TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Etninė kultūra – Loretos Sungailienės gyvenimo palydovė

2016 06 29 11:10
Loreta Sungailienė.

Telšiai gali didžiuotis išugdę ypatingas ir iškilias asmenybes, garsių ir žinomų žmonių tarp žemaičių netrūksta. Tačiau dar smagiau, kai Telšius pamilsta ir savo kraštu pradeda laikyti svečiai. 

Kam teko bendrauti su etnomuzikologe, daktare Loreta Sungailiene, iš pirmųjų jos žodžių spėjo pajusti, kad tai ypač šiltas, mielas, malonus, puikiai savo darbą išmanantis ir žemaitišką tarmę mylintis žmogus. L. Sungailienei šiemet patikėta svarbi misija – ji Telšiai – Lietuvos kultūros sostinė 2016 Etnokulūros ambasadorė. Skaitytojų dėmesiui – išskirtinė pažintis su ja.

– Esate skuodiškė. Papasakokite, kas Jus sieja su Telšiais?

– Abu mano tėveliai kilę iš Skuodo krašto. Mamos giminė – tolimi Simono Daukanto giminaičiai, tad nenuostabu, kad ir mano mamai bei man žemaičių kultūros reikalai yra tokie svarbūs ir artimi. Mūsų gyvenimo kelionė į Vilnių – taip pat tam tikra istorija. Kai man buvo trylika, persikraustėme gyventi į Palangą. Mama kurorte dirbo Palangos savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriuje, įsijungė į Žemaičių kultūros draugijos veiklą, pradėjo rūpintis žemaičių spauda, žemaitiškų leidinių rengimu ir leidyba. Aš buvau paauglė ir visą jos veiklą stebėjau, žavėjausi ir pamažu vis padėdavau. Mačiau, kaip 1991 m. pavasarį buvo rengiamas pirmasis žemaitiško laikraščio „A mon sakā?“ numeris, o birželį kartu su mama dalyvavau Rainių Kančios koplyčios šventinimo renginiuose ir laikraštį abi dalijome, platinome besidomintiems žemaičiams procesijos iš Telšių į Rainius metu. Nuo to laiko pažįstu daug kultūros žmonių, dirbančių Telšiuose, daug Žemaičių kultūros draugijos aktyvistų, Žemaitijos regiono folkloro ansamblių.

Vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o mama sostinėje toliau sėkmingai vystė žemaičių leidinių rengimo veiklą. Bendraudama su Vilniaus žemaičiais, jų kultūriniuose renginiuose susipažinau ir su būsimuoju kolega telšiškiu Stanislovu Kavaliausku. Kai po kelerių metu buvome pakviesti dalyvauti TV laidos vedėjų konkurse, žinojome, kad smagiausia mums būtų vesti laidą kartu, mums, kaip žemaičiai sako, gerai „kalba krenta“.

– Gavote pasiūlymą tapti Telšių – Lietuvos kultūros sostinės 2016 ambasadore. Ar greitai apsisprendėte priimti teigiamą atsakymą?

– Apsisprendžiau iškart, nes tokios pareigos man jau buvo išbandytos – yra tekę būti iniciatyvos –“Visa Lietuva skaito vaikams“ ambasadore. Žinojau, kad manęs laukia intensyvūs metai, jog įsipareigojimas Telšiams pareikalaus dėmesio skirti papildomai kultūrinei edukacinei veiklai, bet mielai priėmiau tokį iššūkį kaip garbę prisidėti prie mano gimtojo regiono kultūros puoselėjimo ir sklaidos. Į pagalbą pasikviečiau ir kolegą Stanislovą, tikrą telšiškį, kaip jis sako, „ėš Respublikas gatvės“. Dabar Telšiuose jaučiuosi kaip sava, o dar ir laukiama. Ar begali būti geresnis jausmas?

– Ar galima teigti, kad etnokultūra Jums ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas?

– Tikrai taip, etninė kultūra yra mano gyvenimo palydovė. Pirmiausia tai senovinės žemaičių liaudies dainos, kurias pirmą kartą išgirdau ir pati pradėjau dainuoti Palangos folkloro ansamblyje „Mėguva“. Jas tyrinėjau visų studijų muzikos akademijoje metu. Dainos tapo ir mano disertacijos objektu. Tai ir dainavimo, ir muzikavimo, ir šokio tradicijos. Jas kartu su bičiuliais jau dvidešimt metų puoselėjame šeimų folkloro ansamblyje „Virvytė“. Domina ir kalendorinių bei šeimos švenčių tradicijos. Jas daugiau ar mažiau prisimename ir puoselėjame savo šeimose, savo folkloro kolektyve. Pagaliau etninė kultūra – tai sritis, su kuria glaudžiai siejasi visos mano darbinės veiklos: folkloro specialistės darbas Lietuvos liaudies kultūros centre, LRT televizijos laidos „Duokim garo!“ laidos vedėjos darbas, įvairių tradicinės kultūros renginių vedimas. Taip pat dirbu nematerialaus kultūros paveldo vertybių fiksavimo ir išsaugojimo srityje, esu folkloro žanrinės tarybos narė. Dalyvauju Dainų šventės Folkloro dienos ir tarptautinio folkloro festivalio „Baltica“ kūrybinėse grupėse, kas antrus metus rengiu Lietuvos studentų folkloro festivalį „O kieno žali sodai“. Labai svarbi ir prasminga visuomeninė veikla – vadovavimas folkloro ansambliui „Virvytė“. Tai – jauki šeimų bendruomenė, kuriai buvimas kartu su liaudies daina yra prasmingas Su kolektyvu nuo pat jo gyvavimo pradžios esame daug nuveikę žemaičių folkloro puoselėjimo labui.

