TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

E.Pleškytė: "Kalnus galėjau kilnoti"

2010 03 16 0:00
"Esu tiesiog tempiama į viešumą", - sako kino ir teatro aktorė E.Pleškytė.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Aktorė Eugenija Pleškytė tenori tylos ir vienumos. Šurmulio jau ir taip nemažai būta.

Kai ji grįžo iš Amerikos, kino ir teatro žiūrovams atgijo daugybė prisiminimų. Atrodė, kad aktorė visur dalyvaus, kalbės, puoš žurnalų puslapius, bus matoma. Ne. Ji sako: "Kam ta tuštybė?" Šiandien E.Pleškytės prabanga - pabūti vienai su savo mąstymais. Vienai su savo gyvenimu. Buvo, kad tempė jį kaip kuprą. Buvo, kad turėjo tiek jėgų, jog kalnus galėjo kilnoti.

Ar E.Pleškytė dar vaidins? Šito viltingai klausinėja net jos kaimynai. Ne. Ji sako: "Seniai padėtas taškas. Nebent būtų kuriamas lietuviškas istorinis filmas, gal ir sutikčiau pasirodyti epizode."

"Turiu ką veikti. Pažiūrėkit, kiek dar knygų neskaityta", - rodo aktorė. Iš septyniolikos asmeninio archyvo dėžių, kurios kantriai laukė savininkės senajame bute sostinės Žirmūnuose, dabar likusios septynios: "Plėšiau, karpiau, naikinau ir verčiau lauk - per daug visko susikaupė." Ypač nuotraukų.

- Fotografavimasis buvo kino žvaigždės gyvenimo dalis?

- Kažkaip jau nebekreipdavai dėmesio, kad aplink zuja fotografai. Labai mėgo fotografuoti mano vyras Amerikoje, jie visi ten mėgsta. Kai žvelgiu į senas kino festivalių, susitikimų su žiūrovais nuotraukas, atgyja ir tada patirta įtampa. Juk reikėjo sakyti kalbas, greitai susiorientuoti, kokia auditorija sėdi: inteligentija, kaimo žmonės, mokiniai. Išvykos ir susitikimai man buvo tarsi trečias darbas po teatro ir kino. O dar susitikimai po susitikimų - čia didžiausia kančia. Su ta pačia kino menininkų grupe pageidaudavo atskirai pabendrauti tam tikri žmonės. Ir visai ne tie, su kuriais galbūt tu norėdavai.

- Valdžia?

- Dažniausiai valdžia. Marmuriniais veidais. Tai ir vykdavo toks nenatūralus, nenormalus bendravimas.

- Ar dar važiuosite į Ameriką?

- Nebeketinu ten lankytis. Nors žiemą labai pasiilgstu saulės. Ten šilta, bet čia vis tiek šilčiau, netgi per vėtras ir šalčius.

Pirmą kartą į Ameriką išvažiavau aplankyti brolio ir prabuvau šešis mėnesius. Nors jis daug ir sunkiai dirbo, kasdien bendravome. Jis mane supažindino su visiškai nauju pasauliu. Su Amerikos politika ir dar daug kuo: toks įspūdis, tarsi per tuos šešis mėnesius būčiau pabaigusi universitetą. O pažinimo troškulį jaučiau didelį. Visą gyvenimą mane į priekį vijo smalsumas, gal todėl ir nebuvo nuobodu. Mane domino įvairios sferos, o labiausiai - pats gyvenimas. Ko vertas aktorius, jei visomis ląstelėmis nesiurbia, kas vyksta aplinkui?!

- Jūsų brolis Jonas Pleškys, SSRS karinio jūrų laivyno laivo kapitonas, 1961 metais išsiveržė iš sovietijos - pabėgo į Švediją, vėliau atsidūrė Amerikoje.

- Apie brolį jau nemažai kalbėta. Tik tiek galėčiau pridurti: apie jį, aukšto lygio kompiuterių ir laivybos specialistą, dar išgirsite. Dar ne viską leidžiama sužinoti ir Amerikoje, ir Rusijoje. Tarp kitko, mane buvo pasiekę gandai, esą Rusijoje Jono Pleškio KGB bylos kopiją buvo galima gauti už 5 tūkstančius dolerių.

