TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Emigracija kvėpuoja į nugarą

2013 03 30 6:00
"Degu kaip spirgas, - taip noriu kurti filmus", - tvirtina jaunasis režisierius. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Jaunas režisierius Justinas Krisiūnas tvirtina: "Emigracija daugeliui tautiečių kvėpuoja į nugarą." Į debiutinį kino filmą "Emigrantai" jis perkėlė gyvenimiškus sopulius, kai tėvai išvyksta į užsienį, Lietuvoje palikdami vaikus, arba atžalas išplėšia iš gimtųjų vietų ir išsiveža kartu svetur.

Kad entuziazmu galima daug pasiekti, rodo 30 metų režisieriaus iš Rokiškio J.Krisiūno nuveiktas didžiulis darbas - sukurtas vaidybinis filmas "Emigrantai". Jaunasis kūrėjas, kuriam skaudu dėl emigracijos, apie tai papasakojo kino kalba. "Kurdamas filmą "Emigrantai" norėjau parodyti, kad su mūsų valstybe nėra gerai, nereikia apsimetinėti ir meluoti. Turime problemų, ir apie jas reikia šnekėti", - teigia J.Krisiūnas. Per pokalbį su LŽ žurnaliste režisierius atskleidžia, į kokį Everestą jam teko įkopti, kol pasiekė tikslą - pilnametražio filmo debiutą kino ekranuose.

Per emocijas suvokiama tema

"Emigracijos tema domiuosi, nes artimiausi draugai jau dešimtmetį gyvena Vokietijoje, Anglijoje, Danijoje... Išvykę ir bičiulių tėvai. Emigruoja ne tik mano, bet ir tėvų kartos žmonės, - tvirtina J.Krisiūnas. - O ir pačiam tokia mintis ne kartą krebždėjo." Jaunas režisierius atskleidžia, kad savo svarstymus, gal ir pačiam išvažiuoti iš Lietuvos, iš pradžių sudėjo į spektaklį "Emigrantai", vėliau į to paties pavadinimo filmą. Kūryba tapo tarsi barjeru, sulaikančiu nuo sprendimo ilgam kirsti gimtojo krašto sieną. "Nusprendžiau bandyti ir toliau Lietuvoje svajoti, siekti, kurti", - sako J.Krisiūnas.

Šiuo metu jis mano, kad jei būtų galimybė, į užsienį mielai važiuotų, tarkime, po pusmetį dirbti prie kokio nors projekto, tada grįžti tėvynėn.

Kūrėjas pasakoja, kad kai pastatė spektaklį "Emigrantai", apie emigracijos problemą apklausė politikus. Kai kurių nuomonės tiesiog pritrenkė. Vienas politikas pareiškė: "O kas čia tokio, kad žmonės emigruoja? Labai gerai - jie pinigų atsiunčia ir atveža. Taip papildomas Lietuvos biudžetas." J.Krisiūnas prisipažįsta, kad šie žodžiai jam rėžė lyg peilis. "Apėmė net pyktis ir įniršis, - prisipažįsta režisierius. - Ši tema yra skaudi, artima ir suvokiama per emocijas. Kalbėti apie tai reikia atsakingai. Tai visos Lietuvos bėda. Emigracija daugeliui tautiečių kvėpuoja į nugarą." Jis teigia nepažįstąs žmogaus, kuris vakarais neskambintų per "Skype" ir nekalbėtų su toli esančiais artimaisiais, giminaičiais, bičiuliais. "Paradoksalus dalykas: kadaise lietuvius trėmė, o dabar iš tėvynės bėgama savo noru, - lygina tremtinio anūkas J.Krisiūnas. - Štai iki ko privedė politika."

