TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

E.Špokaitė: "Šoksiu, šoksiu, šoksiu!"

2009 05 21 0:00
E.Špokaitė, visada žinanti, vardan ko ji yra scenoje.
LŽ archyvo nuotrauka

Apie Eglę Špokaitę, kaip ir apie Salomėją Nėrį, sakoma, kad tokia - tokio masto menininkė - gimsta kartą per šimtmetį.

Vakar lietuvių baleto pasididžiavimu vadinamai primabalerinai buvo įteiktas Tarptautinio Majos Pliseckajos ir Rodiono Ščedrino fondo apdovanojimas už kūrybinę veiklą ir nuopelnus baleto menui. "E.Špokaitė - balerina, visada žinanti, ką ji veikia ir vardan ko ji yra scenoje", - ne sykį žavėdamasi yra kalbėjusi M.Pliseckaja, pati ir pasiūliusi lietuvių šokėjos kandidatūrą. Sutiko visas fondo direktoratas.

Šis pavasaris Eglei atnešė labai daug. Bakalauro studijų pabaiga, savanoriavimas festivalyje "Naujasis Baltijos šokis", norinčiųjų pasimokyti baleto atranka privačioje šokių mokykloje, operacija.

Į šokio festivalį pasiprašė pati, kad pamatytų, kaip ten kas vyksta. Jai teko pagloboti atvykusias trupes, pabūti šalia. Pasisekė toms trupėms - dėmesį jiems rodė šokio pasaulio žvaigždė. "O koks gi skirtumas? Juk nešoksiu jiems, o turėsiu, jei ko prireiks, greit sugalvoti, ką daryti, - prieš pat festivalį kalbėjo savanorė. - Su panašiu darbu sieju savo ateitį, tiesiog noriu pradėti nuo paprasčiausios veiklos."

Galima spėti, kad vaidybos (choreografijos) studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Eglės pernelyg nenualino ir kad egzaminas, per kurį reikės pašokti, nebus itin sudėtingas, juk ji - baleto profesionalė, sukaupusi didžiulę patirtį, kai kur išmananti daugiau už dėstytojus.

Bet į studijas Eglė įsitraukė labai džiugiai. Galėtų jas tęsti ir tęsti. Su didžiausiu malonumu, jei sulauktų pasiūlymo, dėstytų pati. Trūkumų, žinoma, pasitaiko kiekvienoje ugdymo įstaigoje, bet svarbiausia - studento motyvacija. Yra motyvacija - naudos duos netgi paprasčiausias bendravimas su dėstytoju asmenybe. "Rekomenduočiau jauniems artistams, kurie dar nėra daug šokę, studijuoti, nors ir sudėtinga tai derinti su darbu, - tvirtina Eglė. - Jie gautų labai daug visko, kas praverstų profesinio subtilumo požiūriu. Artistams būtinos tokių disciplinų kaip kultūros istorija, estetika, filosofija studijos. Net tiems, kuriems gal ir nebūtinas diplomas, kurie ateities su pedagogine veikla nesieja - viskas išeitų į gera kaip menininkams, kūrėjams."

- Ar Operos ir baleto teatras vis dar svarbiausias jūsų gyvenime?

- Darbas teatre negali būti nesvarbus vien jau todėl, kad yra labai sudėtingas, reikalaujantis daugybės jėgų ir pastangų. Jei klaustumėt, ar jis tebėra toks pat įdomus, atsakyčiau, kad ne. Vienas pagrindinių stimulų, palaikančių artistą tame sunkiame kelyje, - naujos kūrybinės galimybės. Pastaruoju metu jų vis mažiau, todėl nebe taip įdomu.

- Betgi jau viską sušokote! Turiu omenyje klasiką.

- Ar žinote, kuriame amžiuje kurta klasika?

- Devynioliktame.

- Ir aštuonioliktame. O dabar dvidešimt pirmas. Kur išmestas visas dvidešimtasis amžius?

- O Borisas Eifmanas?

- Dar Krzysztofas Pastoras, dar Kirilas Simonovas. Tačiau baleto artistui nepakanka per visą gyvenimą sušokti trijų baletmeisterių darbus, tikrai nepakanka. Pasakysiu labai paprastai. Ne, paprastai čia nepasakysi... Pirmus penkerius septynerius metus klasikinio palikimo partijas baleto šokėjas atlieka. Per tiek laiko jaunas artistas išmoksta, sustiprėja, įgyja patirties, o toliau jis kuria. Aš turėjau visas galimybes kurti - man patiko ir publikai tiko. Bet tuos spektaklius galima suskaičiuoti ant pirštų. O artistas per metus gali parengti vidutiniškai du tris darbus. Kiek buvo galima nuveikti per 10-15 metų?!

