TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Filosofo gyvenimą pakeitė lėlės

2016 03 26 6:00
Robertas Šimonis su savo lėlėmis dalyvauja įvairiose mugėse. Asmeninio albumo nuotraukos

Druskininkuose gyvenantis Robertas Šimonis – filosofijos bakalauras, tik dėl lėšų stygiaus iki galo nebaigęs ir magistro studijų. Siūdamas lėles neįgalus jaunuolis iš pradžių stengėsi tiesiog pabėgti nuo apimančios depresijos, tačiau vėliau ši veikla jam virto prasmingu ir mielu darbu.

Cerebrinis paralyžius iš Roberto atėmė 80 proc. darbingumo. „Studijuoti ir gauti vieno vokiečių fondo stipendiją su savo 20 proc. darbingumu galėjau stacionare, o štai dirbti – ne. Lietuvoje neįgaliems žmonėms itin sunku susirasti darbą. Daug lemia darbdavių požiūris į juos – baiminamasi, kad reikės specialios pagalbos, pritaikyti darbo vietą prie neįgaliojo poreikių. Nors man jokio pritaikymo nereikia, aš ir studijuodamas Vilniuje gyvenau studentų bendrabutyje“, – aiškino Robertas.

Iš pašalpos nepragyvensi

Kai baigėsi fondo skirti pinigai, R. Šimoniui buvo likę tik parašyti baigiamąjį magistro darbą, tačiau vien iš neįgalumo pašalpos gyventi Vilniuje ir baigti studijų jaunuolis nebegalėjo. Robertas tikino, kad per aštuonerius metus, praleistus sostinėje, jis tiesiog įsimylėjo Vilnių. Čia buvo linksma gyventi, jaustis didelio miesto dalimi. Kai vaikinas iš šurmuliuojančios sostinės grįžo į Druskininkus, gimtasis miestas net prislėgė ramybe. „Į šį kurortą smagu atvažiuoti, kai jau turi tris vaikus ir tau nieko, išskyrus ramybę, nebereikia“, – tvirtino pašnekovas.

Jaunas vyras prisipažino, kad nuo Druskininkų ramybės jam pradėjo „čiuožti stogas“. Stengdamasis nepasiduoti kaskart apimančiai depresijai, Robertas išsitraukė savo prosenelės siuvamąją mašiną, pagamintą dar XIX amžiaus pabaigoje. Senas daiktas puikiausiai veikė, tad pagal šabloną, parsisiųstą iš interneto, jis pradėjo siūti pirmą lėlę. Gyvendamas Vilniuje vaikinas lankė savo draugės dizainerės siuvimo užsiėmimus, nes norėjo daugiau laiko praleisti su ja. Darė tai tiesiog savo malonumui, tada nemanė, jog gebėjimas siūti kada nors pravers.

„Įsitikinau, kad siuvimas labai atpalaiduoja, ramina, veikia kaip antidepresantas. Pamažu tai pradėjo tapti pomėgiu. Vienas draugas, pamatęs mano lėles, pasiūlė jas nufotografuoti ir nuotraukas įdėti į internetą – gal kam patiks ir norės nusipirkti“, – prisiminė Robertas.

Vaikinas juokavo, kad pirmą lėlę pardavė lyg savo vaiką – taip sunku buvo su ja skirtis. Pamažu pirkėjų daugėjo ir pomėgis siūti iš terapinės priemonės druskininkiečiui virto verslo idėja.

Susikūrė darbo vietą

Dirbti kitiems jauniems žmonėms įprastą darbą, kad ir padavėju kavinėje, Robertas neturėjo galimybės – trukdė neįgalumas. Todėl jis nutarė pats susikurti darbo vietą. Pradėjo domėtis, kaip tai padaryti, ir sužinojo, kad gali įsteigti savarankiško užimtumo darbo vietą bei gauti subsidiją. Pusantrų metų pildė kalnus paraiškų, prašymų, kol galiausiai gavo oficialų skiautinių ir meninio siuvimo meistro statusą.

„Jau kai įbridau į šį dalyką, tai įbridau iki kaklo. Toks mano būdas – arba darau gerai, arba išvis nedarau. Kita vertus, trejus metus turiu išlaikyti savo darbo vietą. Kitu atveju tektų grąžinti gautą subsidiją, už kurią įsigijau modernią šveicarišką siuvamąją mašiną, kitų verslui reikalingų daiktų“, – kalbėjo pašnekovas.

