TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Elenos Drąsutienės skonio ir estetikos karalijoje

2011 07 21 0:00
Alinos Ožič nuotrauka

Iš kaimo į kaimą, iš vienkiemio į vienkiemį, iš klebonijos į kleboniją. Šešetą metų, iki 1939-ųjų, diplomuota namų ūkio agronomė Elena Žirgulytė-Drąsutienė švietė Ukmergės apskrities šeimininkes.

Nepaprastas sodžių ir miestelių moterų susidomėjimas paskaitomis, veržimasis į namų ruošos kursus, didžiulis noras sužinoti ir išmokti atitiko tuomečius viso krašto, kuris jau kaip reikiant stojosi ant kojų, siekius: gyventi geriau, gražiau, tvarkingiau, kultūringiau.

Kai 1956 metais pasirodė E.Drąsutienės sumanyta ir drauge su bendramintėmis parašyta knyga "Valgių gaminimas", vienas pirmųjų kulinarijos leidinių pokario metais, kelių dešimčių tūkstančių tiražas buvo išgraibstytas gal per mėnesį. Argi tai ne tas pats "geriau, gražiau, kultūringiau"? Dar neatsigavus po karo ir pokario siaubo - kad bent buitis būtų nors kiek jaukesnė.

Apskritai "Valgių gaminimas" - labai laimingo likimo knyga. Senieji leidimai apsitrynusiais viršeliais, naujų receptų prirašinėtais puslapių pakraščiais tebesaugomi daugelyje namų bibliotekų, branginami ne vien dėl vertingų patarimų, bet tiesiog kaip šeimos istorijos dalis.

Teatro gatvėje

Knygos sumanytojai Elenai Drąsutienei eina šimtieji. (Truputį vėliau, jau prie kavos puodelio, ji pasakys, ką reikia valgyti, kad sulauktum tokio gražaus amžiaus, - aut.). Daugiau nei pusė gyvenimo pragyventa bute Teatro gatvėje Vilniuje. Namas tik dvejais metais jaunesnis už garbiąją jo šeimininkę, irgi artėja prie šimtmečio, per jo slenkstį žengiančiuosius sveikina skaičius "1914". Statydino jį anuomet didelį kapitalą turėjęs Juzefo Pilsudskio brolis. Po karo pastate veikė Tarybinių ūkių ministerija. Kur šiandien ponia Elena priima svečius, buvo paties ministro kabinetas. Tarybinių ūkių ministeriją sujungus su Žemės ūkio, įstaiga perkelta kitur, o čia leista apsigyventi jos tarnautojams. Ponios Elenos vyras Jonas Drąsutis tada dirbo ministro pavaduotoju "tarybinių ūkių gyvulininkystės sričiai".

Netoliese - senasis Operos ir baleto teatras. "Mėgdavau jame lankytis, - pasakoja ponia Elena, draugių ir kolegų dažniau vadinta malonybiniu vardu - Elenute. - Prisimenu, kaip pasižiūrėti spektaklio ateidavo Kipras Petrauskas, nusivilkdavo kailinius ir pasidėdavo šalia. Kai nusibosdavo klausytis, apsivilkdavo ir išeidavo".

Iki smulkmenų, detalių E.Drąsutienė atsimena įvairias istorijas - tarpukario ir sovietmečio - iš savo ir aplinkinių gyvenimo. Teks gerokai paplušėti vaikaitei Rūtai, įrašiusiai močiutės prisiminimų.

Dotnuvos akademija

Viena svarbiųjų jos gyvenimo stotelių - Dotnuva. Į čia veikusią Žemės ūkio akademiją Elena Žirgulytė įstojo 1930-aisiais. Mokydamasi susižadėjo - su mokslus bebaigiančiu J.Drąsučiu. Ne mažiau svarbu: čia, Dotnuvoje, buvo kuriama ir plėtojama Lietuvos tvirtybės - žemės ūkio - strategija.

