TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

E.Vengrienė: "Ir dabar mintyse verčiu"

2008 07 01 0:00
E.Vengrienė sveikina doc. J.Dumčių 60-mečio proga. 1965 m.

Sutapimas - germanistė Eugenija Malinauskaitė-Vengrienė gyvena priešais Vokietijos ambasadą Vilniuje. Vyriausia Lietuvos vertėja rugpjūtį minės devyniasdešimt penkerių metų sukaktį. Tarp Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narių ji - garbiausio amžiaus, o Lietuvos rašytojų sąjungoje ją lenkia tik vyras teatrologas Antanas Vengris (vienais metais) ir išeivijos poetė Kotryna Grigaitytė, artėjanti prie šimtmečio.

"Čia turbūt paveldas, - sako vertėja. - Tėvelis gyveno devyniasdešimt vienus, mama - devyniasdešimt ketverius metus. O sesuo Amerikoje šį pavasarį mirė šimto dviejų..."

Vertimu E.Vengrienė susidomėjo studijų Vytauto Didžiojo universitete laikais, vertė dėstydama Vilniaus universitete. Pirmoji knyga - Gottfriedo Kellerio "Auksinės legendos", Valstybinės grožinės literatūros leidyklos išleistos 1959 metais. Netrumpame vertimų sąraše - klasikų Johanno Wolfgango Goethe's, Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno, Gerharto Hauptmanno, Theodoro Fontane's, Heinricho Bollio, Johanneso Bobrowskio, Rainerio Maria Rilke's ir kitų autorių veikalai.

- Ar pasiilgstate vertimo darbo?

- Skaitydama vokišką tekstą iki šiol mintyse verčiu - liko toks įprotis. Ties sudėtingesne vieta stabteliu ilgėliau ir mąstau: o ką daryčiau, jei man reikėtų išversti. Kad ir pasiilgstu, manau, nebeturėčiau nei tiek tų minčių, nei fantazijos.

- Kaip išlavinote fantaziją?

- Palengva viskas pasidarė - reikėjo laiko. Kai dabar skaitau savo pirmuosius, dar studentės, darbus, - nekaip atrodo. Ir požiūris į vertimą laikui einant keitėsi. Iš pradžių labai svėrė pažodiškumas ir noras lietuvinti - net realijas. Paskui ėmėm galvoti apie prasmės ir žodžio santykį. Ieškojom ne tik žodžio atitikmens, o dar daug ko, kas sudaro grožinės literatūros - meno - kūrinį. Stengėmės rasti atitinkamą išraiškos formą, tokią, kad neperžengtume ribos - nenutoltume nuo originalo ir jo neiškreiptume.

- Kas pasakydavo, kur riba?

- Iš pradžių nuojauta, ilgainiui ir įgūdžiai.

- O redaktoriaus patarimai?

- Redaktorius padėdavo, o kaipgi. Mano puikus palydovas - germanistikos redaktorius Adomas Druktenis.

- Versdavot daugiausia "Vagai". Imdavot, ką pasiūlydavo?

- Tarybiniais metais esu "Vagai" pasiūliusi Vakarų Vokietijos autoriaus Richardo Friedenthalio knygą "Getė". Originalą man atidavė profesorius Juozas Balčikonis, sako, žinai, man ji nereikalinga, imk ir paskaitysi. Skaitau ir svarstau, ką čia daryti, kad lietuviai ją galėtų turėti. Leidykla geranoriškai pritarė, bet reikėjo dairytis į Maskvą: ar jie tokį leidinį įtraukę į savo planus? Jei ne, tai juk ir mums negalima. Tačiau "Vaga" ryžosi - tik paragino labai greit išversti, mat sužinojo, kad Rytų Vokietijoje rengiamas leidinys apie Goethe's gyvenimą: jei jis netrukus pasirodys, sujauks visą reikalą. Sakau, aš viena taip greit nepadarysiu: knyga didelė, per septyni šimtai puslapių. Pasidalijau perpus su savo studentu Jonu Kiliumi. Tikrai gera knyga, paskaitykit: atskleista visa epocha, minima daugybė žmonių, Goethe's gyvenimas aprašytas smulkiai - to vengdavo pernelyg jį idealizavę autoriai.

