TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Finansininkas su politiko uosle

2008 01 11 0:00
Kadaise Jonas Lionginas išdidžiai pareiškė esąs vienas iš tų, kurie padėjo išgelbėti valstybės finansus. Gelbsti ir toliau - tik vis pagal kitos politinės partijos pageidavimus.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kadaise Jonas Lionginas išdidžiai pareiškė esąs vienas iš tų, kurie padėjo išgelbėti valstybės finansus. Gelbsti ir toliau - tik vis pagal kitos politinės partijos pageidavimus.

"Gelbėtojo" krikštatėvis?

Ekonomisto J.Liongino politinė žvaigždė sužibo 1999-aisiais, kai vos po kelių mėnesių finansų ministro poste jis pakėlė kovos prieš JAV bendrovę "Williams International", nusitaikiusią pirkti "Mažeikių naftą", vėliavą.

Kai kurie jo bendražygiai užsimena, kad būtent J.Lionginui priklauso idėja, jog Rolandas Paksas, atsisakęs pasirašyti sutartį su "Williams" ir dėl to atsistatydinęs, galėtų tapti populiariu "tautos gelbėtoju". Pats J.Lionginas tai neigia kratydamasis tokio krikštatėvio vaidmens, tačiau niekam nekyla abejonių, kad kelerius metus jis, kaip ir ūkio ministru buvęs Eugenijus Maldeikis, buvo artimiausi ir įtakingiausi R.Pakso aplinkos asmenys.

Vis dėlto daugiau tokių ryšių blykstelėjimų, kaip "Williamso" istorijos metu, J.Liongino politiniame kelyje nebuvo. Kaip prieš kurį laiką pastebėjo apžvalgininkas Audrius Bačiulis, pastaruoju metu J.Lionginas "didelio susidomėjimo politika nerodo, dažniau sutinkamas Seimo restorane". Ir - vis kitoje Seimo frakcijoje: per aštuonerius politinės veiklos metus pabuvo pas liberalus, liberaldemokratus, "darbiečius", "pilietininkus", dabar gina socialdemokratų sumanymus.

Greita karjera

- Politikos apžvalgininkai neretai pažymi, kad jūs - labiau finansininkas nei politikas?

- Kiekvienas žurnalistas gali pareikšti savo nuomonę. Taip, politikoje esu neseniai - nuo 1999-ųjų. Gal ir užsidėčiau žymę, kad visų pirma esu finansininkas, o po to - politikas, bet per tuos beveik 10 metų teko pažinti politikos užkulisius, tad šiokiu tokiu politiku galiu save vadinti.

- Pirmojoje R.Pakso Vyriausybėje buvote niekam nežinoma figūra. Vienintelė žinia, kad ilgą laiką dirbote Finansų ministerijoje.

- Esu baigęs Vilniaus universitetą, dar dvejus metus tarnavau armijoje - dauguma iš mūsų fakulteto, kuris tada vadinosi Finansų ir apskaitos, įgijome karinio finansininko vardą. Teko tarnauti prie Maskvos, pulko finansų viršininku. Po tarnybos įsidarbinau Finansų ministerijoje.

- Ar sovietmečiu Finansų ministerijoje buvo įmanoma daryti karjerą be partinio bilieto?

- Jau tapus Pajamų valdybos viršininko pavaduotoju, prasidėjo kalbos, kad reikėtų stoti į partiją, jeigu noriu toliau daryti karjerą. Bet tai buvo jau 1989-aisiais, stojančiųjų į partiją rikiavosi didžiausios eilės. Tad užuominų būdavo, bet primygtinio raginimo - ne. O kadangi nelabai save siejau su ta partija, stengiausi laikytis atokiau. Taip lėmė likimas, kad 1989 metais buvo pasiūlyta stoti, atsisakiau, bet jokių priekaištų dėl to jau nebuvo.

