlaikyti save. Suaugęs žmogus, ypač vyras, turi būti atsakingas už šeimą. Naujai patirčiai apibendrinti reikia laiko, atsitraukimo, reikia kitokių žodžių.

Dirbtinis kūrybos stimuliavimas, tai yra meno ribų nepaisymas, man nepriimtinas. Antai vieną eksperimentavusįjį su LSD aplankė geniali mintis, jis ją užsirašė ir nekantraudamas laukė ryto, kada tuo genialiu pastebėjimu sukrės pasaulį. Išaušo rytas, narkotikų poveikis išgaravo, ir jis perskaitė: "Bananas mažesnis už banano žievę". Štai ir visas genialumas.

Šalia mano parduotuvės įsikūręs knygynas - užsuku ir paskaitau savo draugų eilėraščius: Antano A.Jonyno, Aido Marčėno, Sigito Parulskio. Pasitikrinu, kaip jie suvokia pasaulį, kaip mato Vilnių. Bet padedu atgal į lentyną.

Kolegos užeina pasmalsauti

- Nebeperkate knygų?

- Perku tas, kurių man stigo būtajame laike.

- Pasitikrinote, kaip jus mato kolegos rašytojai? Kaip antikvarą ar poetą?

- Sunku pasakyti. Su daugeliu išlikome draugai, susitikę nejaučiame jokio diskomforto. Anksčiau pretekstas susitikti buvo menas ir vynas. Dabar daugiau kalbame apie gyvenimą.

- Ar jie užsuka į parduotuvę?

- Pasmalsauti - taip. Poetai žino, kas yra geras daiktas, gera tapyba.

- Yra ką nors pirkę?

- Ne.

- Kas jūsų pirkėjas?

- Patirtis rodo, kad geras, brangus daiktas randa savo pirkėją.

- Jūsų antikvariatas įsikūręs visai šalia Šiuolaikinio meno centro. Jaučiate jam priešiškumą? Ar jums įdomu, kas ten vyksta?

- Iš esmės įdomu. Anksčiau jausdavau agresiją, bet, matyt, ji kildavo dėl kompleksų. Šiuolaikiniame mene daug kryžiažodžių, išsprendi juos ir pasidaro nuobodu, nes tu jau žinai atsakymą, ir tas atsakymas, ta perduodama žinia yra gana plakatiški. Tikras menas gilesnis, nes jis daugiaplanis.

Kaupia dulkes, ne blogą energiją

- Ką pasakytumėte apie tapybos darbą, prie kurio stovime?

- Čia veikiausiai proginis portretas. Šiek tiek vokiškai sentimentalus. Pasirodė labai mielas, ir nusipirkau. Atrodytų, nepažįstami vaikai - kam jie reikalingi? Žmonės dabar labai bijo portretų, yra gausybė pseudoteorijų apie jų neigiamą energiją. Bet tai tas pats, kas pamatyti nuotrauką. Justi dailininko santykis su tais vaikais. Jis priverčia suklusti: oho, o aš jau nebemoku taip žvelgti į savo vaikus. O čia svetimas žmogus, dailininkas, pažvelgė tokiu žvilgsniu! Nebebijai pirkti, nes tas žvilgsnis padeda pamatyti daugiau - štai kaip XIX amžiuje buvo žvelgiama į savo šeimos narius. Senas portretas tau padeda geriau pamatyti tavo paties dukras.

Portretas - aukščiausias pilotažas dailėje. Žvelgi į nepažįstamąjį ir labiau atpažįsti save patį. Portretai iš tiesų namams suteikia gyvybės. Matai vaikų ar senelių atvaizdus - jie priverčia stabtelėti. Tu tarsi įžengi į kitą laiką, ir tavo paties laikas pasidaro didesnis, prasiplečia. Tu atsiduri XIX amžiuje ir jį tyrinėji.

- Atmetate teiginius, kad antikvariniai daiktai kaupia neigiamą energiją?

- Antikvariniai daiktai kaupia dulkes. Iš tikrųjų kaupia. Juos reikia valyti. Labai svarbu valyti teisingai. Daiktas nekaupia jokių energijų. Jei žvelgsime psichologiškai, žmogus savo diskomfortą, kurį patiria susidurdamas su vienu ar kitu jam nesuprantamu meno kūriniu, tapatina su neva neigiama energija. Tai, kas nesuprantama, iš tiesų kelia nerimą, bet tai jokia neigiama energija. Dar yra žmogaus nuojautos. O gal įsigyjant vieną ar kitą daiktą kas nors buvo neskaidru? Gal daiktas vogtas? Ir šitas neskaidrumas interpretuojamas kaip energija. Visada geriau situaciją išskaidrinti.

Trumpai

Edmondas Kelmickas gimė 1954 metais Klaipėdoje. Vilniaus universitete studijavo mediciną, dirbo įvairiose Klaipėdos įstaigose, vėliau Vilniuje atidarė antikvariatą. Išleido poezijos knygas: "Durys už durų" (1983), "Smėlis ant slenksčio" (1987), "Žiemos parafonija" (1997).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"