- Tai ne pirmas jūsų susidūrimas su Goethe, jau buvot išvertusi "Jaunojo Verterio kančias".

- Kas galėjo tikėtis, kad išeis trys jų laidos! Naujausią išleido "Žaltvykslė" mokykloms skirtoje serijoje. Prisimenu, buvau šiek tiek nusiteikusi prieš šį kūrinį - atrodė pernelyg sentimentalu. O kai įsitraukiau, manau sau - visai neblogai. Gerai pats Goethe pasakė vėliau šią savo knygą pavartęs: neblogai, neblogai. Kai išėjo "Getė" ir turėjo didelį pasisekimą, siūliau išleisti ką nors panašaus apie Friedrichą Schillerį. Pradėjom ieškoti - nerandam. Vokietijoje gyveno mano geras pažįstamas - Leonas Stepanauskas. Paprašiau jo pasidairyti: gal Rytuose atras, nes jei vėl bus išleista Vakarų Vokietijoje, antros tokios mūsiškiams neįsiūlysi. Knygą jis gavo, atsiuntė, tiesą sakant, nebuvau ja labai patenkinta. Gerhardo Menzelio romaną apie F.Schillerio jaunystę 1985 metais išleido "Vyturys".

- Kiek laiko per dieną skirdavot vertimui?

- Laikėmės planų - stengdavausi nevėluoti. Labai tada malonu buvo su leidykla bendrauti, puikus kolektyvas. Žiūrėdavau, kad kasdien pasistūmėčiau bent per tris puslapius. Ne kiekvieno teksto galima išversti daugiau. Labai mėgau dirbti vasarą, per atostogas. Apskritai mėgau tą darbą. Patiko matyti, kaip svetimos kalbos sakinys virsta lietuvišku. Patiko nelengvas teksto atkūrimo procesas. Parinkti žodį - dar nieko nereiškia, reikia žiūrėti, kad būtų dar daug ko, kas tekstą daro literatūros kūriniu: išlaikytas stilius, surastos atitinkamos išraiškos priemonės, sakinių tarpusavio harmonija, prasminė visuma. Iš pradžių linkau versti taip, kad skaitytojui būtų aiškiau. Paskui žiūriu, kad gal jau ir peržengiu ribą: jei per daug aiškinsi - nebeliks autoriaus sakinio. Nors kažin, ar visada įmanoma išlaikyti jį visą be jokio nuostolio. Pavyzdžiui, kokie ilgi ir sudėtingi Thomo Manno periodai - tiesiog labirintai: šalutiniai sakiniai lipa vienas ant kito, laipsniai ant laipsnių! Užtat tokių nesiimdavau versti. Bet pernelyg lengvų veikalų irgi nenorėjau. Labai įdomu pasakos, bet tik taip atrodo, kad lengva versti - visokių čia tyko sunkumų. Va J.Balčikoniui jos tikrai sekėsi. Jis mokėjo jas atkurti ir talentingai papasakoti.

- Bet dabar J.Balčikonio vertimai susilaukia kritikos.

- Atsiminkit, kiek laiko praėjo - juk kalba žengia į priekį, kinta, tobulėja. Neseniai paėmiau paskaityti Maironį, "Jaunąją Lietuvą": kalba graži, nors daug kur gerokai senstelėjusi. O paėmiau Vinco Pietario "Algimantą" - neįmanoma skaityti. Sensta, ir vertimai sensta, kad ir kaip gerai jie būtų atlikti. Nereikia nė šimto metų: Aleksys Churginas buvo išvertęs "Faustą", o dabar jau turime kitą, Antano A.Jonyno vertimą - puikų.

- Kas yra puikus vertimas?

- Tikslumo, adekvatumo ir kūrybiškumo dermė. Sunku ją pasiekti. Man labai įstrigo Goethe's, kuris žavėjosi Homeru, pasakymas. Tada kaip tik pasirodė Fosso verstas Homeras. Goethe įvertino taip: gerai išversta, bet kažin, ar kuris kitas vertėjas, ne toks mokslingas filologas, nebūtų išvertęs naiviau - paprasčiau ir ar nebūtų tai artimiau originalo dvasiai. Verta įsiklausyti. Man regis, J.Balčikonis taip gerai suprato pasakas: jų tėkmę, ritmą, harmoniją, jose glūdinčią paslaptingą jėgą.