- Kada pajutote, kad galite daugiau?

- Pradėjusi važinėti į konkursus 1995 metais pamačiau, kas vyksta pasaulyje. Kai mokiausi baleto mokykloje, mūsų teatras buvo gana atviras naujovėms, į repertuarą įtraukdavo ir klasikinio palikimo pastatymų, ir puikių dvidešimto amžiaus neoklasikinių baletų, ir labai modernių bandymų, eksperimentų. Man regis, dabar, kai atsivėrusios visos galimybės, mes lyg ir užsisklendėm. Per konkursus buvau dažnai klausiama, kas būdinga mūsų nacionalinei baleto mokyklai. Tada galėjau sakyti, kad jos pagrindas - Peterburgo mokykla, Agripinos Vaganovos sistema, kad yra neoklasikinio baleto proveržių, kad justi dramos teatro, Lietuvoje stipraus ir pajėgaus, įtaka. Mūsų baleto artistams nebuvo galima prikišti, kad jie tik atlikėjai, o ne šokėjai (nes šokti ir atlikti - skirtingi dalykai). Apie šiandienos mūsų baletą taip drąsiai šito nepasakyčiau, kadangi pagrindiniu orientyru tapo atlikimas. Kas dėl sistemos, galbūt jos trūksta, o gal ji nepaaiškinama, nes sumišo įvairios. Vakaruose vertinant pedagogą svarbiausia yra šokio praktika.�Pas mus norima sistemos žinojimo, tačiau nutinka ir taip, kad dirba tie, kurie nei labai įsigilinę į sistemą, nei turi praktikos. Gal ir gerai, gal tai savo kelio ieškojimas.

- Ar sutiktumėt su rusų aktoriaus Georgijaus Vicyno mintimi, kad artistas - neįgyvendintų sumanymų kapinės?

- Visų pirma niekada artisto nepavadinčiau kapinėmis. Bet mūsų profesijos neigiama savybėlė - visada esame tie, kuriuos renkasi. Per daug suvaržymų, per siaura. Nesi nei spektaklio kūrėjas, nei organizatorius, nei sumanytojas. Turi padaryti, kas tau liepta ir sudaryti įspūdį, kad čia tavo kūrybos vaisius. O viskas iki paskutinio judesio primesta. Kad ir kokie kūrybingi būtume, visada susidursime su šiokiais tokiais stabdžiais.

- Ar tai nėra aukščiausias menas - į primestą judesį įlieti savo individualybės?

- Taip, todėl ir pasakiau "savybėlė". Taip, tokia ir yra atlikėjo pagrindinė užduotis.

Kita vertus, dažnai būna, kad bene svarbiausius darbus artistas padaro jau lyg ir baigęs pagrindinę karjerą teatre. Tai, kas dar liko neišsakyta, neišreikšta, vis tiek prasiveržia. Imkim kad ir Majos Pliseckajos biografiją. Baletai "Ana Karenina", "Žuvėdra", geriausiai neprofesionalams žinomi jos darbai, buvo sukurti, kai ji pabaigė karjerą Didžiajame teatre. Arba Vladimiras Vasiljevas. Vakaruose - Silvie Guillem.

- Kada pastarąjį kartą buvote kritikuojama dėl šokio?

- Vienas kritikas suabejojo dėl mano buvimo scenoje "Orfėjuje ir Euridikėje" - ar tai ne banalu, ar pasiteisina. Jis atspėjo mano didžiausias baimes. Bet galbūt aš nepakankamai įtikinau, neįdėjau reikiamų pastangų, gal dar yra dėl ko pagalvoti? Taip, jūs ne pirmas pastebit, kad esu mažiau nei kiti kritikuojama, tačiau analizuojanti, argumentuota kritika artistui labai reikalinga. Visų pirma jam ir tik paskui žiūrovui. O jau kad apie mūsų darbus imtų, tarkim, viešai diskutuoti keli kritikai specialistai, apie tai tegalime pasvajoti.

- Ar pagyros padeda?

- Kiekvienas pasakytų, kad maloniau, kai giria. Svarbiausias vertintojas vis tiek esi tu pats, nes sau keli didžiausius reikalavimus. Žinai, ką įveikei, ko ne.

- Publika taip jus myli, kad vadina tik vardu: "Šiandien šoka Eglė".

