TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

E.Mikaliūno planetoje - vaikai

2009 02 14 0:00
Šešiametis Evaldas - Mažasis princas to paties pavadinimo 1966 metų režisieriaus A.Žebriūno filme. E.Mikaliūnas pasirinko aktoriaus profesiją, nes vaikystėje sužinojo, kas yra vaidyba.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino archyvo, Lietuvos žinių nuotraukos

Kartais panaši istorija nutinka ir fantazijos pasaulyje, ir gyvenime. Tai gali patvirtinti sostinės teatro "Lėlė" aktorius Evaldas Mikaliūnas, daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius vaidinęs Mažąjį princą. Kino juostoje herojus susitinka su gyvate. Aktorius iki šiol bijo visko, kas šliaužioja, bet ne dėl filmo siužeto.

Prancūzų rašytojo Antoine'o de Saint-Exupery knygą "Mažasis princas" su malonumu skaito vaikai, o suaugusieji vis perverčia ir cituoja ilgam įsiminusias vietas. Tarkim, Mažajam princui Lapės pasakytus žodžius: "Pasidarai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji." (Čia ir toliau - ištraukos iš knygos "Mažasis princas".)

Šviesių garbanų nelikę.

Tačiau nedaug kas turbūt prisimena lietuvišką filmą "Mažasis princas", kuriame vaidino šviesus garbanotas šešerių metų berniukas Evaldas. Kai nusprendžiau sužinoti, kaip dabar gyvena 1966-ųjų kino juostoje vaidinęs žmogutis, susitikusi neatpažinau E.Mikaliūno. Net pakaušį pasikasiau abejodama, ar mano atmintis nemeluoja. Mat priešais išvydau tvirtai sudėtą tamsiaplaukį gilaus žvilgsnio vyriškį.

Šis šypsojosi: "Tris mėnesius filmavimas vyko Karakumų dykumoje, todėl saulė buvo išblukinusi mano plaukus." E.Mikaliūnui augant plaukai apskritai patamsėjo. Aktorius paaiškino, jog ir mama - tamsiaplaukė.

Stovėjo kampe

Klausiamas, kaip jį pakvietė filmuotis, E.Mikaliūnas pasakojo, kad anuomet visa Sovietų Sąjunga buvo pakelta ant kojų ieškant, kas galėtų vaidinti Mažąjį princą. Į Lietuvos kino studiją iš visų respublikų plaukė berniukų nuotraukos. O režisieriaus Arūno Žebriūno padėjėjai vaikščiojo po vaikų darželius, mokyklas ir dairėsi tinkamo vaiko. "Tuo metu lankiau rusišką vaikų darželį, nes tėveliai tingėjo vesti į tolėliau esantį lietuvišką, - prisiminė E.Mikaliūnas. - Kino studijos žmonės užsuko ir į mūsų darželį. Buvau labai judrus vaikas, todėl kaip visada - pastatytas į kampą. Mat auklėtojos su manimi nesusitvarkydavo. Režisieriaus asistentė paklausė, ar yra vaidinti tinkančių berniukų. Auklėtoja pasakė: "Va ten, kampe, stovi. Paimkite jį ir vežkitės į Kino studiją, kad mums galvos būtų ramios." Taip ir atsidūriau ten." Vėliau iš kelių tūkstančių berniukų vaidinti Mažąjį princą buvo atrinktas būtent neklaužada Evaldas.

"Manau, kad ištrūkti jam padėjo keliaujantieji paukščiai. Prieš išvykdamas rytą jis savo planetoje viską gražiai sutvarkė."

"Veidu į samanas"

Pasidomėjau, kas išliko atmintyje iš tų laikų, kai būdamas šešiametis vaidino Mažąjį princą. E.Mikaliūnas patikino, kad viską gerai prisimena. "Buvau vienintelis vaikas, kiti - suaugusieji. Man buvo smalsu stebėti filmavimo grupę, du aktorius žvaigždes: Lietuvos - Donatą Banionį, Gruzijos - Otarą Koberidzę. Pažinti suaugusiųjų pasaulį buvo be galo įdomu", - tvirtino pašnekovas.