J.Krisiūno nuomone, skaudžiausia tai, kad vaikai ir paaugliai Lietuvą palieka ne savo noru. Jie neturi pasirinkimo. Nusprendę emigruoti tėvai išsiveža ir atžalas, išplėšdami jas iš savos, nuo gimimo pažįstamos aplinkos. "Lietuvoje prasidėjo vaikų gyvenimas. Jie turi svajonių, vilčių, nelabai suvokia, kodėl turėtų išvažiuoti, - emocingai kalba režisierius. - Jiems tai yra lyg tremtis." Ne mažiau jautru ir sukelia skausmingų problemų, jei vaikai pasijunta lyg pamestinukai. Kai jie paliekami Lietuvoje, o artimiausi ir brangiausi žmonės - tėvai - iškeliauja už tūkstančių kilometrų.

   

Filmavimo akimirkos - aktorius Džiugas Siaurusaitis (nuotrauka viršuje), režisierius J.Krisiūnas, aktorė L.Kalpokaitė. /Filmo archyvo nuotraukos

Šviesesnės spalvos

Vis dėlto kai pasaulis atviras, perspektyvų yra daugiau: studijuoti, rasti norimą, gerai atlyginamą darbą, jaukią vietą gyventi... Klausiamas, ar mato šviesių emigracijos spalvų, teigiamų dalykų, J.Krisiūnas sako: "Žmonės svetur gyvena puikiai. Jie buriasi į bendruomenes. Jie gali gyventi ramiau ir saugiau, be baimės, kaip išgyventi. Mano draugai į Lietuvą turbūt nebegrįš. Jie priprato prie kitokios aplinkos ir pragyvenimo šaltinių. Čia jiems būtų sunku adaptuotis." Pašnekovo nuomone, dar viena priežastis pasilikti svetur yra ta, kad Lietuvoje emigrantai smerkiami. Kartu jiems pavydima.

Režisierius yra viešėjęs pas emigravusius tautiečius, matė, kad jie gyvena kur kas linksmiau. "Tarkime, jei uždirbame po 1500 piniginių vienetų. Jie už kurą moka 1,2, o aš - 4,4 vieneto. Jiems atostogos vykstant į užsienį kainuoja 400, o man - per 1000 piniginių vienetų", - lygina J.Krisiūnas. Vis dėlto namų ilgesys išlieka, nors ir kaip gerai gyventum. Režisierius įsitikinęs, kad emigrantai myli tėvynę. "Per Kalėdas jie parvažiuoja į Lietuvą, susitinka ir pabūna su artimaisiais bei draugais. Gimtasis kraštas brangus ir traukia, - teigia J.Krisiūnas. - Manau, kad jie yra didesni patriotai negu čia gyvenantieji ir keikiantieji Lietuvą. Emigrantai eina į lietuviškas kavines ir parduotuves, vaikai lanko lietuviškas mokyklas. Lietuvybės neišsižada."

Subūrė artistišką jaunimą

"Emigrantų" sumanytojas, scenarijaus autorius ir statytojas yra pats J.Krisiūnas. Siužetas - iš savo aplinkos istorijų, girdėtų pasakojimų. Viskas prasidėjo nuo to paties pavadinimo spektaklio. Dar anksčiau - kai jaunas rokiškėnas, Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigęs režisūros bakalauro ir magistro studijas, grįžo į gimtąjį miestą. Rokiškyje pradėjo vadovauti Jaunimo teatrui. Subūrė vaidinti norintį jaunimą. Turėjo daug entuziazmo dirbti ir kurti. Teatras sugeba gyventi iš užsidirbtų pinigų parduodant bilietus. "Per 7 metus sukūrėme daug spektaklių, įgyvendinome muzikinių projektų, grojome ir dainavome, rinkome pilnas sales žiūrovų. Buvome gastrolių ir užsienyje, tris kartus dalyvavome pasauliniame Štutgarto festivalyje Vokietijoje, - pasakoja režisierius. - Kai pradėjome rodyti spektaklį "Emigrantai", buvo anšlagas, bilietų nelikdavo, žiūrėti važiuodavo žmonės ir iš rajono - jaunimas, tėvai, seneliai. Vaidinimas tapo reiškiniu."