- Vieni artistai užsibūna toje pačioje vietoje, kiti gana dažnai keičia trupes. Kai dirbi viename teatre ilgėliau, turbūt sulauki daugiau dėmesio ir meilės, esi visų pažįstamas, laukiamas. Žiūrovų dėmesys yra ir įpareigojimas. Turi jiems grąžinti su kaupu, ką gauni, o tai ne visada pavyksta: pasitaiko ir traumų, ir nesušoktų spektaklių. Ir šiemet buvo keli tokie atvejai - atsitiktinė trauma neleido išeiti į sceną. Publikai tai irgi netikėtumas. Pats didžiausias apmaudas ir nusivylimas savimi apima todėl, kad apvylei publiką. Tiek metų reikėjo atšokti, kad suprasčiau, jog ne visas viltis gali dėti į save ir savo pačios atsakomybę. Visada atrodė, kad valios pastangomis galėsiu bet ką, o iš tiesų daug kas ne nuo manęs priklauso. Ir galbūt tolesnį gyvenimą reikia planuoti kaip nors kitaip, kad tie nusivylimai ir nuvylimai nebūtų dažni.

- Kai tarėmės dėl interviu, atidėjote jį vėlesniam laikui diplomatiškai sakydama, kad turite išspręsti kai kurias problemas. Pasirodo, jums buvo padaryta operacija.

- Nelabai mėgstu pasakoti apie tokius dalykus... Prieš kelis mėnesius patyriau visiškai atsitiktinę traumą. Per vieną repeticiją nevykusiai nugriuvau. Rodos, jau ką moku, tai moku - natūraliai griūti. Bet... Pasitempiau čiurnos raiščius. Nesudėtinga, gana dažna šokėjų trauma. Tai buvo spektaklio dieną: savo (ir žiūrovų) mėgstamos, pageidaujamos ir laukiamos "Raudonosios Žizel" nepavyko sušokti. Po savaitės buvo numatyta "Ana Karenina", paskui "Romeo ir Džuljeta". Dabar suprantu, kad padariau pačią didžiausią klaidą. Taip klysti negalima! Aš sakiau: šoksiu, šoksiu, šoksiu, kitą savaitę jau kaip nors šoksiu. Taip šokau du mėnesius, o trauma, be abejo, negijo kaip norėjosi. Yra priemonių, kad sušoktum spektaklį nejausdamas skausmo, ir tikrai jo nejauti, bet tai nepraeina be pasekmių. Kaip "išvaikščiotas" gripas. Galų gale rimtai patyriau traumą kita, sveikąja koja. Tai paaiškinama - jai teko didžiulis krūvis. Ir nutiko viskas per spektaklį.

- Mačiusieji aną "Žizel" (kurie suprato, kas įvyko) teigia, kad fantastiškai profesionaliai išsisukote iš padėties.

- Aš vėliau priekaištavau sau, kad galėjau dar geriau sušokti. Paskui teko daryti operaciją, kitos išeities nebuvo. Esu dėkinga nuostabiam gydytojui Vytautui Tutkui, jau antrą kartą jis mane operavo, labai pasitikiu šiuo specialistu.

- Kodėl nenorėjote nutraukti spektaklio, juk publika būtų viską supratusi?

- Nutraukti spektaklį?! O Viešpatie! Jūs neįsivaizduojat, kaip tai yra baisu. Spektaklis svarbiau už viską. Ne artistas negali suvokti, koks jis mums svarbus. Nutraukti spektaklį galima nebent mirties atveju.

- Koks baleto pasaulio žmogus padarė jums didžiausią įtaką?

- Ačiū Dievui, teko sutikti daug įdomių ir svarbių žmonių. Galėčiau ilgai pasakoti apie kokius septynis. Pirmiausia Jurijus Smoriginas. Jo pamokos tapo tikru lūžiu. Televizijos žiūrovai Jurijų mato visai kitokio amplua - man jis toks nelabai patinka. Pažįstu jį kaip žmogų, kuris man, mokinei, tada, kai formuojasi prioritetai ir pagrindinės šokio idėjos (ką tu šoki ir kodėl), paaiškino ir vaizdžiai parodė, kas yra neoklasikinis baletas. Labai didelė Mstislavo Rostropovičiaus įtaka. K.Pastoro irgi. Didžiulę įtaką darė Ala Sigalova. Ir, be abejo, M.Pliseckaja.

- Ji ne pirmą kartą lenkiasi jūsų talentui. Dabar štai apdovanojimas.

