TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

E.Masytė - dainuojanti žurnalistė

2010 03 20 0:00
Eurika tvirtina gebanti ir norinti dainuoti, bet sako, kad labiausiai jai patiktų atlikti savo kūrybos dainas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Prieš du dešimtmečius išgarsėjusiai, o vėliau staiga daugybei metų nuo viešumos atsitvėrusiai tylos siena puikaus vokalo savininkei, garsiosios dainos "Laisvė" atlikėjai Eurikai Masytei dalyvavimas muzikiniame LNK projekte "Žvaigždžių duetai" kainavo nemažai jėgų. Kaip sako moteris, jai teko perlipti per save. Legenda vadinama dainininkė ir žurnalistė teigia, kad ji yra kovotoja, bet ne scenoje, o gyvenime.

Praėjusį šeštadienį E.Masytė ir jos partneris Ramūnas Difartas iš projekto iškrito antrąkart. Šį sykį galutinai. Tačiau dėl to dainininkė labai nenusimena. "Nesu scenos profesionalė, praktikė, man joje nedrąsu, matyt, dėl to taip ir nutiko - iškritome, - aiškina. - Be abejo, džiaugėmės šou komisijos pirmininko Vytauto Juozapaičio prieš kelias savaites mums suteiktu antru šansu. Turėjome galimybę parodyti, ką sugebame. Gebu ir noriu dainuoti, bet prisipažinsiu - nemoku daryti šou."

Svarstė kelerius metus

- Galvoje turite tai, kad šiandien žiūrovams vien dainos nebepakanka?

- Na taip. Kita vertus, scenoje vykstančios akcijos-atrakcijos lemia ne viską. Ne visi atlikėjai tiek Lietuvoje, tiek juolab užsienyje publiką vilioja vaizdais. Pavyzdžiui, Andrius Mamontovas, šviesaus atminimo Vytautas Kernagis, Stingas, gausybė kitų. Tie žmonės tiesiog išeina į sceną ir dainuoja. Gink Dieve, su jais nesilyginu, bet didžioji dalis dainininko sėkmės priklauso nuo asmenybės.

- Gal žiūrovams tiesiog užkliuvo jūsų frazė, išspausdinta viename leidinyje: teigėte, kad į duetus einate ne laimėti, o tik dainuoti? Daug kas šiuos žodžius galbūt suprato tiesiogiai - nenori, vadinasi, nereikia?

- Aš - prasta sportininkė, kitaip tariant, nemėgstu varžytis. Šiaip gyvenime esu kovotoja - atkakliai siekiu tikslo. Tačiau jei kalbame apie sceną, joje konkurencija man išnyksta. Niekada su niekuo nekonkuravau dainomis, nesiplėšiau būti pirmoji, pati geriausia.

- Esate užsiminusi, kad sąmoningai atsisakydavote kvietimų dainuoti. Priežastis - nepaprastai didelis jaudulys, scenos baimė. Ilgai svarstėte, ar sutikti dalyvauti projekte?

- Apsisprendžiau tikrai ne per kelias minutes. Per kelerius metus, nes kvietimo sulaukiau seniai. Kodėl galiausiai sutikau? Pasvarsčiau, kad gal reikia gyvenime dar šiek tiek pažaisti. Dalyvavimą duetuose vertinu kaip žaidimą.

- Kaip manote, kodėl tas minėtas didelis jaudulys laikui bėgant nė kiek nesumažėjo? Sutikite, natūralu išgyventi stresą, kai esi scenos naujokas, nežinai, kas ir kaip daroma, ar būsi populiarus. Tačiau ilgainiui baimę turėtų slopinti patirtis, besikeičiantis požiūris į gyvenimą.

- Logiškai mąstant, jaudulys laikui bėgant iš tiesų turėtų mažėti. Tačiau man taip neatsitiko. Galbūt dėl to, kad esu maksimalistė, gana savikritiška, dauguma pasirodymų manęs netenkina. Kai žmogus nori ką nors padaryti kuo geriau, kartais nutinka taip, kad pradeda bijoti, jog nepavyks.

"Mano laikas jau praėjo"

- Galbūt scenos baimę išprovokuoja ne tiek pati scena, kiek ją gaubiantis viešumas? Juk kai esi matomas, tavimi domisi: žmonės atpažįsta gatvėje, žurnalistai skambina dėl interviu, klausinėja apie asmeninį gyvenimą. Esate uždaras žmogus, nemėgstate daug apie save kalbėti?

