TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Eurovizijo"s mergaitė - tarsi dukra

2007 12 08 0:00
Lina Roterdame, filmuojant televizijos uìsklandˆą.
Asmeninio albumo nuotrauka

Ji iki šiol dainuoja ir groja, bet pirmiausia save vadina dainavimo mokytoja. Šiandien Jūratė Miliauskaitė Olandijoje, Roterdame, serga už savo "lėliuką" - "Vaikų Eurovizijos" dalyvę Liną Jurevičiūtę, pasivadinusią Lina Joy.

"Visų šalių "Vaikų Eurovizijos" dalyviai suvažiavo sekmadienį ir apsigyveno "Roterdam Hilton" viešbutyje, - iš Roterdamo LŽ pasakojo Linos mokytoja J.Miliauskaitė. - Pirmadienį nuo ankstyvo ryto visiems prasidėjo intensyvus darbas - kiekviena šalis turi tam paskirtą laiką. Viskas suorganizuota ir vyksta gana operatyviai. Turime atsivežę daug įvairiausių suvenyrų, stengiamės visur, kur tik tenka su kuo bendrauti, palikti nors mažą atsiminimą apie save."

Rengiantis konkursui buvo nufilmuotos užsklandos, tiesioginės transliacijos metu per jas bus pristatomi "Vaikų Eurovizijos" dalyviai. Lina buvo apauta olandų nacionalinės oranžinės spalvos apavu ir turėjo lygiai aštuonias sekundes įdomiai pristatyti savo šalį. Vėliau ji davė interviu Didžiosios Britanijos televizijai, kuri renka medžiagą, filmuoja renginio dalyvius ir rengiasi išleisti dokumentinį filmą apie šių metų "Vaikų Euroviziją". Dar Lietuvai atstovaujanti Lina dalyvavo spaudos konferencijoje kartu su konkurso rėmėjais UNISEF. Visos dienos Roterdame pilnos pasirengimo konkursui. Todėl plačiau apie savo auklėtinę ir save J.Miliauskaitė pasakojo dar prieš kelionę į Olandiją.

Gerai sukritusios kortos

- Roterdame, Olandijoje, "Vaikų Eurovizijos" finalo laukianti Lina Jurevičiūtė - viena ryškiausių jūsų auklėtinių?

- Linos kortos sukritusios labai gerai - talentas, išvaizda, būdo savybės ir aplinkybės - mylinti šeima, mokytojai. Kaip gerai ji dainuoja, taip pat gerai ir mokosi. Mudvi esame išmaišiusios pusę pasaulio. Iš mano mokinių ji yra daugiausia pelniusi laimėjimų ir gavusi apdovanojimų. Regis, į kiekvieną vaiką vienodai įdedu širdies, bet rezultatai skiriasi.

- Kokie jūsų santykiai?

- 5-7 metų ji buvo kaip dukra: labai lipšni, meili, apsikabindavo, pabučiuodavo, pirmomis akimirkomis net sutrikdavau. Iki tol dirbau muzikos mokykloje, ten ateidavo vyresni vaikai ir su mokytojais elgdavosi oficialiai. Lina buvo mažutė, ir aš jai buvau ne mokytoja, o teta, kuri moko dainuoti. Tada ji vadino mane vardu, tik paskui atsirado "vadovė".

Mūsų santykiai buvo ir yra smagūs. Suartina ir tai, kad daug keliaujame. Gyvendamos viešbutyje kartu leidžiame vakarus, einame į miestą pasivaikščioti, žvalgomės po parduotuves, su visais bendraujame. Daug laiko praleidžiame kartu.

Žinoma, kai mergaitė paaugo, paauglystėje vyko lūžis, keitėsi požiūris į suaugusiuosius. Neslėpsiu, toks laikotarpis buvo, bet suradome bendrų taškų, toliau gražiai dirbame. Yra pasitikėjimas, pagarba, vertinu ją, jos talentą ir užsispyrimą. Manau, ir Lina mane gerbia už tai, kad atiduodu jai daug savo širdies ir kūrybos.

- Ar lieka širdies dar kam nors?