Filmo kūrėjai gyveno viešbutyje. Evaldas miegodavo vaikiškoje lovelėje, apdengtoje baldakimu, kad nepultų vabzdžiai. "Mat sukandžiotu veidu būčiau negalėjęs filmuotis", - paaiškino jis. Paryčiais O.Koberidzė paimdavo berniuką iš lovelės ant rankų ir nešdavo į autobusą, kuriuo visi važiuodavo į dykumą filmuoti. Šešiametis lietuvis įsitaisydavo aktoriui ant kelių ir, kol nuvykdavo į vietą, miegodavo įrėmęs galvelę į gauruotą gruzino krūtinę. "Smigdavau kaip veidu į samanas", - pasakodamas šypsojosi E.Mikaliūnas.

"Mažasis princas užsnūdo, aš jį paėmiau ant rankų ir, juo nešinas, leidausi toliau. Buvau susijaudinęs. Man rodėsi, kad nešu kažkokį trapų lobį. Man net rodėsi, kad Žemėje nėra nieko už jį trapesnio."

Šūviai

Karakumų dykumoje filmavimo grupė dirbdavo nuo ankstyvo ryto, penktos valandos, iki vidurdienio, nes vėliau oras labai įkaisdavo ir karštis būdavo nebepakeliamas. Tada visi važiuodavo prie ežero maudytis. Evaldas prisiminė: vanduo toks sūrus, kad žmonės neskęsdavo, nors gulėk ir laikraštį skaityk. Ant kranto buvo įrengti dušai tam sūriam vandeniui nuplauti nuo kūno. Su filmavimo grupe prie ežero važiuodavo ir vietinis turkmėnas. Tarsi apsauginis. Kartą mažasis Evaldas išsimaudė, išlipo iš vandens ir užsisvajojęs nuėjo pasivaikščioti. Berniuko mama, kuri irgi ten buvo, liko pliuškentis ežere. Vaikas nuėjo prie krūmokšnių. Turkmėnas nusekė iš paskos. Staiga Evaldas pajuto, kad kažkas jį pačiupo už pakarpos ir šveitė porą metrų tolyn. Tada vaikas išgirdo šūvius. Apsidairęs pamatė gulinčią didžiulę, gal penkių metrų ilgio, gyvatę. Turkmėnas patenkintas pasakė: "Šiandien bus skanūs pietūs." Ir paaiškino berniukui, kad jei būtų žengęs dar vieną žingsnį, gyvatė jį būtų prarijusi - tokia milžiniška buvo. Koks keistas panašumas į herojaus, kurį vaidino, istoriją.

"Į mažąjį princą stiebėsi geltonoji gyvatė, kuri žmogų nugalabija per trisdešimt sekundžių."

Meno trauka

E.Mikaliūnas prisipažino, kad nuo anų laikų paniškai bijo visko, kas šliaužioja. Nuo gyvačių šiurpas per odą eina net tada, kai mato jas zoologijos sode ar per televizorių. "Kai reikia kasti daržą, žiūriu, kad nepasitaikytų kokio slieko. Jei susiruošiame meškerioti, slieką ant kabliuko man užmauna žmona, - tvirtino aktorius. - Pasąmoninga baimė likusi visam gyvenimui."

E.Mikaliūno žmona Jūratė Brogaitė - irgi aktorė. Jie susipažino studijuodami Konservatorijoje. J.Brogaitė dirba Vilniaus mažajame teatre. Sūnus Paulius studijuoja tarptautinį verslą ir yra vienos televizijos laidų redaktorius. "Jį traukia menas", - tikino E.Mikaliūnas. Aktoriaus šviesaus atminimo tėvas, nors dirbo tiekėju, buvo muzikalus, brazdino gitara; daug kas jį kviesdavo groti ir dainuoti vakaronėse, pokyliuose, vestuvėse. Viename institute buhaltere dirbusi mama irgi daininga.

Stebuklas ir staigmena

"Pasirodžius filmui "Mažasis princas" tapau "paklausia preke", - vėl mintimis į praeitį sugrįžo E.Mikaliūnas. - Sovietų Sąjungos kino studijos ėmė kviesti filmuotis. Pasidariau labai populiarus. Buvau vežiojamas po šalį ir rodomas kaip Mažasis princas - it koks stebuklas. Na koks aš stebuklas? Net Rusijos kalėjime lankiausi, kai kaliniai žaidė "Linksmųjų ir išradingųjų klubą". Buvau vienos žaidžiančios grupės staigmena."