Prezidento kvietimu

- Kaip jus, karjerą darantį ekonomistą, R.Paksas prisiviliojo į labai rizikinga laikytą Vyriausybę?

- Labiau viliojo prezidentas Valdas Adamkus. Kas prisimena, tai buvo 1999 metai, laikotarpis po garsiosios Rusijos ekonominės krizės, kurios įtaką Lietuvai dauguma mūsų politikų bandė paneigti. Valstybės suplanuotos biudžeto pajamos buvo pernelyg didelės, viršijančios galimybes daugiau kaip milijardu litų.

1999-ųjų gegužę, kai prasidėjo Vyriausybės formavimas, beveik niekas nesutiko eiti į finansų ministrus. Per pirmąjį pokalbį su prezidentu ir aš pasakiau "ne". Po antro susitikimo irgi nepasakiau "taip", sakiau: "Jeigu reikia, galiu pasiaukoti, tačiau tuo atveju finansų ministro žodis turėtų būti lemiamas."

Tai buvo labai ilgas pokalbis. Po to sulaukiau dar vieno prezidento skambučio. Tada išgirdau, kad pasirašytas dekretas dėl Vyriausybės. Nieko nebeliko, tik eiti per Seimo komitetus, pristatyti savo viziją. Palaikymas buvo - taip prasidėjo darbas.

- Turėjote būti labai ambicingas žmogus, kad esant tuometinei situacijai apskritai sutikote tapti finansų ministru?

- Kai niekas nesutinka, kam nors reikia aukotis. Viena sąlygų, kurias kėliau, buvo ta, kad premjeras turi pasitikėti finansų ministru, ir jei ministras pasako, kad vienai ar kitai programai pinigų nėra, jis turėtų susilaukti paramos. Antra, tikėjausi didesnės paramos iš prezidentūros.

Man pavyko: 575 milijonais sumažinome biudžeto išlaidas, pavyko susitarti su Tarptautiniu valiutos fondu dėl bendradarbiavimo, o su Italijos ir Vokietijos bankininkais pasirašėme protokolą, kad bus išplatinta 75 mln. JAV dolerių euroobligacijų emisija.

Tačiau atsirado kita problema - "Williams". Tada mūsų nuomonės išsiskyrė kardinaliai - pritariau tam, kad už išplatintą emisiją gautos lėšos būtų panaudotos biudžeto reikmėms, bet buvo pareikalauta visus tuos pinigus atiduoti "Mažeikių naftai".

Kovos šūkis

- Kai kurie finansų analitikai iki šiol tvirtina, kad jūsų veiklos metu sutarties su "Williams" sąlygos buvo tik pablogintos?

- Finansų ministerija derybų su "Williams" nevykdė - tai darė Ūkio ministerija. Visos sutartys buvo sudarytos dar iki mūsų, ketinimų protokolai - dar 1999 metų pradžioje. Todėl analitikų aiškinimai man sukelia tik šypseną.

- Jūsų bendražygiai užsimena, kad idėja dėl R.Pakso Vyriausybės atsistatydinimo priklauso jums, nes tik taip buvo galima išvengti atsakomybės už finansinę šalies padėtį?

- Nepasakyčiau, kad padėtis valstybėje buvo karšta. Spalį Lietuvą pasiekė pinigai, reikėjo priimti sprendimą, kam jie bus panaudoti. Prisimenu, kai susirinkome į neoficialų Vyriausybės posėdį, išsakėme savo argumentus, kodėl jų negalima atiduoti "Mažeikių naftai", o reikia juos panaudoti biudžeto reikmėms. Buvo neoficialus balsavimas, kuriame aš, Eugenijus Maldeikis ir premjeras balsavome prieš, aplinkos ir teisingumo ministrai susilaikė. Visi kiti buvo už, ir tada klausimas jau buvo faktiškai nulemtas. Mes su E.Maldeikiu įteikėme atsistatydinimo pareiškimus, po kelių savaičių tai padarė ir R.Paksas. Bet mano autorystės jo atsistatydinimo istorijoje nėra.