- Kuris vertimas jums buvo kiečiausias riešutas?

- Gal vis dėlto "Getė". Labai daug realijų, ypač antroje dalyje - J.Kiliui teko gilintis į Goethe's kalbos teorijas. Turėjo pavargti, bet sukūrė ir keletą terminų, labai neblogų. Pirma dalis truputį lengvesnė, bet vis tiek reikėjo skaityti papildomai, vartyti enciklopedijas, gilintis.

- O E.T.A.Hoffmannas - sunkus?

- Nepasakyčiau, kad labai.

- Jūsų studentas J.Kilius pats tapo dėstytoju ir vertėju.

- Išėjo iš mano studentų talentingų vertėjų: štai, prašom, A.A.Jonynas koks - kaip išvertė "Faustą", abidvi dalis, negaliu atsistebėti! Paskui Teodoras Četrauskas, Jurgis Kunčinas. Rimčiausias prozos vertėjas - A.Druktenis, vienos iš pirmųjų mano laidų studentas.

- Kokie jūsų pirmieji vertimai?

- Periodikoje studijų metais - novelės ar ištraukos iš romanų. Daugiausia "Vaidilutėje". Regis, "Romuva" šį tą išspausdino. Verčiau skandinavų autorius, tarp jų - Selmą Lagerlef, epizodą iš vieno romano. Tada nebuvo mokančių skandinavų kalbas ir galinčių versti tiesiai iš jų. Dabar yra daug. Leonas Petravičius - irgi mano studentas germanistas - išmoko danų, norvegų, švedų kalbas, puikiausiai verčia.

- Gaudavote honoraro?

- Ne, "Vaidilutė" nemokėdavo - versdavau iš entuziazmo.

- Dažnai prisimenat prieškario Kauną?

- Kaip neprisiminsi - gražiausi metai! Puikūs buvo mūsų studijų metai! Universiteto suklestėjimo laikas. Iš pradžių, kai tik jis įsisteigė, daug kas žvelgė nepatikliai ir studijuoti vyko į užsienį, ypač filologijos. O vėliau į Kauną privažiavo dėstytojų, pavyzdžiui, iš Vokietijos Antanas Salys. Atvyko dėstytojų germanistų: ir lietuvių, ir vokiečių. Šveicaras Juozas Eretas. Na, o Vosylius Sezemanas - kokia jėga! Arba Levas Karsavinas. Istorikas Ignas Jonynas. Jis per egzaminus būdavo tikras siaubas, tai stengėmės eiti pas kokį jaunesnį.

- Užteko įgytų praktinės kalbos žinių?

- Tuos įgūdžius reikia palaikyti nuolat. Universitete gavome daugiau istorinių kalbos žinių. Bet buvau pusmečiui išvažiavusi pasitobulinti į Vokietiją. Be to, nuo vaikystės turėjau galimybių kalbėti vokiškai. Šiauliuose buvo toks bendrabutis, įsteigtas moksleivius šelpusios "Vilties" draugijos. Vadovavo jam šveicarės vienuolės, labai išsilavinusios moterys, mokėjusios daug kalbų. Aš tame bendrabutyje gyvenau ketverius metus. Norintieji galėjo mokytis muzikos ir kalbų. Vokiečių - būtinai, nes lietuviškai vienuolės nešnekėjo. Tėvai pasirūpino, kad mokyčiausi dar ir prancūzų bei anglų kalbų. Na, tai pralavino šiek tiek. Ten jos turėjo gerą biblioteką. Taip pradėjau skaityti, pavyzdžiui, Karlą May'ų. Prisimenu tokią labai dievobaimingą knygą "Ritos laiškai". "Pinokis" buvo vokiškai ir daugybė knygų, tinkamų pagal amžių. Gal jau tada atsirado noras studijuoti germanistiką.

- Iš universiteto važiavote į Vokietiją, kaip dabar sakytume, į stažuotę?

- Taip, baigusi du kursus vykau į Švarcvaldą šalies pietuose, prie pat Šveicarijos.

- Iš kur turėjot lėšų?