Tapti namų ūkio agronome E.Drąsutienė neplanavo. Kėdainių gimnazijoje gerai sekėsi lietuvių kalba ir literatūra, kurią dėstė rašytojas Juozas Paukštelis. Žavėjo lotynų kalbos prakilnumas. Svajojo tapti gydytoja. Toliau pasakoja ji pati: "Išgirdęs apie mano svajones, tėtė pasakė: "Mesk jas iš galvos, mano kišenė per plona iš tavęs gydytoją padaryti." Labai nusiminiau, o tėtė paguodė: "Nesijausmink, pagyvensi vienkiemy, ūkyje, visko išmoksi iš mamos". Bet šeštadienį mano jaunesnysis broliukas parsineša "Ūkininko patarėją", kuriame įdėtas skelbimas, kad Žemės ūkio akademijoje, Dotnuvoje, atidaromas naujas fakultetas (sekcija) - namų ūkio. Tik moterims. Visi suklusom - o gal? Nuvažiuojam į Dotnuvą - dideli gražūs rūmai, į juos veda platus takas, iš abiejų pusių apsodintas rožėmis, aplink - parkas. Taip man gražu pasirodė, kad jau sukirbėjo ir noras. Raštinėje klausia: "Turbūt iš labai toli vykai, kad dokumentus pateiki paskutinė?" Išgirdusi, kad pretendenčių daugiau nei du šimtai, o priims tik dvidešimt penkias, nuliūdau, širdis taip ir nukrito. Grįžau namo nuleista nosimi. Po kelių dienų tėtė man duoda arklį važiuoti sužinoti rezultatų. Pribėgu prie lentos, skaitau priimtųjų pavardes. Šešiolikta - aš!"

Namų ūkio sekcija - akademijos rektoriaus Juozo Tonkūno sumanymas. "Jam nedavė ramybės mintis: kodėl visos specialybės akademijoje orientuotos į vyrus, - pasakoja E.Drąsutienė. - O moterys? Reikia ir joms fakulteto. Pasiryžo steigti namų ūkio studijas. Užsienyje - Lenkijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir kitur - tai aukštesnysis ar vidurinis mokslas, o Lietuvoje tebūnie aukštasis."

Ir iš karto - koks populiarumas, kiek norinčiųjų studijuoti. Į vieną grupę surinktos dvidešimt penkios vakarykštės gimnazistės. Į kitą be konkurso priimtos pradžios mokyklų ir gimnazijų mokytojos, taip pat kelios vienuolės, dirbusios vienuolynų išlaikomose namų ūkio mokyklose.

Trys kampai

"Namų ūkis - pirmiausia kulinarija. Taip pat siuvimas, audimas, mezgimas, kiti rankdarbiai. Pridėjo daržininkystę, gyvulininkystę, vaisvynių gamybą, vaikų auginimą, higieną ir kitus dalykus. Kai kurių kursų klausėme kartu su vyrais. Ilgainiui man ėmė patikti akademijos atmosfera. Gyvenome didžiuliame dvare, išmėtyti po įvairius pastatus. Tik po pirmo semestro mus įvedė į specialiai namų ūkio studijoms skirtą pastatą. Apačioje, pirmame aukšte, įrengti kabinetai: virimo, kepimo, konservavimo; siuvykla, mašininio mezgimo, staklinio audimo patalpos. Antrame ir trečiame aukštuose auditorijos, ketvirtame - bendrabutis. J.Tonkūnas, tas mūsų geradarys, šviesuolis, didelis jaunimo bičiulis, labai rimtai ėmėsi to reikalo. Pasak jo, todėl, kad moteris laiko tris namų kampus, vyras - tik vieną."

"Pagrindinė mūsų lektorė buvo vienuolė Kotryna Paliulytė, baigusi anuomet garsią Heličkų mokyklą Lenkijoje. Ji žinojo daug prancūzų kilmės valgių receptų, kurie buvo prigiję lenkų virtuvėje. Laikui einant jie išpopuliarėjo ir tapo, galima sakyti, lietuviškais. Tačiau teorinės lektorės žinios buvo gana skurdžios." Teoriją vėliau rašė jos, Žemės ūkio akademijos namų ūkio agronomių pirmosios laidos

absolventės.

