TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

E.Santos: "Ašaras išverkiau vaikystėje"

2010 06 12 0:00
Erika kartu su vaikais: vyresnėliu Deimonu (kairėje), dvyniais Giani ir Safyra bei trynukais Percy, Royce'u ir Tifany.
Asmeninio albumo nuotrauka

Į šią moterį vienos lietuvės žvelgia su tylia pagarba, kitos - su nuostaba ar slepiamu noru aštriai replikuoti. Šešių vaikų mama Erika Santos tvirtina žinanti, kodėl stipriems žmonėms pavydima. O ji tokia ir yra: stipri ir nebijanti pokyčių. Moteris teigia, kad įmanoma pakeisti vyrą, nuotaiką, darbą, išvaizdą, įsitikinimus, net sveikatą, tik tėvų ir vaikų - ne.

Šią savaitę spaudoje pasklido žinia, kad Erikai diagnozuota onkologinė liga. Moteris tai neigia. "Taip, mane operavo ir šiuo metu sėkmingai reabilituojuosi. Tačiau nesergu jokia onkologine liga ir neturėjau jokių jos židinių, - patikina. - Mano močiutė mirė nuo vėžio. Nemanau, kad blogai juo domėtis. Aš labai save prižiūriu ir stengiuosi laiku pastebėti kiekvieną smulkmeną, kad ateityje jos nevirstų į ką nors nepataisomo. Mano gyvenimo stilius nesiskiria nuo kitų energingų žmonių: noriu nuveikti kuo daugiau ir visur spėti, tad mažai miegu, daug dirbu. Mano kasdienybė nepastovi, o tai nėra labai sveika. Taigi bandau "pagauti" visus neįprastus simptomus."

30 metų Erika šypteli, kad jau kuris laikas ji gyvena lėktuve, kursuojančiame tarp trijų šalių: Portugalijos, Lietuvos ir Amerikos. Į Portugaliją ji emigravo prieš 10 metų ir ten įsikūrusi dabartinė jos šeima. Lietuvoje liko visi artimieji: tėtis, broliai ir draugai. Į Ameriką su sūnumis Deimonu, Giani, Percy ir Royce'u bei dukromis Safyra ir Tifany moteris ketina kraustytis gyventi artimiausiu metu. "Floridoje su vaikais jau praleidome metus. Pritapau, atidariau savo verslo padalinį. Man ten labai patiko, matyt, JAV apsistosiu ilgesniam laikui", - tvirtina Erika.

Neapsimetinėja

- Lietuvos žurnalistams buvai užsiminusi, kad ketini visam laikui grįžti į gimtinę.

- Mane neteisingai suprato. Dievinu Lietuvą, dažnai į ją grįžtu, nes beprotiškai pasiilgstu artimųjų, visų keturių metų laikų, bet nematau savęs gyvenančios čia. Esu pasaulio žmogus. Man reikia erdvės, iššūkių.

- Pastaruoju metu dėl televizinių projektų - gražiausios moters rinkimų ir šokių (viename jų dalyvavai, kitame ketini) - vis daugiau laiko praleidi gimtojoje šalyje.

- Ma nereikia nuolat būti biure Portugalijoje. Visus verslo reikalus lengvai tvarkau internetu: elektroniniu paštu, per "skaipą", vaizdo konferencijas.

- Sutikusi dalyvauti grožio konkurse, sulaukei ne tik teigiamo, bet ir neigiamo dėmesio bangos. Dalyvės balsuodamos tvirtino, kad į projektą susirinko ne "Olialia" mamytės rinkti. Kaip vertini tokius žodžius?

