TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

E.Skrolytė kartais laiminga, kartais - ne

2013 11 23 6:00
E.Skrolytė supranta, kad neves „Mamyčių klubo“ visą gyvenimą. Tai – tik etapas, kuris kada nors baigsis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

TV3 „Mamyčių klubo“ vedėja Eglė Skrolytė, dviejų atžalų mama, jau nejaučia poreikio būti atpažinta gatvėje. Ji skeptiškai vertina savo sprendimą dalyvauti dviejuose TV šou ir prisipažįsta niekuomet nevesianti laidos, pažymėtos S ženklu.

Džemperio gobtuvą užsimaukšlinusį „Lietuvos žinių“ žurnalistą laidų vedėja E.Skrolytė juokais išvadina gatvės atstovu. Gera pradžia – pusė darbo. Atrodo, interviu nebus nuobodus...

- Tavo vedamas TV3 „Mamyčių klubas“ rodomas jau penktą sezoną. Neatsibodo tiek metų daryti tą patį per tą patį?

- Niekada nekyla minčių, kad norėčiau veikti ką nors kita. Man labai patinka mano darbas. (Šypsosi.)

- Meluoji!

- Ne. (Juokiasi.) Dirbdama turiu motyvaciją. Kai pasirodė „Mamyčių klubas“, man tai buvo labai aktualu, nes pati auginau mažamečius vaikus (pašnekovės dukrai Meilei – šešeri, sūnui Rojui Juozui – ketveri - aut.). Laidą prodiusuoja labai šaunūs latviai. Jie – tikri profesionalai, keliantys didelių reikalavimų. Man tai patinka, didžiuojuosi šia laida. Parodyk man kitą tėveliams skirtą projektą, eteryje išsilaikiusį tiek laiko? Nėra.

Suprantu, kad nevesiu „Mamyčių klubo“ visą gyvenimą. Tai etapas, kuris kada nors baigsis.

- Šis projektas skirtas jaunų tėvelių auditorijai. Nenorėtum dirbti gausesnei publikai?

- Nesakau, kad man nesvarbus auditorijos dydis. Jei taip sakyčiau, galėčiau dirbti miške. Vis dėlto ne publikos kiekis yra svarbiausias dalykas. Prieš dešimt metų man buvo svarbus pripažinimas: labai gerai jaučiausi, kai mane atpažindavo gatvėje. Šis tarpsnis baigėsi, šiandien nejaučiu dėmesio poreikio. Dabar puikiai jaučiuosi Rygoje, kur montuojamas „Mamyčių klubas“, nes ten niekas manęs neatpažįsta! (Juokiasi.) Nesu ryškiausia žvaigždė, todėl neįsivaizduoju, kaip gatve eina tokios garsenybės kaip Marijus Mikutavičius-Marijonas. Aš iš prigimties – žmogus už kadro. Labiau norėčiau taip ir dirbti, bet esu ekrane tik todėl, kad susiklostė tokios aplinkybės.

- Kaip reaguotum, jei koks nors prodiuseris pasiūlytų tau kurti laidą tik suaugusiesiems?

- Atsisakyčiau. Toks formatas ne mano – nenorėčiau vesti projekto, pažymėto S ženklu. Tikrai nebūtų gėda būti šou suaugusiesiems vedėja, bet noriu darbo, kuriame matyčiau prasmę, nors ir kaip patetiškai tai skambėtų. Atėjau į „Mamyčių klubą“, nes man tai buvo nepaprastai įdomu. Tai – didelis ir svarbus projektas.

- 2003-iaisiais dalyvavai muzikiniame TV3 realybės šou „Holivudas“. Tai buvo vienas prasčiausių visų laikų lietuviškų TV projektų. Nesigaili prisidėjusi?

- Nesigailiu, nors „Holivudas“ tikrai buvo vienas prasčiausių šou. Nesakyčiau, kad džiaugiuosi dalyvavusi. Atsimenu, kodėl ten ėjau. Tuo metu „Balticum TV“ dirbau laidos „Sveikata visiems“ vedėja. Didelėmis naiviomis akimis atėjau į „Holivudą“, nes reklamoje buvo žadama, kad dalyviai dirbs su aktoriais, režisieriais, kitais savo žanro specialistais. Tačiau nieko panašaus nebuvo. Keletą kartų prašiau prodiuserių, kad mane išleistų namo. Neišleido. Tačiau gavau gyvenimo patirties.

- Didieji komerciniai kanalai nerodo jokios laidos, skirtos vaikams. Ką tai sako apie televizijų vertybes?

- Šis faktas nebūtinai ką nors sako apie vertybes. Yra daug veiksnių, visokių aplinkybių. Padaryti gerą laidą vaikams nėra paprasta. Tai - iššūkis. Juk daug kas bando sukurti gerą humoro laidą, bet rezultatai prastoki.

Pasakysiu nepopuliariai, bet Lietuva nėra draugiška vaikams ir jaunoms šeimoms. Tik pastaruoju metu dizaineriai pradėjo kurti vaikams. Jei trijų gatvėje sutiktų žmonių paklaustum, ar verta su mažamete savo atžala eiti į kavinę, jie pasakytų, kad tai – didžiausia nesąmonė. Vos įėjus su šunimi į kavinę jam atnešamas indelis vandens. Vaikui vandens pasiūloma ne iš karto. Seną kultūrą turinčiose Europos šalyse vaikai yra pirmoje vietoje. Prancūzijos kavinėse jie sėdi ne prie atskiro stalo šalia smirdinčio tualeto, o kartu su suaugusiaisiais. Lietuviai taip pat turėjo gražių tradicijų, bet mūsų kultūra buvo sugriauta.

E.Skrolytė neslepia, kad jai nevertėjo 2011-aisiais dalyvauti TV3 šokių konkurse „Šok su manimi“.