- Įsivaizduokite, kad jums reikia pasakyti kalbą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga.

- Ką Lietuvai pasakyti? Ji yra nuostabi. Nors stumdydamiesi ir grumdydamiesi, pasiekėme nepaprastai daug. Jei ne tas siaubingas godumas ir baisus pavydas, būtume pasiekę dar daugiau. Galiu palyginti, kokią Lietuvą palikau išvažiuodama ir kokią radau. Tikras stebuklas, kiek pokyčių. Tačiau glumina pilietiškumo stoka, nenoras įsipareigoti, prisiimti atsakomybę prieš laisvę. Ir politikų siekiai išsilaikyti valdžioje bet kokia kaina.

Aš aktorė, mūsų tokia profesija - analizuoti žmones. Kol sukuri vaidmenį, kol sulipdai gyvą personažą, užduodi sau tūkstančius "kodėl". Kodėl jis taip elgiasi, kodėl tas, kodėl anas. Žvelgiant į politikus, valdžios žmones, kiaurai matyti, kaip jie meluoja, ko iš tikrųjų siekia, kas slypi potekstėje. Dažniausiai - begalinis godulys. O kur sąžinė, moralė? Kad ir kas daroma, pirmiausia galvojama, kokį luitą sau nusigriebus, o kas jau liks - Lietuvai patrupins. Šiandien noriu lenktis - iki žemės - mūsų prezidentei, kuri atėjo tarsi dangaus siųsta, kad išjudintų baisų sustabarėjimą, šitą seną politinį kelmą, įleidusį gilias šaknis.

Suprantu, žmonėms buvo be galo sunku persiorientuoti ir suvokti, kad niekas nieko nebeduos, kad visiems reiks kruvinai dirbti, visiems suremti pečius ir galvoti, ką padaryti, kad Lietuvai būtų geriau. Pritrūks duonos - visi arsim, bulves ant šaligatvių sodinsim, bet visi, visi suksim galvas, ieškosim išeities, jausim atsakomybę, būsim piliečiai. Vis tiek turi laimėti idealas, tikėjimas, kūryba.

Būtų gerai, kad dabartinei valdžiai mažiau draskytų akis. Opozicija desperatiškai siekia susigrąžinti, ką prarado, oponuoja dėl oponavimo. Žinoma, tais, kurie negali savimi pasirūpinti, turės būti pasirūpinta, bet ir patys žmonės teieško išeities. Žiūriu, buvusiuose kolektyviniuose soduose niekas nebenori dirbti, nieko nesodina, neaugina. O kodėl gi ne?

- Jūs grįžote, o daugybė lietuvių įsikūrė svetur.

- Dažnai emigrantai yra didesni Lietuvos patriotai nei čia gyvenantieji: jie taip ilgisi savo krašto, taip domisi, kas vyksta Lietuvoje, taip gražiai bendrauja tarpusavyje, taip švenčia lietuviškas šventes, dainuoja lietuviškas dainas, kuria lietuviškas mokyklėles. Tikrai jiems nelengva, niekas svetur su pyragais nelaukia. Nepatarčiau jų smerkti. Daug emigrantų grįžta ir, manau, daugelis grįš. Grįš patyrę, kas yra demokratija, bendravimo kultūra, pajutę, kas yra tikroji laisvė ir atsakomybė visuomenei, pilietiškumas. Išvykimas - didžiulis psichologinis trenažas, jis grūdina, stiprina. Tai patirtis, žinios, kurių kuo daugiau reikia atvežti čia.

- Ar jūsų, populiarios, gerai žinomos aktorės statusas neįpareigoja daugiau rodytis viešumoje?

- Tą statusą sukuria žmonės. Jaučiu, kad jie nori matyti, ką patys yra susikūrę arba kažkada matę. Ypač dabar, kai grįžau, - jiems atgijo daugybė prisiminimų. Esu kone verčiama rodytis, traukiama į viešumą.

- Argi nebuvo taip, kad ir pati norėjote būti žvaigžde?