Žinoma, politinės patirties tuo metu labai trūko. Tuo atžvilgiu tikrai buvau finansininkas, o ne politikas, griežtai žiūrėjau valstybės finansinių interesų. Manau, labai teisingai pasielgiau ir prie dalykų, kurie atnešė labai didelę žalą valstybės ekonomikai, neprisidėjau.

- Kaip teigta, prisidėjote prie kitų dalykų: 2000-aisiais tapote asociacijos "Lietuvos keliai" konsultantu. Dėl šios bendrovės neskaidrios veiklos netrukus užvirė skandalas. Tuo metu jame minėta ir jūsų pavardė - rašyta, kad spaudėte kolegas Finansų ministerijoje skirti "Lietuvos keliams" didžiules sumas?

- Tai tik kalbos. Gerai pažinojau Joną Biržiškį, dirbusį asociacijos prezidentu. Atsistatydinus Vyriausybei, jis mane pakvietė kaip finansų ir ekonomikos ekspertą. Finansų ministerija šiuo atveju nėra susijusi su Susisiekimo ministerija, kuravusia "Lietuvos kelius". Buvau pakviestas kaip pažįstamas, na, ir kaip neblogas specialistas. Po Seimo rinkimų iš šios asociacijos išėjau.

Paskyrimas su klaustuku

- Ar tikrai kovodamas su "Williams" nemąstėte kaip politikas: tuo metu artėjo Seimo rinkimai, ir su "Williamso" vėliava 2000-aisiais lengvai nugalėjote?

- Tuo metu apie jokius rinkimus negalvojau - tai galiu pasakyti labai atvirai ir tiesiai. Išdirbęs 18 metų Finansų ministerijoje, po atsistatydinimo būčiau ėjęs į privatų sektorių - ar į banką, ar į draudimo kompaniją. Bet po mėnesio, susirinkę išgerti kavos su visa buvusia R.Pakso komanda, sprendėme, ar išsiskirstome ir kiekvienas nueiname savo keliais, ar, pažinę daug politikos užkulisių, veikiame kartu. Buvo priimtas sprendimas neišsiskirstyti, ir visa komanda, tuo metu gal 200 žmonių, susiliejome su Liberalų sąjunga.

- Tuo metu kalbėta, kad prie R.Pakso komandos prisidėjote tik todėl, kad pergalės atveju jums vėl buvo pažadėtas finansų ministro portfelis?

- Jokiais būdais. Apskritai negalvojau antrą kartą lipti į tą pačią balą. Labai ilgai svarsčiau, abejojau, ar sugrįžti į Finansų ministeriją, tačiau palaikė ir ministerijos kolektyvas, ir tas antrasis grįžimas buvo neblogas, ekonomika pradėjo augti, buvo suformuotas Stabilizavimo fondas, biudžetas subalansuotas pagal pusmečio planą. Jeigu premjeras tada būtų neatsistatydinęs, gal būčiau dirbęs visą ketverių metų kadenciją.

- Jūsų antrasis paskyrimas strigo: iš prezidentūros skambėjo signalai, kad V.Adamkus norėtų kito finansų ministro?

- Jie, jeigu prisimenate, sakė, kad labai atidžiai stebės mano ir E.Maldeikio darbą. Kaip žinote, tai buvo "Williams" klausimas: galvota, gal mes tyčia kaišiojame pagalius į ratus ir nenorime priimti labai žymios kompanijos. Kaip parodė laikas, tai buvo paprasčiausias akių dūmimas: gauti šiek tiek naudos, o paskui akcijas parduoti ir palikti Lietuvą su didele nosimi.