Tačiau prosenelės siuvamoji mašina nėra nukišta dulkėti į tolimą kampą. Ji stovi pačioje garbingiausioje Roberto dirbtuvės vietoje ir primena vaikinui, nuo ko viskas prasidėjo. Filosofas lėlininkas patikino, kad jei sugestų prabangi šveicariška mašina, darbas nenutrūktų, nes patikimas senovinis daiktas puikiai veikia.

Lėlių verslą įsukęs Robertas dabar ne tik užsidirba pragyvenimui, bet ir padeda darbo netekusiai mamai Jelenai. Jis neslėpė, kad be mamos pagalbos tiesiog pražūtų. Nustojo šaipytis ir tie, kurie iš pradžių R. Šimonio idėją siūti lėles vertino skeptiškai – esą tai ne vyrų užsiėmimas. Tokiems skeptikams vaikinas atšauna, kad nevyriškų darbų nėra. Vyro pareiga – uždirbti pinigų ir nebūti našta kitiems. „Be to, geriausi pasaulio lėlininkai, kaip, beje, ir kulinarai, yra vyrai“, – nestokojo optimizmo druskininkietis.

Reakcija ir džiugina, ir siutina

Robertas teigia, jog nuolat dalyvaudamas įvairiose mugėse jaučia tiesioginį kontaktą su pirkėjais. Vaikinui kelia apmaudą tie žmonės, kurie pačiupinėja jo kurtas skudurinukes ir mesteli: „Galiu ir aš tokią pasiūti, kam čia dar pinigus mokėti.“ Tada taip ir niežti liežuvį atsakyti: „Imk ir pasiūk, paskui pasikalbėsime.“

„Suprantu, kad mano lėlės nėra pirmo būtinumo prekės, tačiau pusvelčiui savo darbo atiduoti negaliu. Yra tokių, kurias pasiūti užtrunka ne vieną dieną. Modelis turi daug smulkių detalių, drabužėlių, puošybos. Interjerinės lėlės – namų dekoro elementas, suteikiantis jaukumo, šilumos, gerų emocijų“, – aiškino Robertas. Jis prisiminė vieną išskirtinį atvejį, kai už savo lėlę gavo neįtikimai didelį atlygį. Šį vienetinį žaisliuką vaikinas pasiuvo mažai mergaitei, kuri turėjo viską, nes tėvai – labai pasiturintys žmonės. „Kai mano skudurinė lėlė atkeliavo pas mažylę, ši nepaleido jos iš rankų nei dieną, nei naktį. Apie tai pasakojo mergytės mama. Po kelių dienų pasitikrinęs savo banko sąskaitą apstulbau: vietoj kelių dešimčių ten buvo tūkstantis eurų. Puoliau skambinti užsakovui, kad įvyko klaida, o mergaitės tėvai atsakė, jog nėra jokios klaidos. Mažylei taip patiko paprasta skudurinė lėlytė, kad jie neįgaliam siuvėjui nepagailėjo tikrai didelės sumos už atžalai suteiktą džiaugsmą“, – pasakojo Robertas. Anot vaikino, daugybė žmonių pirkdami jo kurtas lėles sako šiltus žodžius, ir tai teikia didžiausią džiaugsmą, paskatą dirbti toliau.

Ketina padėti kitiems

Ateityje druskininkietis, jei tik dėl didžiulio biurokratizmo, lydinčio jo susikurtą savarankiško užimtumo darbo vietą, nenusvirs rankos, norėtų padėti kitiems socialiai pažeidžiamiems žmonėms: ilgalaikiams bedarbiams, kaip jo mama, neįgaliesiems.

„Jeigu užteks kantrybės ir drąsos, savo viešąją įstaigą ketinu plėsti iki socialinės įmonės statuso, kad galėčiau priimti likimo seseris ir brolius, kitaip socialiai pažeidžiamus žmones, vienišas motinas. Gal ilgainiui iš jos atsirastų mažas lėlių fabrikėlis, kuriame dirbtų daugiau žmonių. Jaučiu, kad vienas su mama jau nelabai spėju viską daryti: ir siūti, ir prekiauti, ir nuolat atnaujinti savo feisbuko profilį, kuriame mano darbus gali pamatyti žmonės“, – dėstė pašnekovas.

Robertas prisipažino trokštantis ne tik dirbti, bet ir gyventi normalų jauno žmogaus gyvenimą – susitikti su draugais, išvykti į gamtą, susipažinti su merginomis. Vaikinas aistringai domisi fotografija ir puoselėja vieną specifinį jos būdą – fotosofiją: kai nuotraukoje neturi matytis jokios žmogaus veiklos, tik natūrali gamta, gyvūnai. Tai savotiška fotografinė filosofija, kuri tik per plauką filosofijos magistro studijų nebaigusiam Robertui itin artima.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"