- Mano darbas buvo mano kasdienė duona. Turėjau sveikatos, turėjau darbo - visada daug jo turėjau. Dėl jo sutikau daugybę malonių žmonių, nuo nemalonių - pati atsitraukdavau. Dabar stengiuosi gyventi tyliai, mėgstu vienumą, o "aplinka" reikalauja, kad būčiau matoma. Kai esu viena, tai ir esu su visais. Šurmulio ir taip buvo nemažai. Nebesinori nei vaidinti, nei rodytis, verčiau ramiai paskaityti, pamąstyti. Gyventi tyloje ir girdėti daugiau nei galima pasakyti garsiai.

- Publika įsiminė jus kaip itin stilingą aktorę.

- Mano įvaizdis dažnai priklausė nuo filmavimų - kokio tuo metu reikėjo, tokia ir buvau. Taigi tas įvaizdis iš dalies buvo "valdiškas". Neturėdavau laiko tykoti, kol parduotuvėse ką nors "išmes": rytą repeticija, vakare spektaklis, kitą dieną filmavimas - net namuose būdavau tik viešnia. Susigriebdavau, kai reikėdavo kur nors vykti, tada skambindavau ir prašydavau, bet viskas labai paprasta - išgirsdavau: "Niekuo negalime padėti". Gerai, kad turėjau draugų dailininkų. Ir sesuo dailininkė - ji greit mane išruošdavo. O šiaip buvau laisva nuo dėmesio sau. Galvoje - kūryba. O dabar viskas nukrypo į kitą kraštutinumą. Atrodo, kad jei daugiau dėmesio skirsi išorei, tai laimėsi. Žinoma, reikia naudotis atsivėrusiomis galimybėmis, bet susitelkti vien į išorę - tai jau ubagystė. Verčiau tą laiką skirti vidiniam pasauliui.

- Šiaip ar taip esate vadinama stiliaus ikona. Ir Juozas Statkevičius nori, kad būtumėte šalia jo. Tas dėmesys nemalonus?

- Sunkus. Mane išjudėti privertė Kinematografininkų sąjunga - dėl "Auksinės gervės" apdovanojimo. Įvaizdį sukūrė J.Statkevičius, talentingas ir labai darbštus menininkas. Bet jei nebūtų privertę, nieko nebūčiau dariusi. Man gerai, kaip yra. Labai džiaugiuosi gyvenimu, koks yra. Man nieko netrūksta. Man labai mažai reikia. Ir iš viso žmogui mažai reikia. Ir valgyti nedaug. Žinote, kaip atvykėliams patariama maitintis Amerikoje, kad būtų sveiki? Kaip savo šalyje. Bulvė, agurkas, pomidoras, kefyras, lašinių truputis. Ir gana, svarbiausia - nedaug, saikas.

Išvažiuodama iš Lietuvos praradau viską. Grįždama - vėl viską. Dar kartą pradėjau nuo nulio ir nieko nesigailėjau, nepasigedau. Užtenka minimumo, kad būtum laimingas. Laimė glūdi kitur, ji nereiškia turėti.

- J.Statkevičius į naujausios kolekcijos pristatymą buvo sumanęs pasikviesti tris lietuvių kino ikonas: jus, Gražiną Balandytę ir Vaivą Mainelytę. Nenuėjote?

- Buvau išvykusi, negalėjau. Bet kaip čia jums pasakyti, kad būčiau teisingai suprasta? Geriau jau nekviestų. Nenoriu dėmesio, vengiu nereikalingo, beprasmio savęs demonstravimo, tos tuštybių mugės: pasisiuvi drabužį ir rodaisi - aš "mandresnė" už tave, aš sėdžiu pirmoje eilėje, aš pakliūsiu į žurnalą. Tiesiog rungtynės, konkurencija, mane tai nemaloniai veikia.

- Gali susidaryti įspūdis, kad išvažiuodama jūs nutraukėte ankstesnius ryšius, o grįžusi nebenorite jų atkurti, tarsi iš aukšto žvelgiate į kitus.

- Galimas daiktas, kad taip atrodo. Daug mano ryšių tikrai nutrūko. Nemažai draugų išmirė. Dabar noriu bendrauti su tais, su kuriais jaučiu poreikį - bendraminčiais. Kam kalbėti apie nieką? Kavutės, kavinės, pobūviai - ne man. Man dar reikia tiek sužinoti ir suprasti. O puikybės neturiu jokios. Nei išdidumo. Mano ir brolis toks buvo - vienišius. Ir sesuo. Tegu jau žmonės man atleidžia.