- Tai didžiausia ir turbūt paskutinė dovana per mano teatrinį gyvenimą. Šokti Aną Kareniną smagu, nors iš pradžių kilo abejonių. Baleto vadovai man vis primena, kad kažkada labai nenorėjau dalyvauti šiame spektaklyje. Prisimenu senąjį pastatymą, rodytą mūsų teatre - tai pirmasis mano matytas baletas. Buvau gal šešerių, bet viską kuo ryškiausiai atsimenu. Šita "Ana Karenina" buvo tarsi viso mano baletinio gyvenimo gairės. Daugelis naujojo pastatymo sprendimų man kėlė klausimų, bet sušokti vis tiek labai magėjo. Nelauktai pagelbėjo vieno aktoriaus mintis: jei tu menininkas, nesvarbu, kokia forma kalbėti, svarbu, kad turėtum ką pasakyti. Viskas gali būti priemonė išreikšti idėjoms. Taip maža problemėlė pavirto labai teigiamu dalyku.

- Kodėl nebeatvažiuoja Igoris Yebra, puikus jūsų partneris?

- Manau, dėl paprasčiausių praktinių dalykų. Kažkada jis atvykdavo tikrai ne todėl, kad buvo labai pamilęs Lietuvą ar atradęs čia gerą partnerę. Dabar jo planai, matyt, kitokie. Gal pasikeitė impresarijus?

- Nuolatinio partnerio neturite.

- Partneriai taip pat susieina ir išsiskiria dėl labai paprastų ir pragmatiškų dalykų. Kartais šokėjas kviečiasi partnerę, nes ji jam tinka pagal svorį. Arba pagal repertuarą. Arba lemia impresarijų susitarimai. Kitas dalykas, kad su vienu susišoki, randi bendrą kalbą, susieini kaip su asmenybe artimiau, su kitu tolimiau. O partnerių turiu puikių: Nerijus Juška, Aurimas Paulauskas. Vis dažniau šoku su Martynu Rimeikiu, štai ir dabar mūsų planuose - visiškai naujo baleto pastatymas festivaliui Suomijoje.

- Pavasaris. Ar radote laiko pasikapstyti darže?

- Dėl daržų taip: vienais metais esu didelė daržininkė, kitais visiškai ne. Šiemet aš - tikra balerina. Vasara vėl bus atiduota šokiui. Puikiai gyvenu: kad ir ką dirbčiau, įsitraukiu džiaugsmingai. Taip, poilsio trūksta, norėčiau, kad vasara tęstųsi kokius šešis mėnesius. Tiek visko daryčiau: keliaučiau ir po Lietuvą, ir po šiltus kraštus, važiuočiau ir į Palangą, ir į Gruzijos kalnus su palapine. Daržą ravėčiau. Ir viską daryčiau su tokiu malonumu, tarsi tai būtų pagrindinis mano gyvenimo interesas.

- Jei ne Lietuva, kokioje šalyje norėtumėt gyventi?

- Italijoje, kur šilta ir kur žmonės šilti. Jei miestas, tai Roma. Didelis, bet jaukus, nejauti, kad didmiestis. Ten paprasta ir gera.

Trumpai

Eglė Špokaitė gimė 1972 metais Vilniuje. 1989 metais baigė Vilniaus baleto mokyklą, nuo 1989-ųjų - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistė. Net keturis kartus pelnė tarptautinių baleto konkursų laurus. 1996 metais apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija. Pelnė Šv.Kristoforo prizą, dukart - Auksinį scenos kryžių. Kelis kartus rinkta Metų baleto soliste ("Švyturio" prizas). Vaidmenys: Žizel ("Žizel"), Odeta ir Odilė ("Gulbių ežeras"), Kitri ir Mersedes ("Don Kichotas"), Karmen ("Karmen"), Džuljeta ("Romeo ir Džuljeta"), Aurora ir Alyvų fėja ("Miegančioji gražuolė"), Mari ("Spragtukas"), Ipolita ir Titanija ("Vasarvidžio nakties sapnas"), Auka ("Šventasis pavasaris"), Marina ("Graikas Zorba"), Balerina ("Raudonoji Žizel"), Imperatorė ("Rusiškasis Hamletas"), Dezdemona ("Dezdemona"), Ana Karenina ("Ana Karenina") ir kt. Gastroliavo Latvijos nacionalinėje operoje, Gruzijos operos ir baleto teatre, Didžiajame teatre (Maskva), Marijos teatre (Sankt Peterburgas), Kennedy Center (Vašingtonas), City Center (Niujorkas), Pierre'o Cardino teatre (Paryžius) ir kt. Su LNOBT trupe šoko įvairiose pasaulio šalyse.

2000 metais sukūrė Dezdemonos vaidmenį E.Nekrošiaus režisuotame spektaklyje W.Shakespeare'o "Otelas".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"