- Kartais atrodo, kad esu per daug atsakinga, įsipareigojusi. Pradedu su vienu vaiku, o tada, žiūrėk, antras, trečias, ketvirtas... Nesugebu priimti visų pas mane norinčių dainuoti vaikų. Vis svajoju apie jogą arba sporto klubą, bet nieko nespėju. Pasiimti gitarą yra prabanga. Mano svajonė - akustinis projektas. Žmonės pasiilgo nemadingos, nekomercinės muzikos.

Kas įkala vinį

- Turite 16 metų sūnų Dominyką. Ar jis eina tėvų pėdomis?

- Jis baigė muzikos mokyklą, estradinio dainavimo specialybę. Neslėpsiu, baigė todėl, kad neleidau mesti: ką pradėjai, turi baigti. Dabar užsimanė groti saksofonu savo malonumui. Be to, vaikinas lanko karate, stengiasi mokytis (yra dešimtokas), mėgsta skaityti. Viena siena jo kambaryje - ištisa biblioteka.

- Esate gera mokytoja. O mama?

- Tarp mūsų su Dominyku - labai stiprus ryšys. Esu užimta, bet yra šventas reikalas vakare grįžus praleisti laiko su sūnumi: pažiūrėti filmą, pažaisti šachmatais ar tiesiog pabūti šalia. Gaila, kad jis greit išaugo. Nelabai mėgstu žiūrėti senesnes nuotraukas. Gaila praėjusio laiko. Gaila, kad ta akimirka niekada negrįš.

- Jūsų vyras, trombonininkas, dirigentas, pedagogas Petras Tadaras. Kaip sekasi sugyventi dviem pedagogams menininkams? Kas rūpinasi praktiškais namų reikalais?

- Aš - akustinės ir popmuzikos žanro atstovė namie, jis - klasikos ir džiazo aistruolis. Kas vinį įkala? Be vinių gyvename. Prabėgdamas kaimynas įkala (juokiasi).

Vyras - didesnis šeimininkas nei aš. Nors absoliučiai toks pat darbštuolis - be proto daug dirba. Jis vadovauja Kauno technologijos universiteto bigbendui, dėsto trombono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno filiale, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokykloje.

Jo šeimininkavimo laikas - savaitgalis. Tada jis atsipalaiduoja, ilsisi prie puodų. Man taip neišeina.

- Kaip judu susipažinote?

- Kai baigiau džiazo vokalo studijas Klaipėdos konservatorijoje (dabar Muzikos akademija), grįžau į Mažeikius, vėliau atvažiavau į Kauną. Reikėjo darbo. Pažįstamas paragino nueiti pas pučiamųjų orkestro "Ąžuolynas" vadovą, mano būsimą vyrą. Atėjau, paprašė padainuoti ir priėmė į darbą, tapo mano darbdaviu. Tada buvau 23 metų.

Vaikus vadina lėliukais

- Toks įspūdis, kad viską gyvenime lėmė jūsų potraukis muzikai.

- Tiesą sakant, vaikystėje visą laiką norėjau ir žinojau, kad būsiu gydytoja. Mokykloje mokiausi labai gerai, muzika buvo laisvalaikis. Kaip visi intelektualių tėvų vaikai, lankiau muzikos mokyklą, fortepijono specialybę, kurios nekenčiau, nemokėjau skambinti ir prastai mokiausi. Viskas pasikeitė, kai vidurinėje mokykloje Antanas Dargis (tuomet jis dirbo mokykloje muzikos mokytoju) pastebėjo mano balsą, pakvietė dainuoti, pradėjo elgtis kaip su žmogumi, o ne su mokiniu. Man būdavo "peilis", kai mokytojai būdavo šalti. Muzikos mokykla ir baimė buvo tapatūs dalykai. Net kai į A.Kačanausko mokyklą atėjau dirbti mokytoja, pirmas jausmas spaudžiant durų rankeną buvo baimė. Siaubinga.

- Ką darote kitaip nei jūsų mokytojai?

- Kalbuosi su mokiniais. Jei žmogus neišmoko pamokos, turi būti kokia nors priežastis. Kai buvau maža, mūsų namuose buvo krosnis, dažnai šaldavome, o kai šalta, nieko nenori. Todėl ne visada pavykdavo pasiruošti pamokoms. 99 procentai vaikų nėra piktybiški. Pavyzdžiui, lankomumo problema. Tokios su vaikais neturiu. Pati jiems kartais pasiūlau neiti, jei blogai jaučiasi ar yra ne kaip nusiteikę. Eini, jei širdis šaukia. Aišku, atsiranda ir pareigos jausmas.