- Truputį tėvai pasiskolino ir parėmė. Jie padėjo visą studijų laiką, pirmuose kursuose vien tik iš tos pagalbos gyvenau. Iš privačių pamokų prisidurdavau bilietams į spektaklius. Studentams tada taikyta visokių lengvatų, galima buvo eiti į teatrą už pusę kainos. Valgykloje sriuba ir duona veltui, prašom kiek nori, už antrą patiekalą jau reikia mokėti. Kai pritrūkdavai pinigų teatrui ar kam - nevalgai pietų.

- Kas ryškiausiai įstrigo iš tuometinio teatro?

- Pirmiausia, žinoma, Kastantas Glinskis - didžiausia visiems atrakcija. Petras Kubertavičius, Šarūno vaidintojas. Iš veikalų didžiulį įspūdį padarė Andriaus Olekos-Žilinsko režisuotas Vinco Krėvės "Šarūnas". Iš moterų didžiausia aktorė - Ona Rymaitė. Kadangi vyras labai domėjosi teatru, ir man persidavė šiek tiek. Ir į režisierius pradėjau kreipti dėmesį, ir domėtis, kas ten apie juos kalbama. Balio Sruogos recenzijas skaitydavom: apie vienus jis rašė su panieka ir sarkazmu, kitus išliaupsindavo.

- Iš Kauno išsikėlėt.

- Kai Vilnių grąžino Lietuvai, reikėjo mokytojų. Vyras jau buvo čia gavęs darbo. Parašiau pareiškimą ir mane perkėlė į Vilnių. Dėsčiau gimnazijoje vokiečių kalbą lenkėms mergaitėms. Jos iš pradžių kėlė maištus: kur mūsų ankstesni mokytojai? Tada išėjo turbūt ministerijos įsakymas gimnaziją paleisti, o tėvams buvo pasakyta: kurių vaikai nori mokytis, tegu liaujasi triukšmavę ir iš naujo parašo pareiškimus. Tuomet jau buvo ramios - ir iš tiesų labai geros, draugiškos mergaitės. Su berniukais sunkiau, girdėdavau pasakojant, kad vis tiek šiaušdavosi visokiais būdais. Paskui perėjau į lietuvių gimnaziją, bet neilgam.

Užėjus rusams prasidėjo baisieji trėmimai. Atsimenu, pavasaris, ateinu į egzaminą: nėra pusės klasės - išvežta. Būdavo, keliauji iš gimnazijos namo ir spėlioji: stovi sunkvežimis prie durų ar dar ne. Laimė, kad jaunystė daug pakelia.

- Kur tada gyvenote?

- Visą laiką čia, Z.Sierakausko gatvėje. Čia buvo mano vyro dėdės namai.

- 1953-iaisiais jūsų vyras buvo nuteistas 25 metams lagerio, kalėjo iki 1954 metų. Likote su trimis mažais vaikais.

- Su trimis vaikais ir trimis tėvais: vyro tėvu ir abiem iš namų išvarytais savo tėvais. Vyras - kalėjime, brolis ir sesuo - Sibire, šeši - čia, namuose. Sunkus buvo laikas. Ir pati ruošiausi tremčiai, buvau susidėjusi būtiniausius daiktus. Sutikau daugybę gerų žmonių, kurie visokiais būdais stengėsi užjausti ir padėti.

- Vilniaus universitete dėstote nuo 1945-ųjų.

- Dėsčiau vokiečių kalbą, o paskutiniais metais mano pagrindinis dėstomasis dalykas buvo vertimo teorija ir praktika.

- Kokia literatūra rėmėtės?

- Svarbiausias - iš čekų kalbos į rusų kalbą išverstas I.Levyj veikalas "Vertimo menas". Šiaip reikėjo gaudyti visokius straipsnius, sekti, kas rašoma Vakaruose. Rusai buvo išleidę tokį straipsnių rinkinį apie vertimo teoriją.

- Vertimas toks dalykas, kad lengvai išsprūsta, išsisuka nuo bandymų teoretizuoti.