- Man jie skamba kaip komplimentas. Ar daug yra šešis vaikus pagimdžiusių moterų ir atrodančių taip, kaip aš (juokiasi)? Tokių, kurios nesėdi namie, apsikrovusios puodais ir nešvariais skalbiniais? Man juokinga girdėti dalyves kalbant: "Tu save reklamuoji" arba "Tu mums per stipri." Kita vertus, jos teisios. Einu į televiziją, nes tai bus puiki reklama mano įsteigtai ne pelno siekiančiai vaikų ugdymo asociacijai "Smart kids". Labiausiai trokštu padėti vaikams, ypač tiems, kurių likimas nepaglostė. Manęs pačios gyvenimas nelepino, daug mačiau, patyriau, viską pasiekiau savo jėgomis. Man grožio ir šokių projektai - avantiūra, dar vienas nuotykis.

- Labai drąsu viešai pripažinti, kad kažką darai dėl reklamos.

- Kodėl turėčiau meluoti? Aš nieko nebijau. Manau, savireklama - pagrindinė priežastis, dėl kurios visi taip veržiasi į televizinius projektus. Esu atviras, tiesmukas žmogus. Nemėgstu kaukių, apsimetinėjimo, kalbėjimo už akių - yla bet kuriuo atveju kada nors išlįs iš maišo.

"Mano Dievas - mano mama"

- Visada buvai tokia drąsi? Iš kur tas noras gelbėti pasaulį, padėti vaikams? Gal kai buvai maža, pačiai trūko artimų žmonių meilės ir šilumos?

- Likus keturioms dienoms iki aštuntojo gimtadienio, mano akivaizdoje žuvo mama. Buvome Sankt Peterburge, ji pakliuvo po tramvajaus ratais. Prieš taip tragiškai pasibaigusias atostogas mama man pažadėjo netrukus padovanoti broliuką arba sesutę. Sunkiai išgyvenau šią netektį. Manau, iš dalies dėl to taip norėjau ir šiandien turiu tiek daug vaikų.

Po mamos žūties praėjus maždaug dvejiems metams, pavargau nuo giminaičių ir aplinkinių paguodos. Man nusibodo būti auka, mergaite, kurios visi gailisi. Supratau, kad galima iki pat gyvenimo pabaigos virkauti, graužtis, bet ar to reikia? Atstūmiau mane užjaučiančiuosius. Kai buvau 12 metų, tėtis man liepė perskaityti D.Carnegie knygą "Kaip susirasti draugų ir daryti įtaką žmonėms" ir vėliau jam referuoti pagrindines mintis, kitaip tariant, padaryti knygos santrauką. Be galo supykau dėl šios užduoties, bet paklusau. Vėliau supratau, kad tėtis žinojo, ką daro, nes ši knyga pakeitė mano gyvenimą. Būdama 14-os, pradėjau savo verslą - siuvau pagalvėles (tiesa, tas verslas žlugo), netrukus užsiėmiau kita veikla aprangos srityje, ji neblogai sekėsi. Sulaukusi 16 metų, apsigyvenau atskirai nuo tėvų. Ne dėl to, kad būčiau nesutarusi su pamote. Ne, antroji mano mama - taip ją vadinu - fantastiška moteris. Tiesiog norėjau būti savarankiška. To nuo mažens mokau ir savo sūnus bei dukras.

- Negi tau niekada nepritrūksta jėgų, pasitikėjimo savimi?

- Aš jau seniai pavargau prarasti jėgas (juokiasi). Vyras man sako, kad esu akmeninė, jog manęs neįmanoma palaužti. Nežinau. Kasdienybės tėkmė - banguota, su pakilimais ir duobėmis. Kai suklumpu, o klumpu, kaip ir visi žmonės, stojuosi ir einu toliau. Neleidžiu sau verkti ir savęs gailėti, matyt, didžiąją dalį savo ašarų išverkiau dar vaikystėje. Gal tai nuskambės šventvagiškai, bet, manau, kiekvienas iš mūsų turime savo Dievą. Nevaikštau į bažnyčią, bet esu tikinti. Mano Dievas yra mano mama. Kai man sunku, nuvažiuoju prie vandens telkinio: Kauno marių, upės, ežero, Baltijos jūros, Atlanto vandenyno - nesvarbu kur, ir išsiverkiu, mintyse pasikalbu su mama. Ir visada pagerėja. Pamenu, laukiausi dvynukų ir antroje nėštumo pusėje Giani vos "nepamečiau" - mažyliui pilvelyje pradėjo trūkti vaisiaus vandenų. Kelias dienas iš eilės niekam nesakiusi, kur mane būtų galima rasti, važiuodavau prie vandenyno. Sėdėdavau ant kranto ir kalbėdavausi su mama. Šimtus kartų jos klausiau, kodėl kilo komplikacijų - juk aš taip noriu šitų vaikučių. Po tokių dvasinių išsiliejimų gydytojai negalėjo patikėti savo akimis - įvyko stebuklas, nes viskas susitvarkė savaime ir dvynukus galėjau išnešioti iki galo.