Dirbdama su vaikais turiu būti kantri, išradinga, tolerantiška, gerbti vaikus. Stengiuosi savo darbe gerbti net ir patį mažiausią, lėliuką, kaip aš juos vadinu. Visus vadinu lėliukais, net septyniolikmečius ar aštuoniolikmečius. Bet jie nepyksta, pyksta mažesni ir sako: "Mes nesame lėliukai."

- Ar darbas su vaikais turi minusų?

- Kartais perdozuoju triukšmo, kartais tiesiog visko būna perdaug. Bet kiek pasisemiu energijos ir gerų emocijų! Tai neįkainojama.

Šukuodavo Lietuvą

- Kokie buvo tie laikai, kai koncertuodavote su grupe "Sekmadienis"? Kas nutiko, kad pasirinkote ne tik dainininkės karjerą?

- Prisiminimų yra visokių, tas kelias yra be proto sunkus. Už koncertą gaudavome pusaštunto rublio, koncertuodavome dvi ar tris savaites per mėnesį kiekvieną dieną, miegodavome neaišku kur, šukuodavome visą Lietuvą, miestelius ir kaimus, didžiąsias ir mažąsias scenas. Tas gyvenimas man nesukelia didelių gražių prisiminimų. Tik iš šono atrodo blizgučiai - išėjai ir "kaifuoji" scenoje. Tai toks trumpas laikotarpis, palyginti su tuo, kai gyveni šaltam bendrabutyje, važiuoji šaltu autobusu, trankaisi per naktį, palikusi sūnų, šeimą, viską. Nesinori sugrįžti į tuos laikus. Kita vertus, dabar tokias gastroles retai kas rengia, publika sunkiai eina į sales. Pasiilgstu žiūrovų akių...

- Iki šiol kuriate, bet tai - tik antraeilis užsiėmimas. Kodėl?

- Kolega A.Dargis (buvęs mokytojas ir grupės "Sekmadienis" vadovas - aut.) man į nugarą vis baksnoja, sakydamas: "Nustok rūpintis kitais, pagalvok apie save." Kartkartėmis vis ką nors sukuriu, o jis aranžuoja dainas. Ne taip retai gimsta albumai, neseniai išėjo "Šauk mane vardu". Jei dirbčiau mažiau su vaikais ir daugiau laiko skirčiau savo asmeninei kūrybai, pasiekčiau daugiau kūrybine ir koncertine prasme.

Norėčiau kurti kitokią muziką, bet ji sunkiai priimama. Žmonės mane įprato girdėti būtent taip, tokiu balso tonu, tokios muzikos fone, jau užlipdyta etiketė. Darosi neįdomu, kai reikia įtikti. Nenoriu po 20 metų būti juokingai konvulsiškai įsikibusi į mikrofoną ir sakyti, kad negaliu palikti scenos. Į visa tai žiūriu kaip į žaidimą, kūryba - malonumas, nebe tikslo siekimas. Matau, kad su jaunimu dirbti įdomiau.

Trumpai

"Dirbu su vaikais, privalau būti jauna", - kvatojasi J.Miliauskaitė, užsiminus, kad nuo jaunystės jos polėkis ir drąsus, laisvas būdas mažai kuo pasikeitė. Koncertai, važinėjimai po Lietuvą, "pakartoti" skanduojanti publika. "Viskas taip vienoda", - 1987-1997 metų sėkmę prisimena tuometė "Sekmadienio" vokalistė.

Dabar ji ugdo mažučiukų dainininkų grupę "Caca" ir šou grupę "Saulės vaikai", moko Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokinius (grupės "Linksmasis Do" tris amžiaus grupes), rengia vaikus Kauno muzikinio teatro miuziklui "Muzikos garsai" ir operai "Karmen".

"Man smagu dirbti su vaikais. Patinka, kad vaikai yra veržlūs, ieško, su jais galima eksperimentuoti, yra daugiau muzikinių galimybių nei dainuojant pačiai. Galiu drąsiai kurti, nebijodama, kad būsiu priklausoma nuo publikos, nesukdama galvos, priims ar ne", - tvirtina J.Miliauskaitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"