– Atstovaujant Telšiams, Jums teko viena pagrindinių rolių – per aprangą, per dainas kurti šių metų Lietuvos kultūros sostinės įvaizdį. Kaip priėmėte šį iššūkį?

– Esu dar paauglystėje ragavusi aktorės duonos – teko vaidinti pirmajame Palangos grubiojo teatro spektaklyje „Durys pyška“ ir visokiuose teatriniuose mokyklos renginiuose. Būdavau nuolatinė skaitovų konkurso dalyvė. Vilnius man pateikė nemažai išbandymų ir galimybių pasireikšti kaip scenos žmogui. Dalyvavau muzikologės Zitos Kelmickaitės rengiamose televizijos laidose, filmavausi su retro stiliaus rūbais ir šukuosenomis.

Nors ir neužsiimu solinio atlikimo karjera (tiesiog neturiu tam laiko), tačiau nuolat tenka dainuoti liaudies dainas kaip solistei ir vedėjai. Dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ mudu su Stanislovu buvo pakvietęs atlikti pagrindinius vaidmenis muzikiniame spektaklyje „Lietuva tarmiškai“, kuriam scenarijų aš pati ir sukūriau.

Nesunku sukurti reikiamą personažą, kai režisieriai pateikia įdomią ir motyvuotą koncepciją, o jo vizualiniu įvaizdžiu rūpinasi profesionalai. Šie mano komplimentai skirti Telšių kultūros ir meno žmonėms, kurie prikalbino ir padėjo man tapti „Lietuvos kultūros sostine“. Pasitikėjau kostiumo dailininke, floriste ir viską drąsiai rengiausi, viskuo puošiausi ir puikiai jaučiausi. Stengiausi atsakingai ir su meile įgyvendinti režisierės Laimutės Pocevičienės sumanymus.

– Telšiuose vedėte X tarptautinį vaikų ir jaunimo folkloro festivalį „Aš pasiejau vėina popā“, įkūnijote bičių deivę Austėją. Kokie įspūdžiai po renginio?

– Visiems renginiams reikia ruoštis. Ši „Pupa“ buvo man pirmoji – kaip vedėjai ir kaip ansamblio vadovei. Juk atvykau su savo vadovaujamo folkloro kolektyvo „Virvytė“ vaikų grupe, kuri festivalyje dalyvavo pirmą kartą. Nelengva buvo suderinti vadovės ir renginio vedėjos darbelius, bet man labai padėjo kolektyvo vaikų tėveliai.

Prieš renginį buvau gavusi daug informacijos, taip pat bendravau su festivalio organizatore Telšių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadove Rita Macijauskiene bei režisiere Laima Adomaitiene, vesti renginius ir atlikti Austėjos, bičių globėjos vaidmenį nebuvo sunku. Žinoma, scenarijus buvo turtingas ir reikėjo būti itin atidžiam kad nepraleistum kokios režisūrinės ar meninės detalės.

– Sužavėjo Jūsų gebėjimas bendrauti su publika. Jums, vedant renginį, atrodo, net ir atsiradę keblumai tampa nepastebima smulkmena. Atskleiskite paslaptį, kaip tai Jums pavyksta? Galbūt intensyviai teko mokytis renginių vedimo meno, ar tai jau Jūsų prigimtis? Kokio renginio niekuomet nenorėtumėte vesti?

– Mano paslaptis paprasta – viską darau su meile, atsakingai ir, tikiuosi, talentingai. Stengiuosi (kartais atrodo, kad ir stengtis nereikia, o taip tiesiog pavyksta) scenoje būti nuoširdi, paprasta ir įtaigi. Atlieku ne vedėjos vaidmenį, o vedu renginį, padedu publikai tapti svarbia renginio dalimi, tampu galbūt net renginio nuotaikos, atmosferos kūrėja. Mano vedami renginiai būna susiję su sritimi, kurią išmanau. Nenorėčiau vesti ir nevesčiau komercinių renginių, kuriuose būtų menkinama, ignoruojama tradicinė kultūra. Jei renginys iškelia sau tikslą parodyti etninės kultūros vertybes, aš prie to prisidedu visa širdimi, visa savo patirtimi ir gebėjimais.