Augdamas Evaldas rusų kino studijų filmuose suvaidino keturis pagrindinius vaidmenis. Nors buvo populiarus, suprato, kad ne viskas gerai - mokykloje praleisdavo labai daug pamokų. Kino studijos net samdydavo berniukui pedagogus, kad po filmavimų mokytųsi ir per daug neatsiliktų nuo bendraamžių. Vis dėlto Evaldas nusprendė rinktis ramesnį gyvenimą ir daugiau laiko skirti mokslams.

"Ak, mažasis prince, jau ėmiau suprasti, koks nelinksmas tavo mažutis gyvenimas. Vienintelė tavo pramoga ilgai tebuvo saulėlydžių švelnumas."

Kinas išspaudžia viską

Pasakojama, kad Holivudo filmuose vaidinantys vaikai - mažosios žvaigždės - iš pradžių būna labai populiarūs, o vėliau ne vienam gyvenimas tiesiog sugriūva. "Tikra tiesa. Ne tik Holivude, Lietuvoje taip pat, - patikino pašnekovas. - Galiu pasakyti, ką pats patyriau. Vaikystės neturėjau. Buvau suaugęs šešerių metų žmogus. Kai esi tokio amžiaus, geriau būti su bendraamžiais. Kinas vaikus gadina. Kol esi filmuojamas, visi tave giria, visur kviečia, atpažįsta. "Dūšelė" nuo to keičiasi. Kinas išspaudžia iš vaiko viską, o paskui numeta lyg šiukšlelę."

Mažųjų juokas ir ašaros

Vis dėlto baigęs vidurinę mokyklą E.Mikaliūnas aiškiai žinojo, kuriuo keliu pasuks, - pasirinko aktoriaus studijas tuometėje Lietuvos konservatorijoje. Vėliau - teatro scena. Būdamas trečio kurso studentas pradėjo vaidinti Akademiniame dramos teatre. Po įvairių gyvenimo vingių E.Mikaliūnas atsidūrė "Lėlės" teatre. "Labai tuo džiaugiuosi. Čia dirbu nuo 1984 metų", - sakė aktorius. E.Mikaliūnas, pradėjęs vaidinti būdamas vaikas, jau beveik ketvirtį amžiaus pats vaidina mažiesiems.

"Vaikams vaidinti sunkiau negu suaugusiesiems, - tikino pašnekovas. - Jie imlūs, viską ima už gryną pinigą. Matai vaikų juoką, ašaras. Vaidinti jiems - labai atsakingas darbas."

"Tik vaikai žino, ko jiems reikia, - tarė mažasis princas. - Jie kniūsiasi su skudurine lėle, ir ji pasidaro jiems labai brangi, o kai ją iš jų atima, jie verkia..."

Trumpai

* "Kino studijoje daug metų garsinau filmus. Prisimenu, kaip aktorius Henrikas Kurauskas rūkydavo pypkę. Labai kvapnus tabakas. Kai užsitraukdavo, iš arti uosdavau dūmus", - pasakojo E.Mikaliūnas. Vaidybinius ir animacinius filmus jis garsino nuo šešerių iki 25 metų. Dažniausiai rusiškas juostas - lietuviškai. "O "Mažąjį princą" pats įgarsinau rusiškai, nes gerai mokėjau - lankiau rusišką vaikų darželį", - paaiškino E.Mikaliūnas.

* Apie O.Koberidzę, kuris filme "Mažasis princas" vaidino Lakūną: "Nuostabus ir aktorius, ir žmogus. Mudu vėl susitikome po 25 metų. O.Koberidzė atvažiavo į savo kūrybos vakarą, surengtą Lietuvos sostinėje. Jis vyko tuometiniame kino teatre "Vilnius", Gedimino prospekte. Tą vakarą vaidinau Akademinio dramos teatro spektaklyje. Kai jis baigėsi, perbėgau per gatvę ir atsidūriau salėje, kurioje vyko Otaro kūrybos vakaras. Po tiek metų susitikome susirinkusių žmonių akivaizdoje."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"