- Prezidentas V.Adamkus po kurio laiko kalbėdamas apie antrąją R.Pakso Vyriausybę sakė, kad gailisi, jog formuojant Ministrų kabinetą nusileido dėl jūsų ir dar kelių ministrų kandidatūrų - esą, jei ne tai, gal Naujosios politikos koalicija būtų gyvavusi kur kas ilgiau?

- Norėčiau išgirsti konkrečius kaltinimus, kas blogai buvo padaryta. Užsienio ekspertai mano darbą įvertino labai teigiamai. O kas patarė ekscelencijai taip kalbėti... Nenoriu kritikuoti aukščiausių pareigūnų, kurie taip kalba, tačiau kaip finansininkas nematau pagrindimo faktais, kas buvo padaryta blogai. Kai yra tik abstraktūs žodžiai, man atrodo, kad tai paprasčiausios ambicijos, prisimenant "Williams" atėjimo istoriją ir žinant, kokie dėl to buvo tautos atgarsiai.

- Tačiau tie patys užsienio ekspertai jums negailėjo kritikos. Europos Komisijos Plėtros generalinio direktorato pareigūnas pareiškė, kad raktas nuo Lietuvos narystės ES yra finansų ministro rankose, bet Finansų ministerija neskuba prioritetiniu tikslu paskelbti iš Europos Sąjungos (ES) gaunamų lėšų administravimo.

- Tas pareigūnas nebuvo su manimi net susitikęs - turiu omenyje Guenterį Verheugeną. Jis buvo atvykęs į Lietuvą, nežinau, su kuo kalbėjo ir kas ką jam pasakojo, tačiau su manimi, finansų ministru, susitikti jis nematė reikalo. Jo frazę apie raktą nuo ES turiu išsikirpęs.

Pasiklydęs tarp datų

- 2001-aisiais, po liberalų skilimo kuriantis Liberalų demokratų partijai, pareiškėte į ją nestosiantis. "Jau buvau vienos partijos narys ir nusprendžiau, kad tai paskutinė partija mano gyvenime", - sakėte. Tačiau netrukus nuomonę pakeitėte?

- Partijų niekada nekeičiau, kaip rašo kai kurie istorijos mokytojai. Taip, metus laiko mes su E.Maldeikiu nematėme savęs tame partiniame judėjime, bet po ilgų įkalbinėjimų, kad ta pati komanda vėl dalyvauja politinėje veikloje, nutarėme dar kartą pabandyti.

O toliau, jei keičiau Seimo frakcijas, tai dažniausiai įvykdavo po skilimo, kai reikėdavo pasirinkti vieną ar kitą pusę.

- Liberaldemokratu tapote prezidento rinkimų išvakarėse, kuriuose pergalė buvo prognozuota R.Paksui. Tada kalbėta, kad prisidėti prie partijos paskatino pažadas padaryti jus prezidento patarėju arba vėl - finansų ministru?

- To nebuvo, šimtu procentų. Buvo aiškiai pasakyta, kad žmonės reikalingi Seime. Be to, per tuos metus, kai nedalyvavome aktyvioje politinėje veikloje, buvo susiformavęs naujas būrys sekėjų - kaip pasakė vienas kolega, aplink R.Paksą susidarė keli "žiedai", ir jokių pažadų dėl postų nebuvo.

- Per apkaltos R.Paksui įkarštį pakėlėte sparnus užsimindamas apie grįžimą pas liberalus. Tik po "vyriško pokalbio", kaip tada sakė frakcijos seniūnas Valentinas Mazuronis, kuriam laikui apsigalvojote?

- Buvau sugalvojęs, kad man nepatinka kraštutinis radikalizmas, procesijos su grandinėmis, fakelais ir žvakėmis - tai ne mano charakteriui. Antra, mūsų parlamentinė frakcija buvo įsitikinusi apkaltos nesėkme - tai liudijo pokalbiai su beveik kiekvienu Seimo nariu. Bet balsavimo išvakarėse, kaip žinote, pasirodė įžymusis R.Pakso dekretas dėl Jurijaus Borisovo skyrimo visuomeniniu patarėju. Visos frakcijos pastangos sugriuvo kaip kortų namelis.