Po Telšiuose įvykusio folkloro festivalio sulaukiau malonaus siurprizo – tarsi įrodymo ir padėkos už tai, kad buvau nuoširdi ir atsakinga bičių deivė Austėja (atlikau tokį vaidmenį). Iškart po baigiamojo koncerto gavau žinią iš Vilniaus, kad mūsų kieme Žvėryno mikrorajone tujoje „įsikūrė“ bičių spiečius. Mano šeimyna liko Žemaitijoje, o aš po poros dienų grįžau trumpam į Vilnių. Spiečių dar radau savo kieme, pasidžiaugiau juo ir sau nedrąsiai pamaniau, jog jis atskrido pas Austėją. Apie tai papasakojau savo ansambliečiams ir iš draugės tautosakininkės sulaukiau paaiškinimo, kad bitės spiečia tik ten, kur jaučia, kad tuose namuose šeimininkai ilgai gyvens ir joms nereiks keltis. Jei spiečių pagauni ir apgyvendini savo avilyje, tai įkurdini ir laimę, kuria įsipareigoji dalintis. Tąkart spiečiaus nepasigavome – nebuvome tam tinkamai pasirengę, bet tikiu, kad bitelės mus dar lankys ir atneš laimingų akimirkų.

– Neabejotinai, laisvo laiko daug neturite, tačiau papasakokite, kaip leidžiate laisvalaikį? Ką veikiate? Galbūt turite su šeima ypatingą tradiciją?

– Stengiuosi laisvu laiku būti su šeima. Geru oru visi lekiame į sodybą, kur smagu tiesiog pabūti gamtoje, ant laužo pasigaminti pietų, pasisupti aukštose sūpynėse, su vaikais pažaisti futbolą. Vyras darbuojasi sename sode ar dideliame kluone, mes jam padedame, bet labiau mėgstame pramogauti, ilsėtis. Kai savaitgalį tėtį vieną išleidžiame į sodybą, aš su vaikais aplankau prekybos ir pramogų centrus, pramogaujame baseine, einame į svečius, lankome teatrą. Gana dažnai tenka poilsį derinti su folklorine veikla. Mano visi vaikai dalyvauja folkloro ansamblyje „Virvytė“, tad neretai visa šeima važiuojame į folkloro renginius, kasmet dalyvaujame festivalyje „Skamba skamba kankliai“, mano organizuojamoje jaunų šeimų etnokultūrinio ugdymo stovykloje.

Renginius derinu su šeimos planais, vyro ir savo mamos užimtumo grafikais. Turiu būti tikra, kad, man nesant namie, vaikus prižiūrės patikimi ir juos mylintys žmonės. Su trimis atžalomis puikiai tvarkosi tėtis Dalius ir močiutė Danutė. Aš jiems labai dėkinga.

– Esate jauna mama, todėl tikrai pastebite, kaip vaikai vertina liaudies muziką, etnokultūrą. Ar jaunoji karta linkusi domėtis šalies tautinėmis vertybėmis?

– Etninės kultūros elementų išties nemažai yra mūsų kasdieniame gyvenime. Kai juos pastebi, pajauti, įvertini, kai jie tau tampa savi ir reikalingi, tuomet kaip vertybę perduodi ir savo vaikams. O vaikai ir jaunimas šiek tiek domisi, o kartais net labai domisi, jei etninės kultūros vertybes jiems pateiki įdomiai ir jaunimui suprantama kalba. Vaikai stebi suaugusiuosius ir iš jų mokosi gyvenimo džiaugsmo, tad jei su meile ir džiaugsmu mes, suaugę, skleisime tradicinės kultūros vertybes, jomis tikės ir mūsų vaikai, nes norės būti tokiais pat laimingais žmonėmis, kaip ir mes. Šių mano pastebėjimų įrodymas – mano suburtoji „Virvytės“ bendruomenė.

– Kokias lietuvių tradicijas vertinate labiausiai?

– Šeimos, bendruomenės tradicijos, manyčiau, yra svarbiausios. Šeima gi yra valstybės pamatas, tad, jei stiprinsime jos tradicijas, jos vertybes, stiprinsime ir tautą, ir valstybę. Prisiminkime savo vaikystę, kasdienius šeimos ritualus, kaip antai susėdimą vakare prie bendro stalo ir dienos darbų, veiklų aptarimą. Prisiminkime, kaip kartu su šeimos ar giminės moterimis (močiute, mama, tetomis) ruošėmės Kūčių vakarienei ar šv. Velykų stalui. Kaip linksmai kaime buvo švenčiamos tradicinės vestuvės ar krikštynos. Šeimos, bendruomeninės tradicijos mus sutelkia, stiprina santykius, padeda pažinti giminę, moko savitarpio pagalbos, padeda gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Deja, šeimos vis dažniau skiriasi, išsivažinėja, išsibarsto. Net ir kartu gyvenantys retai bendrauja, sueina bendrai veiklai. Nesusvetimėkime, bendraukime, mylėkime vienas kitą. Būkime kaip bitelės – darbščios, viena kitai padedančios, viena kitą pamokančios ir besispiečiančios į šeimas, gimines, bendrijas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"