- Vis dėlto yra teoriniai pagrindai, ir juos reikia išmanyti. Pavyzdžiui, skirti stiliaus rūšis. Juk, tarkim, kanceliarinei kalbai - vienas vertimo būdas, publicistikai - kitas. Daugiausia dirbdavom praktiškai: studentai namie verčia paskirtą tekstą, paskui per seminarą skaito, o kiti vertina, sako pastabas.

- Ką daryti maloniau - dėstyti ar pačiai versti?

- Žinoma, kad pačiai. Nors malonu būdavo ir stebėti studentus, jiems padėti, ypač tiems, kurie mėgo seminarus. O tokių buvo, ir net būrelis veikė, ir į namus pas mane kartais ateidavo į pratybas. Iš būrelio narių išėjo gerų vertėjų - kad ir Antanas Gailius. Išleidom net keletą knygelių: parašyta, kad vertė universiteto studentai, vadovaujami E.Vengrienės.

Kadaise, kai J.Balčikonis pradėjo versti savo pasakas, pirmiausia parašė - "Mokinių vertimas". Paskui - "J.Balčikonio mokinių vertimas". Būdama studentė taip susižavėjau tais vertimais, kad galvodavau: gal kada nors ir aš galėsiu pasigirti, jog esu jo studentė, viena iš tų verčiančių mokinių.

- Vėliau jums teko su juo nemažai bendrauti.

- Jis pas mus ateidavo, jau žinomas dėstytojas, profesorius - pas vyro Antano dėdienę. Pasirodo, jie kartu studijavo Petrapilyje, ir ji padėjo jam pasirengti lotynų kalbos egzaminui. Buvo už tai be galo dėkingas, vis su medaus puslitriuku aplankydavo. Taip susipažinom. Paskui jis pradėjo kviestis mane ir anglų kalbos dėstytoją Elę Pareigytę: padėkit man tvarkyti korespondenciją, nebepajėgiu. Atsakinėdavom į jo gautus laiškus: aš vokiškai, ji angliškai.

- Gal pasitardavot konkrečiais vertimo klausimais?

- Kai peržiūrinėjo savo vertimus, jam užkliuvo pasakos pavadinimas "Nykštukė". Sako, o jeigu "Coliukė"? Mums pasirodė keista. Sakau, kažin, pripratom prie tos "Nykštukės". Paliko "Coliukę". Sykį esu įsikišusi. Skaitydama vieną Jurgio Talmanto verstą knygą, radau: "Susikišęs rankas į dėklus", tai yra į kišenes. Stebiuosi, kaip nenatūralu. "O kas čia blogo? - prieštarauja J.Balčikonis. - Kodėl būtinai turi būti kišenė?" Kodėl gi negali, jei yra žodis kišti - nepasiduodu. Vis dėlto jis neįvedė to dėklo į savo vertimus. Jei kartais sukritikuodavom kokį jo pasakymą, vis tiek neklausydavo. Kartais tikrai komiškų siūlymų pateikdavo: beždžionę norėjo vadinti "obezjana", karininką "aficieriumi." Pats vėliau atsisakė.

- Ar sovietiniais metais buvote išvykusi į Vokietiją?

- Vieną vienintelį kartą, kai lydėjau studentų grupę. Vilniaus universitetas buvo pasirašęs sutartį su Greifsvaldo universitetu. Kasmet šešias savaites mūsų studentai galėjo tobulinti kalbos įgūdžius - viešėti tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, mokytis kursuose.

- Vokietija jums artima?

- Man nepaprastai patiko Vakarų Vokietija. Greifsvaldas tai truputį apsmurgęs. Iš studentiškų laikų prisimenu Freiburgą: nuostabios apylinkės, Švarcvaldo miškas, pastatai. Labai gražūs, tiesiog stebuklingi miesteliai: linksmučiai, šviesūs.

- Ar esate ką nors rašiusi apie vertimo darbą?

- Porą straipsnių į "Gimtąją kalbą" apie J.Balčikonio pasakų vertimus.

- O ką nors daugiau?

- Esu rašiusi dienoraštį. Savo vaikams ir vaikaičiams parašiau šeimos istoriją.

- Dukra Agnė pasekė jūsų pavyzdžiu: baigė germanistiką, dėsto, verčia.

- Sūnus Saulius - fizikas, Dailės akademijos prorektorius, sūnus Tomas - chemikas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"