Po spektaklio sėkmės režisierius nusprendė statyti to paties pavadinimo filmą. J.Krisiūnas įsitikinęs, kad norint sėkmingai save realizuoti Lietuvoje reikia būti avantiūristu, rizikuoti. "Aišku, jeigu gyvenimui užtenka 1200 litų ir ramaus darbo, Lietuva yra tobula šalis. Tačiau jei trokšti siekti ko nors daugiau, čia tai padaryti beprotiškai sudėtinga", - tvirtina kine debiutuojantis režisierius.

Riestainiai, pienas ir sūris

Kurti filmą "Emigrantai" J.Krisiūnas pradėjo sukaupęs nedidelę pinigų sumą. Tačiau nuosavų lėšų nepakako. Režisierius pardavė viską, be ko namie buvo įmanoma apsieiti, - senesnę aparatūrą ir panašiai. O išlaidos filmui ir toliau augo. Šiek tiek parėmė vietos verslininkai. Kūrybinė grupė dirbo beveik be atlyginimo, buvo apmokama tik kelionė į filmavimo vietą. "Tarkime, aktorė Larisa Kalpokaitė pasakė: "Jei nori su manimi nebedraugauti, gali duoti pinigų." Tad jai atsilyginome riestainiais, pienu, sūriu, atsibučiavome, ir ji išvažiavo", - prisimena filmo kūrėjas. Geranoriški profesionalai padėjo filmą sumontuoti, įgarsinti, platinti apie jį informaciją. "Kurti filmui buvo mažai pinigų, bet daug širdies, vilties ir tikėjimo", - tvirtina režisierius.

Valstybinio rėmimo nebuvo. Pasirodo, J.Krisiūnas nė nesikreipė į kokį nors fondą. "Gal dariau klaidingai, bet neprašiau, - sako režisierius. - Netikėjau, kad skirtų lėšų. Ten nuėjęs turbūt būčiau išgirdęs: "Gerai, pasvarstysime. Pagal galimybes gal padėsime." Tačiau dažniausiai "pasvarstymu" viskas baigiasi." Tokios karčios patirties J.Krisiūnas jau turėjo, nes vietos politikai reaguodavo būtent taip. "Jie atsiranda tada, kai pyragas jau traukiamas iš krosnies", - teigia pašnekovas.

Kai filmas "Emigrantai" jau buvo pakeliui į kino teatrų ekranus, J.Krisiūnas pradėjo dirbti vieno televizijos serialo antruoju režisieriumi. Tai galimybė ir turėti pragyvenimo šaltinį, ir įgyti daugiau patirties.

Lietuvos ir užsienio ekranuose

Mūsų šalyje šią savaitę pirmieji žiūrovai jau turėjo galimybę pamatyti filmą "Emigrantai". Nuo balandžio 5 dienos jis pradedamas rodyti visoje Lietuvoje - ir didžiuosiuose, ir mažuosiuose kino teatruose. Susidomėjimas didelis ir vis auga. "Kai paskelbėme apie filmą, daugiausia dėmesio sulaukiau iš emigrantų. Jie man rašo, ima interviu, publikuoja spaudoje", - pasakoja režisierius. Ir priduria, kad jau numatoma filmą "Emigrantai" rodyti užsienyje - Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Danijoje. Tariamasi dėl kino juostos demonstravimo Australijoje ir Amerikoje. "Jaučiuosi tarsi į Everestą įkopęs. Kelionė buvo ilga ir sunki", - darbą prie kino debiuto apibendrina režisierius.

Daug uždirbti iš rodomo filmo J.Krisiūnas nesitiki. Sako nė nesvajojantis apie prabangų gyvenimą, jam tereikia tiek, kad galėtų pradėti kitą kino darbą. Klausiamas, gal antras filmas vadinsis "Reemigrantai", režisierius šypsosi: "Turiu minčių, bet kol kas nenoriu atskleisti." Ir prisipažįsta, kad dega kaip spirgas, - taip jam norisi kurti kiną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"