"Namų tvarką dėstė Belgijoje mokslus baigusi Bronė Švipaitė. Kaip tvarkyti butą, kaip ir kokiomis priemonėmis skalbti, kaip sulankstyti išskalbtus baltinius. Bendrabutyje kiekviena buvome atsakingos už tam tikros zonos tvarką ir švarą. Dėstytoja perbraukdavo balta nosinaite per kokį nors paviršių ir: "Pakartot!" Labai griežta."

Švietėjiški užmojai

1933 metais E.Drąsutienė ir dar septynios studentės išlaikė valstybinius egzaminus (kitos bendramokslės baigė vėliau) ir tapo diplomuotomis namų ūkio agronomėmis. Buvo juokaujama, kad ši specialybė įsteigta norint parengti išmanias žmonas krašto valdininkams. Tačiau jaunųjų specialisčių laukė Lietuvos kaimai ir miesteliai. Visos buvo išskirstytos po apskritis. E.Drąsutienei teko Ukmergė. J.Tonkūno buvo numatyta, kad visose Lietuvos apskrityse turi dirbti bent viena aukštąjį išsilavinimą turinti namų ūkio instruktorė.

"Žemės ūkio rūmai visoms įteikė po "pasoginę skrynią", didumo sulig stalu: visa, kas reikalinga virtuvei - puodai, lėkštės, dubenys, įrankiai ir t.t. Su ta skrynia ir atvykau į Ukmergę, siauruku iš Jonavos. Patikimiausia priemonė keliaujant po apskritį buvo žydo arklys. Ir keliavau - iš kaimo į kaimą, iš vienkiemio į vienkiemį, iš klebonijos į kleboniją. Rajono agronomas parinkdavo vietą sustoti - ten, kur galima skaityti paskaitas. Susidomėjimas buvo didžiulis, net vyrų pilnas kiemas prisirinkdavo, o moterų tai pilna gryčia. Po paskaitos reikia užrašyti norinčiąsias dalyvauti kursuose - užsirašo šešiasdešimt! O aš galiu priimti dvylika, jei dirbu viena. Jei su padėjėja, - dvidešimt keturias. Dažniausiai kursai vykdavo dvaruose, kur didelės virtuvės, arba klebonijoje."

Moterų entuziazmas buvo begalinis. Dar nemažai tais laikais jų buvo beraščių, tačiau ir tos prašydavosi į kursus, tvirtindavo viską įsiminsiančios ir be užrašų. Išliko fotografijos: E.Drąsutienė ir kursų lankytojos. Vidiškėse, Deltuvoje, Šerniuose, Gelvonuose, Balninkuose... Baltos skarutės, dailios prikyštės, skoningai padengti stalai išleistuvių pasisėdėjimui, lėkštės ir dubenys su patiekalais, taurelės saldžiajai trauktinei. Svarbiausia - gražūs, net šviečiantys veidai.

Taip nuo 1933-iųjų iki 1939-ųjų. "Būčiau pasilikusi, bet gimė pirmas vaikas. J.Drąsutis, panevėžietis, veržėsi į Panevėžį, ir mes išvažiavome." Ten E.Drąsutienei teko vadovauti aukštesniajai keturmetei mergaičių amatų mokyklai. Įdomiausia, kad vokiečius, rimtai kontroliavusius okupuoto krašto švietimą, ne visai tenkino direktorės išsilavinimas. Ji nebuvo išklausiusi pedagoginių disciplinų, todėl turėjo vykti į Vilnių įgyti "reikiamą kvalifikaciją". Panevėžio amatų mokykloje susitiko trys bendramokslės iš Dotnuvos akademijos namų ūkio agronomių pirmosios laidos: Ona Šližytė-Radaitienė, Aleksandra Paškauskaitė-Šližienė ir Elena Žirgulytė-Drąsutienė. Visos jos neilgai trukus ir parašė "Valgių gaminimą" (ketvirtoji autorė - Belgijoje mokslus baigusi Elena Starkienė).