- Viešumas man iš tiesų nėra priimtinas. Kiekvienas mūsų privalome turėti savo paslapčių pilį saloje, į kurią galima patekti tik nuleidus pakeliamąjį tiltą. Manasis tiltas visada pakeltas ir nuleidžiamas ne bet kam. Tiesa, šiandien jis šiek tiek nuleistas - juk apie save kalbu viešai (nusišypso).

Daugelis žurnalistų žino - nesu linkusi atvirauti, tad į dūšią labai ir nelenda. Kadangi pačiai yra tekę dirbti žurnaliste, puikiai suprantu kolegas, kurie bando tai daryti. Toks jų darbas.

- Žurnalistai ir anksčiau prašydavo interviu. Tačiau anuomet žiniasklaida buvo kitokia: švelnesnė, ne tokia paviršutiniška, vulgari, gausi intrigų ir skandalų.

- Ir tais laikais pernelyg neatviraudavau. Kol kas nebuvo - tikiuosi ir nebus - tokio atvejo, kai dėl savo žodžių gailėjausi, pykau ant žurnalistų. Ne visada kalti būna tik jie, kartais pats pašnekovas pasako tai, ko nereikia, arba būna, kad pokalbio metu žmonės ne taip vieni kitus supranta. Išmokau šias pamokas. Jeigu kalbėsime apie šiandieną, suvokiu, kad mano laikas jau praėjo. Nebesu jaunuolė, nerezgu jokių intrigų, skandalų, todėl nesu labai įdomi plačiajai publikai. Tuo džiaugiuosi.

- Dirbote spaudoje, televizijoje. Žinote, kad atsakymai į klausimus apie asmeninį gyvenimą patys įdomiausi, bet jų vengiate.

- Nes asmeninis gyvenimas yra tik mano.

- Pačiai lengvai pavykdavo prakalbinti pašnekovą?

- Manau, kad pavykdavo. Redaktoriai nebardavo dėl nevykusių straipsnių ar reportažų. Galbūt žmonės nebijodavo atvirauti, nes visada jausdavau ribas, kiek giliai galiu brautis į jų širdis? Būdavau diplomatiška.

- Nemanote, kad jiems atsiverti padėdavo jūsų vardas ir pavardė?

- Tikrai ne. Galbūt aš labai pasikeičiau, nes ne visi žmonės mane atpažindavo.

- Kai "Laisvė" buvo pačioje populiarumo viršūnėje, tai, kad esate Eurika Masytė, labiau padėjo ar trukdė?

- Visi nors kiek žinomesni žmonės pasakys, jog būna ir taip, ir taip. Kartais tai, kad tave atpažįsta, paranku, pavyzdžiui, tvarkant dokumentus, kartais - priešingai. Viešoje erdvėje negali elgtis bet kaip.

Jei atvirai, niekada nesureikšmindavau savo išvaizdos. Man patinka džinsai, žemakulniai batai, mėgstu vaikščioti greitai ir nelabai pasidažiusi. Nelabai kreipiu dėmesį į tai, ar mane atpažino. Gyvenime yra svarbesnių dalykų.

- Jus vadina moterimi legenda. Kaip reaguojate į tokį apibūdinimą?

- Kai filmuojant duetus mane taip pavadino pirmą kartą, buvo visai malonu išgirsti tokius žodžius. Suprantu, kad "Laisvę" reikia kažkaip įvardyti, nes ši daina vis dar skamba. Tačiau kai taip pavadino antrą, trečią kartą, pasidarė kažkaip keista. Nelabai skanu. Ačiū tiems, kurie sugalvojo minėtą apibūdinimą, bet nesijaučiu verta būti vadinama nei legenda, nei žvaigžde. Toks apibūdinimas tinka žmonėms, kurie padarė išties daug, kurie turi didelių nuopelnų.

Tikėti ir pasitikėti

- Kokių dar turite baimių, be sceninės?

