TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

E. Laurinaitis apie tai, kaip kiekviename mūsų pažadinti angelą ir velnią

Eugenijus Laurinaitis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Žmoguje įmanoma pažadinti ir angelą, ir velnią, tikina Vilniaus universiteto (VU) docentas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Pasak jo, velnias bunda, kai žmogus pasiduoda neigiamai autoriteto įtakai, o angelas žadinamas, kai žmogus skatinamas ir giriamas už menkiausią gerą pastangą ar pasiekimą.

„Tai yra vienas iš tų dėsnių, apie kuriuos labai dažnai užmirštame, – geras žodis ir katei malonu, o ką bekalbėti apie žmogų. Mokėjimas žmogų pagirti už pačius mažiausius jo pasiekimus turi milžinišką efektą. Tyrimai parodė, kad iš tikrųjų didžiausia motyvacija žmogui yra rezultatyvus darbas, t. y. pasiekti rezultatai, jį tai tikrai džiugina. Ir antras dalykas – pagyrimas už tuos rezultatus“, – teigia E. Laurinaitis.

– Koks Jūsų atsakymas į klausimą, kas geriausiai žmones veikia psichologiškai – ar kai jiems nuolat kantriai aiškinama, kaip jiems reikia elgtis, ar kai baudžiama?

– Pirmiausia turime pasakyti sau. Kiekvienas esame skirtingas. Ir, be abejonės, yra skirtingų grupių žmonių, kuriuos veikia skirtingi argumentai. Yra tokių, kurie iš tiesų gali daug ką pakeisti, bijodami bausmių. Yra tokių, kurie išgirsta protingus arba emocingus argumentus ir pagalvoja – ajajai, kaip aš negerai darau. Bet aš siūliau trečią išeitį – ne šviesti, ne bausti, o pabandyti pasekti žmogaus psichologijos dėsniais.

Žmogaus psichologijos dėsniai sako labai paprastą dalyką – didžiajai daliai mūsų poelgių labai smarkiai daro įtaką aplinka, kurioje gyvename, bendravimo kontekstas, kuriame esame, žmonės, kurie mus supa, ir tai iš tiesų yra tie dalykai, kurie gali padaryti iš mūsų ir angelą, ir velnią.

Garsus amerikiečių psichologas Philipas Zimbardo ne taip seniai išleido knygą, kuri vadinasi „Liuciferio efektas“ (2007). Jis ten aprašinėja ir savo garsųjį Stanfordo universiteto kalėjimo eksperimentą, kur normalūs, sveiki, jauni studentai buvo padalinti į nusikaltėlius ir kalėjimo prižiūrėtojus. Apie tai buvo sukurtas ir meninis filmas, ir dokumentinis filmas. Jis taip pat aprašinėja garsųjį Milgramo eksperimentą, kuomet paprasti, normalūs žmonės, spaudžiami autoriteto, tampa motyvuoti bausti neva neteisingai į klausimus atsakinėjantį žmogų elektros srove – iki mirtino šios srovės įtampos dydžio. Taip buvo 68 proc. atvejų, kas iš tikrųjų nustebino ir pačius to tyrimo autorius, žmonėms buvo nesuvokiama, ką jie daro, t. y. ką gali padaryti, spaudžiami autoriteto. Tai – apie Liuciferį kiekviename iš mūsų.

Pasirodo, kad kiekviename mūsų galima pažadinti ir angelą, tai irgi yra įmanoma. Kanados Ričmondo universitete daug metų buvo tokia pati jaunimo ir apskritai nusikalstamumo augimo statistika, kaip visoje Kanados teritorijoje. Vienas iš liūdniausių skaičių buvo tai, kad recidyvizmas tarp jaunimo, kai nusižengėliai vėl nusižengdavo, siekė net 60 proc. Į Ričmondą buvo paskirtas naujas policijos šefas. Jis nusprendė daryti tai, kas absoliučiai nebūdinga policijai. Užuot gaudęs juos už tai, ką blogo jau nuveikė, padarė šie jaunuoliai, jis pradėjo mokyti savo policininkus gaudyti juos darančius arba besiruošiančius daryti gerus darbus. Vietoj baudų arba areštų arba net teismų – išrašinėti jiems kvitelius, už kuriuos jie galėdavo, pavyzdžiui, nemokamai nueiti į kiną ar pasilinksminti į jaunimo klubą. Šitų kvitelių Ričmondo mieste per metus buvo išrašyta 40 tūkst., t.y. triskart daugiau negu baudos kvitelių. Kas atsitiko? Pasirodo, kad jaunimo nusikalstamumas sumažėjo dvigubai, recidyvizmas, t.y. nusikalstamų veikų pasikartojimas, sumažėjo nuo 60 proc. iki 4 proc., ir apskritai nusikalstamumas pačiame mieste sumažėjo 40 proc.