1000 skanių valgių

Dalis į knygą patekusių receptų - iš Ukmergės apskrities. Ten dirbdama ir bendraudama su šeimininkėmis E.Drąsutienė užrašė daug kulinarinio paveldo receptų. "Sugriebusi iškamantinėdavau, ką kuri moka gaminti, ir užsirašydavau, - prisimena ji. - Sąsiuviniai su tais užrašais buvo sukrauti pas mane ir laukė savo valandos. Eilė jiems atėjo, man dirbant Vilniuje, Valstybinėje politinės ir mokslinės literatūros leidykloje (vėliau pavadinta "Mintimi")."

Maždaug 1955 metais leidykloje sumanyta įkurti Buitinės ir turistinės literatūros redakciją - turint omenyje leidinių buities kultūros klausimais stygių ir čia dirbusios E.Drąsutienės kompetenciją. Tapusi šios redakcijos vedėja, ji į leidybos planą pirmiausia įrašė "Valgių gaminimą" ir "Šeimininkės vadovą". O kur rasti profesionalių autorių? Įkalbėjo drauges O.Radaitienę, A.Šližienę, taip pat E.Starkienę. "Pasiskirstėm "Valgių gaminimo" temas: "Užkandžiai", "Sriubos", "Antrieji patiekalai", man atiteko "Kepimas" ir įvadas apie mitybą, - prisimena E.Drąsutienė. - Susitarėm, kad visos pasidalinsim savo turima medžiaga, įvairiais užsirašytais receptais, tiksliau, žaliava, prie kurios reikėjo daug dirbti. Pamačius, kas mūsų laukia, norėjosi tik už galvos griebtis ir nieko nebedaryti. Juk kaip pasakodavo receptų pateikėjos - kaimo moterys, dažnai beraštės, kai nebuvo vieningos matų sistemos, suvienodinto proporcijų matavimo? Taip ir sakydavo: pasiimu geldą miltų, įberiu saują druskos... Gana primityvus papasakojimas, toli gražu ne receptas. Juk neaišku, kokio dydžio ta gelda, kokio dydžio sauja. Kad užrašytum aiškia ir tikslia kulinarine kalba, reikėjo ir galvą pasukti, ir išbandyti praktiškai. Didelis darbas, techninis ir kūrybinis." Tuo pačiu vyko kulinarinės terminijos norminimas, talkinant kalbininkams, etnografams. Senų sąsiuvinių receptai įgavo naują pavidalą ir naują gyvenimą.

"Ilgai mes krapštėmės, kol šį tą padarėm. Kai vėl susirinkom, atsinešėm kiekviena savo skyrius. O kaip viena kitą kritikavom... Ir taip 1956 metais išėjo "Valgių gaminimas".

Leidinyje pateikti receptai autorių daugybę kartų išbandyti ir patikrinti. O knygą išbandė ir patikrino laikas, kilstelėjo į kulinarijos klasikos rangą. Iš jos gaminti mokėsi kelios Lietuvos šeimininkių kartos. Štai jau penktas leidimas, kurio ėmėsi E.Drąsutienės vaikaitė Rūta Drąsutytė-Čepienė. Ankstesni leidimai bukinistiniuose knygynuose kainuoja ne mažiau už naujausią. 1957 metais šimtatūkstantiniu tiražu išėjo vertimas į rusų kalbą "1000 skanių valgių", po to nuolat kartotas, platintas visoje Sovietų Sąjungoje". "Aš nueidavau į turgų, - prisimena E.Drąsutienė. - Ir ten prekiautojai rodydavo vieni kitiems: "Čia ta garsioji Drąsutienė, kuri parašė knygą." Fotografuotiniu būdu "Valgių gaminimą" išsileido JAV lietuviai. O Nepriklausomybės metais (ypač pradžioje) prasidėjo piratavimas. 1992-aisiais "Valgių gaminimą" Valstybinis leidybos centras išleido be autorių žinios. Prieš gerą dešimtmetį viena knygos autorių beveik atsitiktinai sužinojo, kad išspausdintas didžiulis tiražas rusų kalba vežamas platinti į Rusiją. Autorių teisių gynėjai ir šiandien kažkodėl nelabai imasi padėti. Prieš keletą metų leidykla "Alma littera" pakartojo "Lietuvių valgius" (1983 metais išleista knyga; E.Drąsutienė - viena iš autorių), pavadinusi "Senais gerais lietuvių valgiais". Be autorių žinios, nesumokėjusi honoraro. Leidėjų advokatas į pretenzijas atsakė, kad kulinarijos receptai - liaudies kūryba... R.Drąsutytė-Čepienė mano kitaip: "Surinkti, surašyti, sunorminti paveldo receptus - tai didžiausia autorystė."