- Gal svarbesnis argumentas jums likti buvo pažadas įrašyti jus liberaldemokratų kandidatu į Europos Parlamentą sąrašo pradžioje - ten buvote trečiojoje pozicijoje?

- Tai buvo iki prezidento apkaltos! Prezidentiniai procesai vyko jau po metų, Europarlamentas buvo seniai išrinktas. Europarlamento rinkimai vyko po prezidento rinkimų, rudenį, kai dar nebuvo to skandalo, skandalas juk įvyko vėlų rudenį!

- Leiskite priminti - Europarlamento rinkimai vyko 2004 metų birželio 13 dieną, kartu su neeiliniais prezidento rinkimais, prabėgus dviem mėnesiams po apkaltos R.Paksui.

- Bet aš dar buvau liberaldemokratų partijos narys, kai buvo Europarlamento rinkimai!

Politinė migracija

- Į Europarlamentą nepatekote, bet jau po kelių mėnesių atsidūrėte Darbo partijos sąrašuose?

- Pažinojau Viktorą Uspaskichą. Gal ne tiek daug, bet tekdavo susidurti jam dirbant Ekonomikos komiteto pirmininku. Man pasiūlė jų sąraše užimti 23-iąją vietą. Nelabai tikėjau, kad pateksiu į Seimą.

- Į Seimą patekote su Darbo partija, o netrukus, po jos skilimo, jau ėjote su Viktoro Muntiano "pilietininkais"?

- Kaip žinote, Darbo partijos frakcija skilo, 10 narių pasitraukė. Tada jau buvo skandalai su visais "atkatais", panašiais dalykais. Aš, žinoma, pasirinkau tą pusę, kuri man buvo priimtinesnė - nuėjau į frakciją pas V.Muntianą, nors jų kuriamos Pilietinės demokratijos partijos nariu neketinau būti ir netapau. Ir šiandien esu nepartinis.

- Kai V.Muntiano partijos perspektyvos tapo apverktinos, perėjote pas socialdemokratus?

- "Pilietininkai" nusprendė jungtis su "valstiečiais", o socialdemokratai man dar praėjusią kadenciją siūlė prisidėti - ten daugumą žmonių pažįstu, su daugeliu teko dirbti. Mačiau, kad ten yra komanda. Gal reikėjo iš karto eiti pas socialdemokratus, tačiau kai "pilietininkai" nusprendė jungtis į bendrą frakciją su valstiečiais liaudininkais, kaip laisvas žmogus pasirinkau kitą kelią.

Valgyti - kas trečią dieną

- Seime vienas iš nedaugelio parlamentarų viešai buvote apkaltintas atrodęs neblaivus: jūsų būkle po posėdžio dėl "Mažeikių naftos" suabejojo konservatorius Andrius Kubilius, jam pritarė kiti Seimo nariai?

- Tai buvo A.Kubiliaus ir Jurgio Razmos nuomonė. Aš ant jų niekada nepykstu. Jie gali išsakyti įvairias nuomones, ypač kai paliečiami jiems nemalonūs klausimai. Buvau visiems pasakęs, kad prieš posėdį išlydėjome iš Biudžeto komiteto pirmininko posto Algirdą Butkevičių, pakėlėme taurę šampano. Gal tas kvapas ir buvo, bet nemanau, jog buvau įsilinksminęs. A.Kubiliui tai buvo pretekstas sukelti ažiotažą.

- Parlamentarai, taip pat ir jūs, sunkiai, bet susitaikėte su draudimu rūkyti Seimo rūmuose. Kitų šalių parlamentuose toks draudimas galioja ir alkoholiui. Ar pritartumėte siūlymui uždrausti prekybą alkoholiu Seime?