- Nerimauju dėl artimųjų sveikatos. Praėjusiais metais mirė tėtis, po kelių mėnesių sužinojau, kad onkologine liga serga mama... Dar bijau likti be darbo. Man atrodo, šiandien būtų nenormalu to nebijoti, ypač žmogui, kuris gyvena tokiomis sąlygomis kaip aš: su paskola, viena su paaugliu sūnumi. Visai neseniai buvau patekusi į tokią situaciją - prasidėjus ekonomikos sunkmečiui, metus buvau bedarbė. Siaubingai sunkus laikas, nes nuolat galvoji, kaip bus, eini iš proto. Kažkaip išsikapsčiau. Už pagalbą esu labai dėkinga mamai, draugams.

- Kaip neišprotėti? Juk darbo iš po žemių neiškasi, jei jo nėra?

- Gal reikia pabandyti kasti? Netekusi darbo, nuėjau į darbo biržą. Kai kas bandė dėl to replikuoti: kaip čia taip nutiko, kaip aš galėjau. Galėjau, kaip ir šimtai kitų žmonių. Kai neturi jokio atspirties taško kritinėje situacijoje, griebiesi paties menkiausio. Nežinau, kaip neišprotėti. Galbūt į darbo paieškas įlieti daugiau kūrybiškumo? Be jokios abejonės, darbas per dieną neišsikas, bet galbūt tai nutiks po keliolikos ar keliasdešimt dienų? Šiuo metu esu vienos viešosios įstaigos projektų koordinatorė. Tai kur kas ramesnis ir sistemingesnis darbas nei žurnalistika.

- Dar ko nors bijote?

- Galbūt nuskambės juokingai, bet bijau kirmėlių. Kai pamatau kirmėlę, norisi ne rėkti, bet staugti (juokiasi). Net gyvatės taip nebaugina, kaip tos mažos, šliaužiančios bjaurios būtybės. Tačiau baimę joms jaučiu ne nuo mažų dienų. Kad šioji atsirastų, kadaise pasistengė vyras. Susiruošė į žvejybą ir manęs neperspėjęs į šaldytuvą įdėjo stiklainiuką su "zikais". Kone nualpau, išvydusi tokią dovanėlę. Kirmėlės tebebuvo gyvos - judėjo, kirbėjo, o stiklainio dangtelis pribadytas skylučių, kad nelabosios turėtų kuo kvėpuoti.

Kad ir kaip būtų, tikiu, kad visas baimes galima valdyti. Savo 14-mečiam sūnui Gelmiui nuolat kartoju nieko nebijoti. Šiandien jaunimas - itin agresyvus, piktas. Jei turi fobijų, tai matyti iš šalies ir labai traukia tuos, kurie linkę gąsdinti silpnesnį. Ar sūnus manęs paklauso - valdo savo baimes? Manau, stengiasi. Tiesa, auklėdama jį kartais pati prieštarauju savo žodžiams. Kartą vakare prieš jam išeinant perspėjau, kad būtų atsargus. Sūnus man atrėmė: "Mama, kartoji, kad nieko nebijočiau, o pati dėl manęs bijai, nerimauji. Labiau pasitikėk." Sutinku, Gelmis dėl to teisus, bet natūralu, kad tėvai visada jaudinasi dėl vaikų.

- Sūnus - muzikalus vaikinukas?

- Jis - jau kitos kartos žmogus. Gelmio muziką vadinu "statybų aikštelės". Tai įvairiausi bumčikai, kurių nelabai ir padainuosi. Kartais dėl jų susiginčijame, kai namie klausosi per garsiai - prašau, kad išjungtų, o jis nesutinka (nusišypso).

- Kaip sūnus reagavo į jūsų dalyvavimą "Žvaigždžių duetuose"?

- Santūriai: nei smerkė, nei gyrė. Tiesą pasakius, mudu labai daug apie tai ir nekalbėjome. Gelmis apskritai yra gana santūrus žmogus.

- Ar sutiktumėte dalyvauti dar kokiame nors televizijos projekte? Kodėl?

- Labai pagalvočiau. Prisipažinsiu, šiek tiek azarto jau atsirado. Jei laidos koncepcija man būtų priimtina, galbūt ir sutikčiau. Labiausiai patiktų ir tikrai norėčiau dainuoti savo kūrybos dainas. Kad pati jausčiau ir žmonės galėtų pajusti palaimą dėl melodijos, skambesio, žodžių, prasmės, jausmų, emocijų. O ne dėl šou. Aš netinku šou.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"