Tarp močiutės tortų

Ponios Elenos vaikaitė Rūta prisipažįsta išaugusi tikrų tikriausioje skonio ir estetikos karalijoje: "Būtumėt matę močiutės sandėliukų grožį! Įvairių konservų stiklainiai atrodydavo kaip iš paveiksliukų. Viskas estetiška, skoninga. O kiekiai! Mes ir dabar atsidarom močiutės gerokai anksčiau virtų uogienių. Kiti bijotų, o mes gardžiuojamės. Močiutės kepti gimtadienių tortai man lig šiol stovi akyse. Niekur nesu regėjusi tokio prašmatnaus torto, kaip močiutės želatininis su agrastais. Ir viskas - iš paprasčiausių produktų. Močiutės bufetas man ir dabar kvepia pieno likeriu. Nors ji vaikus iš virtuvės vydavo, mes su pusbroliu įsmukdavom, atvilioti vanilės ir citrinos kvapų, ir slapčia į burną įsidėdavom pieno likerio "drožlių" (tokia jo gamybos technologija - susidaro "drožlės")."

Ar perėmė Rūta močiutės patirtį? "Tai įėjo į mano kraują. Matyt, su pieno likeriu", - juokiasi ji.

Mėgstamiausi ponios Elenos patiekalai? "Juoda duona. Ir aukštaitiškos bandelės su dažiniu sekmadienį. Iš mielinės tešlos iškepamos nedidelės bandelės, sudedamos į dubenį, uždengiamos rankšluosčiu, kad suminkštėtų, - mielai dėsto pašnekovė. - O iš spirgučių su grietine ir svogūnais padaromas dažinys. Vidurio aukštaičiai tokį patiekalą valgydavo sekmadienio rytą. Iš pyragų man patinka šakotis." Vaikaitė Rūta prisimena močiutės pasakojimus, kaip ji Panevėžyje per pirmuosius trėmimus kepdavo šakočius iš kuo daugiau kiaušinių, kad būtų kuo maistingesni ir stengdavosi perduoti tremiamiesiems, kad ilgame kelyje nebadautų.

Ką reikia valgyti, kad sulauktum 100 metų? "Viską, - pasigirsta atsakymas. - Valgiau viską, ką turėjau." Kai vaikai perspėja dėl pavojingojo cholesterolio, ji atkerta: "Mano cholesterolis yra mano, aš su juo šimtą metų pragyvenau". Pasak vaikaitės, močiutė, visą laiką gaminusi "klasikinį maistą", valgo gana riebiai, kaimiškai, o į arbatą cukraus beria itin gausiai. "Ar pastebėjot, kad dabar nėra tikrų lašinių? - klausia E.Drąsutienė, dar vienos kulinarinės knygos "Viskas iš bekono" (1958, 1997) autorė. - Tikrų, skanių lietuviškų lašinių." Nekeista. Juk žemės ūkis, Lietuvos tvirtybė, gerokai apnaikintas.

Šiomis dienomis vaikaitė Rūta raitojasi rankoves ir pradeda rengti spaudai naują E.Drąsutienės veikalo apie konservavimą leidimą. Sovietmečiu be galo populiarios buvo dar dvi šios autorės knygos: "Konservavimas sandariai uždaromuose induose" (1960) ir "Konservavimas" (1970). Irgi svarbi Lietuvos buities kultūros istorijos dalis. Į jas vis dirsčiodavo šeimininkės, ilgai žiemai ruošdamos vasaros ir rudens gėrybes. Naujas leidimas - močiutės šimtmečiui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"