- Tai - Seimo valia. Nemanau, kad politikai į tai turėtų kištis - tam yra Seimo kanceliarija, organizuojanti parlamento maitinimo įstaigų veiklą. Jeigu jie priims atitinkamą sprendimą, aš jį tik sveikinsiu.

- Jūsų kolegos ekonomistai prognozuoja, kad Lietuvoje įsibėgėja ekonomikos krizė, galinti nušluoti socialdemokratus iš politikos?

- Lietuvoje nėra nė vieno nepriklausomo eksperto. Kalbantieji atstovauja arba bankams, arba kokio kapitalo interesams.

Mane labai stebina dejavimas, kad praėję metai buvo labai blogi. Manyčiau, kad 2007-ieji buvo patys geriausi Lietuvos ekonomikai per 17 metų. Lietuvoje infliacija siekė 5-7 proc., Latvijoje, Estijoje - dviženkliai skaičiai. Net kai kuriose eurozonos valstybėse infliacija viršijo 4-5 procentus.

Antra, tai nėra taip baisu, kai BVP didėja daugiau kaip 10 proc. - tai yra, viršija infliaciją. Vidutinis darbo užmokestis padidėjo 20 proc., eksportas iš esmės pakilo, pensijos didėja, rubliniai indėliai grąžinti.

Pažiūrėjęs į skaičius, nemanau, kad gyvename blogai. Žinoma, galima priimti diržo suveržimo metodiką - tada gal po 50-70 metų gyvensime geriau, bet ar to nori žmonės?

- Nepaisant skaičių žmonės išgyvena šoką kaskart pildamiesi degalus, užsukę į maisto prekių parduotuvę, mokėdami vis didėjančius komunalinius mokesčius.

- Nereikia žiūrėti siaurai. Naftos barelis niekada, kaip dabar, nekainavo daugiau kaip 100 dolerių. Dujas - kodėl mums jas turi parduoti pigiau nei Vakarų Europai? Mes pasieksime tą patį kainų lygį - tai žinojo visi, ir tam reikia rengtis. Infliacija didėja visoje Europoje, ir mes nebūsime kitokie. Klausimas tik vienas - ar sugebame ją laiku amortizuoti. Manau, kad Vyriausybė tai sugebėjo. Nereikia visko piešti tik juodomis spalvomis.

Yra vienas dalykas: jeigu man per brangu, automobiliu važiuoju ne kasdien, bet kas antrą ar kas trečią dieną. Žiūrėkime į tuos dalykus plačiau.

- Jei maistas per brangus, patarsite valgyti kas trečią dieną?

- Reikia rinktis pagal savo galimybes. Bet, kaip minėjau, atlyginimai taip pat turi kilti. Jei atlyginimai auga sparčiau nei infliacija, manau, viskas gerai.

- Jūs pats tikite tuo, ką sakote?

- Na... Tikiu, kodėl gi ne?


Jonas LIONGINAS

1971 m. baigė Vilniaus 21-osios vidurinės mokyklos aštuonias klases, įstojo į Vilniaus elektromechanikos technikumą.

1980 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultetą.

1983-1999 m. Finansų ministerijos vyriausiasis inspektorius, skyriaus viršininkas, Valstybės pajamų valdybos viršininko pavaduotojas, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, ministerijos sekretorius-Tarptautinio departamento direktorius, ministerijos sekretorius.

1995-1998 m. Lietuvos vystymo banko direktorių tarybos pirmininkas.

1996-1999 m. Lietuvos žemės ūkio banko tarybos pirmininkas.

1998-1999 m. Lietuvos nacionalinės vertybinių popierių biržos tarybos pirmininko pavaduotojas.

1999 m. birželio-spalio mėn. IX-osios Vyriausybės finansų ministras.

2000-2001 m. XI-osios Vyriausybės finansų ministras.

Nuo 2000 m. Seimo narys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"