Tai yra vienas iš tų dėsnių, apie kuriuos labai dažnai užmirštame, – geras žodis ir katei malonu, o ką bekalbėti apie žmogų. Mokėjimas žmogų pagirti už pačius mažiausius jo pasiekimus turi milžinišką efektą. Tyrimai parodė, kad iš tikrųjų didžiausia motyvacija žmogui yra rezultatyvus darbas, t. y. pasiekti rezultatai, jį tai tikrai džiugina. Ir antras dalykas – pagyrimas už tuos rezultatus.

– Dažnai žmonės sako, kad jiems skaudu, nemalonu, kai jie skaito žiniasklaidoje, kad išrinkti politikai vagia, ir tai demoralizuoja visuomenę.

– Žinote, tikrai yra žmonių, kurie eina paskui autoritetus (apie tai jau kalbėjome), todėl tas pavyzdys, kurį rodo esantys vadinamuose aukščiausiuose mūsų visuomenės sluoksniuose, iš tiesų daugeliui sektinas, ir mūsų žmonėms, kurie žiūri į juos iš apačios, atrodo – tikrai, jei jis sau gali tai leisti, kodėl aš negaliu?

Dar nuo vaikystės, kai tik pradėjome lyginti savo tėvų žodžius ir veiksmus, pamatėme, kad jie nesutampa, todėl pradėjome bandyti daryti, ką darė tėvai, o ne klausyti jų žodinių pamokymų. Taigi šitas politikų ir iškilių visuomenės žmonių pavyzdys yra nepaprastai svarbus. Iš tiesų jis gali ir paskatinti geriems darbams, ir paskatinti žmones žiauriems veiksmams, todėl manau, kad ėjimas į politiką turėtų būti visų pirma moralinio apsisprendimo reikalas, t. y. nebeleidimas sau pažeisti nė vieno Dievo įsakymo. Ar žmonės, einantys į šitą politiką, galvoja apie tai, ar apie ką nors kita, tai – jau kitas dalykas. Reikia žiūrėti tiesiog į jų elgesį.

– Kalbant apie vaikus, ar, auginant vaiką, galioja tie patys principai, kaip Jūs įvardijote, – auginti jame angelą?

– Manau, kad pirmas dalykas, kurį turime padaryti, yra suvokti, kad, pavyzdžiui, pagyrimų vaikui niekada negali būti per daug. Mūsų pedagogai (dar atsimenu tai iš savo vaikystės) ir yra ne kartą kalbėję, kad vaiką galima pergirti, kad jis pasidarys tinginys, nieko nebedarys ir nesieks. Tai – netiesa.

Pasirodo, viskas yra visai atvirkščiai: kuo labiau vaiką giri, tuo labiau jis nori kažką daryti. Bet reikia žinoti, už ką jį girti: ne už tinginiavimą, o už bandymus, siekimus, galų gale – rezultatus. Bet prasideda dar vienas įdomus dalykas – už norą, siekį, bandymą, reikia girti visus vaikus iki 7–8 metų, nes iki to laiko jie dar tikrai negali pasiekti apčiuopiamo, produktyvaus rezultato. Paskui po truputį reikia pradėti girti už rezultatus, bet iki to amžiaus vaikas turi būti giriamas už patį bandymą. Tik tikrai labai abejočiau, ar daugelyje šeimų Lietuvoje taip daroma.

– Kodėl yra baimė išlepinti?

– Manau, kad tai ateina iš senų laikų, kai buvo manoma, kad pagrindiniai dalykai, kuriuos turi išmokti žmogus, tai – dirbti ir tylėti. Iš tikrųjų labai dažnai buvo įsivaizduojama, kad tai – idealus lietuvis: aria, akėja ir niekam dėl nieko nesiskundžia.

Bet, jei kalbame apie savo dabartinį gyvenimą su jo aplinkybėmis, darbu, sąlygomis, darbo ypatybėmis, tai tikrai labai daug rezultatų, kuriuos darau, nėra vien ta žemė, kurią išariau. Tai turi pamatyti kiti. Tų kitų balsas, nuomonė apie mano nuveiktą darbą bus svarbi man. Tik pagal juos ir suvokiu, kiek tai, ką dariau, yra vertinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"