- 2006 metais ištekėjai už šiandien jau neegzistuojančios „popso“ grupės „B’Avarija“ nario Juozo Liesio. Po penkerių metų išsiskyrėte. Buvę sutuoktiniai gali likti geri draugai?

- Teoriškai įsivaizduoju, kad tai įmanoma, tačiau praktiškai man nepavyko. Nesakau, kad santykiai su Juozu nedraugiški – mes tiesiog nesame dideli draugai. Jei žinočiau, kodėl taip yra, galėčiau tai pakeisti. Aš nežinau – draugystė nesiklijuoja, ir tiek. Lenda ambicijos ir kiti dalykai, kuriais negrindžiami draugiški santykiai.

- Prieš pusantrų metų tapai skulptoriaus Mindaugo Tendziagolskio mūza – šis menininkas tave fotografuoja, tapo ir piešia. Kokios mūzos pareigos?

- (Mąsto.) Man nieko nereikia daryti – tik būti. (Juokiasi.) Nereikia nieko mistifikuoti, tai – gražus romantiškas momentas, ir tiek. Moters prigimtis yra būti šiokia tokia mūza, ar ne? Draugai ir kolegos nevadina tavęs mūza, bet juk tu juos taip pat įkvepi. Mane taip vadina Mindaugas, bet jis nesako to pompastiškai, nekrinta ant kelių ir nečiuožia. Mūsų santykiai draugiški.

- 2011-aisiais dalyvavai TV3 šokių šou „Šok su manimi“. Kodėl viešai mokeisi šokti? Juk galima tai padaryti ir be televizijos.

- Pradėjau šokti, kai prasidėjo mano skyrybos, labai norėjosi kam nors ką nors įrodyti, pirmiausia, žinoma, įrodyti sau. Nieko sau neįrodžiau. Nevertėjo dalyvauti „Šok su manimi“. (Juokiasi.) Šokti man labai patinka, bet prašoviau – nuolat visko nespėdavau. Nemaniau, kad reikės įdėti tiek pastangų, šokdavome naktimis – nebepatempiau tokio krūvio. Susižalojau pirštą, ištino koja. Skamba juokingai, bet man buvo nejuokinga – koja netelpa į jokius batus, o tu turi įkišti ją į šokių batelį. Todėl netrukus palikau projektą.

- Prieš dvejus su puse metų Vilniaus prekybos centre organizavai socialinės atsakomybės akciją „Mylinčiais delnais“ – Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų našlaičiams geros valios žmonės nešė drabužėlių, batukų, patalynės ir t. t. Kodėl akcija neturėjo tęsinio?

- Todėl, kad susidūrėme su buitinėmis problemomis. Akcija rėmėsi tik mano ir kolegės Eglės Dagienės, dirbančios mūsų portale MamyciuKlubas.lt, iniciatyva. Žmonės paaukojo tikrai daug daiktų, net nesitikėjome. Kad spėtum koordinuoti tokį projektą, reikia labai daug laiko. Reikia komandos, kurios nariai, be savo darbų, dirbtų su „Mylinčiais delnais“, arba samdyti kokią nors įstaigą.

- Internete radau 2010-ųjų tavo turto deklaraciją. Deklaruota suma – tik šešiolika tūkstančių litų. Turi tiek mažai turto?

- Taip. Iš kur man turėti daug pinigų? Tavo įvardyta suma sumažėjusi. (Juokiasi.) Be automobilio, daugiau nieko neturiu. Jauniau, aš turiu daug daugiau nei pinigai – turiu vaikus, keletą draugų ir tėvus. Labai tai vertinu.

- Labai gražiai pasakei. Susidaro įspūdis, kad esi laiminga.

- Stengiuosi tokia būti. Kartais pavyksta, kartais – ne. Šiandien jaučiuosi laiminga. Buvo išlindusi saulė, sutikau šaunių žmonių – labai gera diena.

- BBC sukurtas serialas mažamečiams vaikams „Teletubbies“ („Teletabiai“) kadaise kėlė daug aistrų. Kai kurie įsitikinę, kad šis produktas netinkamas mažiesiems, nes teletabiai bukina ir nieko nemoko – tik šoka, dainuoja apykvailes daineles, kikena ir laksto. Ką manai?

- Teletabių nevertinu nei gerai, nei blogai. Nereikia ištraukti iš konteksto – nereikia jų rodyti aštuonerių metų vaikams. Projektas skirtas mažiesiems, žengiantiems pirmuosius žingsnius. Turinys atitinka jų amžių. Tiesa, mačiau labai mažai „Teletabių“ serijų. Šviesu, skaidru – viskas gerai.

- Prieš interviu persimetėme keliais žodžiais. Susidarė įspūdis, kad tu visai nenori bendrauti su žiniasklaida.

- Nenoriu, nes nemėgstu interviu. Po jų visada jaučiuosi negerai. Kiekvienas pokalbis su žurnalistu yra savęs pardavimas – tokia populiarumo kaina. Mes turime per mažai laiko, todėl negalime susipažinti tiek, kad aš suprasčiau tave, o tu – mane. Bet šis pokalbis man įdomus.

Būna, atsisakau kalbėtis su žurnalistu, nors suprantu, kad tai yra mano darbo dalis. Gyvenu labai intensyviai, vertinu savo laiką, todėl pasitaiko, kad tiesiog interviu pritrūkstu laiko. Nesutinku ir tuo atveju, jei nenoriu kalbėti man siūloma tema. Anksčiau neatsirinkdavau, dabar atsirenku. Ne todėl, kad esu „mandresnė“, „šustresnė“ ir intelektualesnė. Dėl to, kad norisi nubrėžti ribas – senatvė daro savo. (Juokiasi.)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"