TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Filmas - tarsi literatūros pamoka

2007 03 31 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Dokumentinės juostos apie rašytoją Liudviką Jakimavičių kūrimo istorija kurioziška: didelė dalis ką tik nufilmuotos medžiagos buvo pavogta, o archyviniai kadrai rasti jo sesers namuose ant aukšto

Vilniaus rašytojų klube buvo pristatytas Vytauto V.Landsbergio dokumentinis filmas "Liudvikas" apie rašytoją Liudviką Jakimavičių.

Žiūrėti susirinko kolegos, bičiuliai, artimieji, literatūra besidomintys smalsuoliai. Filmo herojus neslėpė, kad jaučiasi šiek tiek nejaukiai. Nerimą turėjo išsklaidyti publikos reakcija: juokas ir šmaikščios replikos. Mat oficialumo nemėgstantis Jakimavičius apie kūrybą ir gyvenimą iš ekrano kalbėjo paprastai ir linksmai.

- Kaip supratau, kurti filmą "Liudvikas" sumanė Vytautas V.Landsbergis?

- Taip. Nelengvai pasidaviau tam jo sumanymui. Labai atsargiai ir net prietaringai žiūrėjau į tokią idėją.

- Kodėl?

- Kai žmogų fiksuoja štai tokiu būdu, atrodo, lyg jis ruoštųsi mirti. Arba kad jo gyvenimas yra vertybė. Nemanau, jog mano biografija išskirtinė ar vertingesnė negu kitų žmonių, rašytojų.

- Per filmo pristatymą muzikas Donatas Katkus tvirtino, kad esate vilnietis visa savo esybe - ironijos ir kritiškumo kupina asmenybė.

- Vilniuje gyvenu nuo šešerių, tad vilnietis esu daugiau kaip 40 metų.

- Sunku ar lengva būti filmo herojumi, kai iš paskos sekioja operatorius su kamera?

- Nelengva, nes nelabai žinai, ko iš tavęs norima. Visą laiką improvizuojama. Nežinai, ką šnekėti, kokius monologus. Kalbi, kas ateina į galvą. Nenorėjau atrodyti pernelyg reikšmingas. Todėl prašiau, kad nebūtų kadrų iš "Poezijos pavasario" ir panašių, kad nebūtų fasadinių dalykų. Viskas buvo filmuojama mano kaime Ignalinos rajone. Į Karklę važiavome tik baigti filmo - "įrėminti". Ten stoviu prie jūros...

- Priminkite, kaip dingo kaime filmuota medžiaga?

- Pavogė iš automobilio. Tada Vytukas Landsbergis ėmėsi kitos koncepcijos: nusprendė montuodamas filmą dar įdėti dokumentinės medžiagos - iš "Gaisrininkų", "Šėpos". Kad būtų tam tikros istorinės naracijos.

- Kaip jautėtės žiūrėdamas tuos epizodus - iš maždaug prieš du dešimtmečius televizijoje statyto linksmo spektaklio "Gaisrininkų legendos" ar Atgimimo metais egzistavusio originalaus ir ironiško "Šėpos" teatro?

- Aišku, sentimentų kyla, bet pačiam sunku save vertinti. Kai kalbi į magnetofoną, paskui klausydamas lyg ir neatpažįsti savo balso. Įdomus jausmas. Panašiai kaip matydamas savo atvaizdą. Jautiesi susvetimėjęs, tarsi ne tu čia būtum.

- Filme yra nespalvotų kadrų, kuriuose - jūsų šeima. Iš kur jie?

- Tai labai įdomi istorija. Kadaise tėvuko pažįstamas kino mėgėjas nufilmavo ką tik gimusią mano seserį. Juostos buvo rastos sesers, kuriai šiandien 35 metai, namuose Užupyje ant aukšto. Dabar pirmą kartą pamatėme tuos kadrus.

- Dar prisiminimai, kaip buvo leidžiamas žurnalas "Sietynas", viešnagė Lenkijoje... Viską sudėjus išėjo beveik valandos trukmės filmas.

- Šis filmas yra tarsi literatūros pamoka, tad galės būti rodomas vaikams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"