Septintas vaikas

- Pastaruoju metu esi mama "ant lagaminų". Vaikams turėtų tavęs trūkti. Ar iš vyro, jo tėvų, kurie padeda rūpintis mažyliais, nesulauki priekaištų?

- Man vaikų trūksta dar labiau nei jiems manęs. Tai labai skaudi tema. Jei tik įmanoma, visus ar bent jau kelis vaikus visada vežuosi kartu. Ilgiausiai atskirai nuo savo berniukų ir mergaičių galiu išbūti dvi savaites. Tuomet tikrąja to žodžio prasme paskandinu save darbe - dirbu po 16-18 valandų per parą. Įpusėjus antrajai savaitei, darausi irzli, neberūpi jokie verslo reikalai, nes visos mintys sukasi tik apie vaikus. Vyras ir uošviai dėl dažnų kelionių man nepriekaištauja. Apskritai man labai pasisekė su anyta ir šešuru. Jie fantastiški žmonės, kaip ir mano pačios tėvai.

- Į Ameriką kraustaisi viena su vaikais. Viešai esi prasitarusi, kad pasikeitė tavo ir vyro santykiai: "Jau kokius metus manau, kad mes gyvename labiau iš įpratimo. Kaip geri draugai." Kaip manai, kodėl taip nutiko?

- Erikos Santos šeimą šiandien sudaro Erika ir šeši vaikai. Pavargau rūpintis septintu vaiku. Keltis gyventi kitur buvo mano sprendimas. Jei Sheu norės, kraustysis kartu, jeigu ne, nieko tokio - su vaikais galės matytis ir bendrauti bet kada. Juk gyvename XXI amžiuje, apsupti įvairiausių technologijų, kasdien skraido lėktuvai.

Dauguma mano draugų negali patikėti, kad mums su Sheu taip nutiko. Juk jis kasdien mane vadina princese, lepina kaip įmanydamas. Kaskart po romantiško savaitgalio ar drauge praleisto vakaro jaučiuosi tarsi po pirmojo karto. Mūsų su vyru santykių neužgožė rutina, bet kažkas juose pasikeitė. O gal mudu pasikeitėme? Sheu - fantastiškas sutuoktinis: supratingas, nekritikuojantis, ramus, palaikantis, puikus draugas, nepakartojamas meilužis, nepaprastai geras tėvas, jis nusipelnė būti mylimas. Jeigu ne Sheu, turbūt nebūčiau tiek pasiekusi. Žinau, kad jam be galo sunku gyventi su tokia moterimi kaip aš, nes mano charakteris - ne iš lengvųjų.

Pripratinau vyrą, kad visą šeimos vežimą traukiu viena pati. Galbūt jis ir būtų norėjęs, pajėgęs viskuo pasirūpinti, bet aš neleidau. Taigi neturiu teisės nieko kaltinti. Portugalai - romūs, niekur neskubantys žmonės, kai kalba sukasi apie darbą. Šioje srityje jiems galioja žodis "maniana". Negaliu to pakęsti, nemėgstu pradėtų ir neužbaigtų darbų. Tuo mudu su Sheu skiriamės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"