Aš daug mačiau gyvenime, daug jutau, jau vaikystėje susidūriau su mirtimi. Subrendau labai anksti. Per aktorių bandymus mano konkurentės dažnai būdavo vyresnės aktorės. Galvodavau: "O kodėl mane kviečia?" Ir dažniausiai atrinkdavo mane.

- Jeigu jums šiandien pasiūlytų vaidmenį, ar smalsumas nepriverstų sutikti?

- Ne. Nebent istoriniame filme, galėčiau pasirodyti kur nors epizode. O šiaip nenorėčiau. Kurti didelį vaidmenį kainuoja daug sveikatos. Jau esu kategoriškai pasakiusi: baigta, viskam savas metas, dedu tašką. Laiku pasitraukti - menas.

- Jūs apsirengusi juodai. Tai ką nors reiškia?

- Jei praverčiau spintą, pamatytumėt, kad ten beveik viskas juoda. Ir žalsva. Dabar jau pradėjau rengtis šviesiau, o anksčiau juodą spalvą buvau tiesiog prisijaukinusi. Sesuo visada baisėdavosi: "O dangau! Ir ką tu čia vaizduoji? Tuoj viską išmesiu..." Nelabai seniai mirė mano sesuo. Aš mirtį priimu kaip išėjimą į laisvę. Yra žmonių, kurie labai džiaugsmingai numiršta, labai šviesiai. Kas Lietuvoje tikrai turėtų keistis, tai laidotuvės. Nereikėtų liūdėti tris paras, juk dvasia išeina į erdvę, į begalinę energiją ir informaciją. Čia dar viena sfera, kuria domiuosi.

- Medituojate?

- Tai ne meditacija. Turiu didelę paslaptį, kurią labai branginu, todėl neatskleisiu. Ji man atvėrė tokius pasaulio suvokimo klodus, parodė tiek stebuklų! Kartais pamanydavau, kad gal išprotėjau, bet ėjau į darbą - repetavau, vaidinau. Prieš tuos potyrius nublanko ir teatras, ir mano siekiai. Atsivėrė tarsi langas į nežinomą pasaulį, vien dėl to vertėjo gimti ir gyventi.

- Nejaugi aiškiaregystė, aiškiagirdystė?

- Apie tai žino tik keli žmonės. Bandžiau kai kam pasakyti, pasidalyti įspūdžiais - pamanė, kad kuoktelėjau. Mane tas įvykis pakeitė iš esmės. Viską pakeitė: asmeninį gyvenimą, moralę, suvokimą. Aš gavau tokią energiją! Turėjau tiek jėgų, kad, regis, kalnus galėjau kilnoti, jaučiau tiek meilės visiems ir viskam. Norėjau daryti gera ir dariau. Iki tol neretai pagalvodavau: kokia kančia - gyventi. Našta, kurią reikia nešti kaip kuprą. O paskui atsivėrė didžiulė lengvybė, dvasios gyvenimas.

- Kelinti buvo metai?

- 1982-ieji.

- Apie ezoterinius ir apskritai dvasinius dalykus sovietmečiu nubyrėdavo tik trupiniai informacijos.

- Taip, žinoma. Todėl apie tai nekalbėdavau, o jei prabildavau, nesusikalbėdavome.

Trumpai

Eugenija Pleškytė gimė 1938 metų sausio 6 dieną Giliogirio kaime Plungės rajone. 1961 metais baigė Valstybinę konservatoriją. 1961-1963 metais dirbo Kauno dramos teatre, 1963-1965 metais - Valstybiniame akademiniame dramos teatre, 1965-1993 metais - Valstybiniame jaunimo teatre. Sukūrė daug vaidmenų kine. 1995-2008 metais gyveno JAV.

Kartu su kitais Lietuvos kino studijos filmo "Herkus Mantas" kūrėjais 1973 metais apdovanota Valstybine premija. LSSR liaudies artistė. 2009 metais už nuopelnus lietuviškam kinui pelnė "Auksinės gervės" prizą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"