TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Fleita, kinas ir skrydis į minią

2016 03 26 6:00
„Skylės“ fleitininkas ir kino prodiuseris Kęstutis Drazdauskas per porą dešimtmečių į Lietuvą pritraukė gausybę režisierių ir tarptautinių projektų. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Grupėje „Skylė“ Kęstutis Drazdauskas groja fleita ir dainuoja, tačiau kino pasaulyje jis pažįstamas kaip prodiuseris, kino kompanijos „Artbox“ įkūrėjas, per 20 veiklos metų į Lietuvą pritraukęs gausybę režisierių ir tarptautinių projektų. Už kino gamybos sklaidą šiemet „Artbox“ buvo įvertinta „Verslo žinių“ rengiamame „Gazelės“ konkurse.

K. Drazdauskas yra Nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkas, Lietuvių kino akademijos tarybos narys, vienas Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narių, veikia Europos prodiuserių klube.

Naujausio K. Drazdausko prodiusuoto Suomijos ir Lietuvos bendros gamybos filmo „Dvi naktys iki ryto“ premjera įvyko 2015 metais Tarptautinio Monrealio kino festivalio konkursinėje programoje ir laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą. Lietuvoje šio filmo premjera vyks vasarą.

Prie grupės „Skylė“ Kęstutis prisidėjo 1992 metais, studijuodamas Vilniaus universitete anglų kalbą ir literatūrą. Sako, tiek jo pažintį su pirmuoju fleitos mokytoju, tiek su „Skylės“ muzikantais universiteto kieme nuspalvino atsitiktinumai.

Kaip sako Kęstutis, grupė yra dvasios atgaiva ir pabėgimas nuo kasdienių rūpesčių. /Manto Puidos nuotrauka

Kino šachmatai

– Praėjusį savaitgalį atšventėte savo gimtadienį. Be to, tradiciškai sugrojote pavasario lygiadienio koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje. Visus savo gimtadienius paminite scenoje?

– Lygiadienio koncertus paprastai rengiame apie kovo 20 dieną, tik šiemet jis sutapo ir su mano gimimo diena. Užkulisiuose suvalgėme tortą.

– „Skylė“ muzikuoja aktyviai – praėjusiais metais išleidote naują albumą „Vilko vartai“, „Aš gaudau svajas“ tapo portalo pakartot.lt dažniausiai grojama 2015 metų daina. Vis dėlto pagrindinė jūsų veikla – kinas. Kaip atsidūrėte jame?

– Per atsitiktinumą. Baigęs studijas muzikavau, įsikinkyti į ilgalaikę veiklą nenorėjau. Pradėjau dirbti vertėju filmavimo grupėse, tuomet – režisieriaus asistentu. Šis darbas „lipo“ – esu įvairiapusiškas žmogus, man patinka loginiai uždaviniai, matematika, nuo vaikystės žaidžiu šachmatais. Kinas – tai problemų ir iššūkių sprendimas, galvosūkis.

Mariaus Ivaškevičiaus (kairėje) „Santos“ filmavimai prodiuserį nuginė ir į šiaurės poliarinį ratą. /Mykolo Vaitiekūno nuotrauka

– 2003 metais įkūrėte „Artbox“. Ar tuo metu buvo poreikis atsirasti kino gamybos, prodiusavimo įmonei?

– Kino veikla buvo sezoniška – dirbdavau vasaromis, o ne sezono metu prodiusavau lietuviškus projektus. Tuo metu nebuvo statuso, kuris leistų legaliai dirbti prodiuseriu, prisiimti visą finansinę atsakomybę, kurią prodiuseris prisiima, tad teko kurti įmonę.

– Esate vienas Vilniaus kino klasterio, vienijančio šios srities įmones, įkūrėjų, formavote Vilniaus kino biurą. Jūsų darbo esmė – sudaryti kuo geresnes sąlygas užsienio kino kūrėjams, kurie investuotų į filmų gamybą Lietuvoje. Kino kūrėjų iš svetur pavyksta pritraukti vis daugiau. Taigi jus galima pavadinti kino industrijos misionieriumi?

– Nepameluosiu, kad su įvairiais partneriais kino industriją statėme ant subyrėjusių pamatų – kūrėme technologinę bazę, investavome į žmonių parengimą, studijavome naujoves, dangstėme spragas. Lietuva – palanki šalis užsienio filmų gamintojams. Kita vertus, tai būtina pačiai industrijai – gaminame per mažai filmų, kad išlaikytume savo profesionalumo lygį.

2014 metais įsigalėjusi pelno mokesčio lengvata Lietuvą padarė patrauklesnę užsienio kino bendrovėms ir sudarė sąlygas konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Norėtųsi, kad Lietuvos verslininkai aktyviau naudotųsi šia galimybe. Šiuo metu su Vilniaus kino klasteriu turime kitą ambicingą tikslą – kilstelėti kino sklaidą bei užtikrinti kino prieinamumą regionuose.

– Grąžinti kiną ir kino teatrus į mažus Lietuvos miestelius – kaip juos atgaivinti?

– Pusėje Lietuvos nėra ne tik kino teatrų, bet ir kino rodymo įrenginius turinčių salių. Lietuvoje restauruota daug kultūros centrų, kurie nėra užpildyti. Ten, įrengus kino sales, būtų galima rodyti filmus, rengti audiovizualines, edukacines, mokymosi visą gyvenimą programas.

Tradiciškai „Skylė“ rengia Vasario 16-osios koncertą ir kūrybines stovyklas grupės klavišininko sodyboje. /Rolando Kuprio nuotrauka

Idėja kilo ant paspirtuko

– Ar jūsų veikloje yra patriotiškumo?

– Žinoma – dėl ko, jei ne dėl Tėvynės? Gyvenime buvo galimybių išvykti ir į Holivudą. Pamenu, su operatoriumi Ramūnu Greičiumi paspirtukais važinėjomės po Nidą, kalbėjomės apie tai, kad lietuvių kino kūrėjams trūksta paprasčiausios techninės bazės. Tuo metu gamybos procesas ir taip buvo brangus, o dar reikėjo atsivežti kino kamerų, juostų, paskui jas vežti į laboratorijas užsienyje. Ėmėme kurti „Cineverą“ iš patriotinių paskatų, kad turėtume priemonių kurti lietuvišką kiną. Vėliau mūsų vizija praaugo mus pačius.

– Jeigu turime visas sąlygas kurti kiną, kodėl taip nelengvai sekasi mūsų kūrėjams?

– Ir kine būna rašytojų, o būna grafomanų. Atpigusios technologijos leidžia filmus pasigaminti lengviau, greičiau, mažesnėmis sąnaudomis. Kai filmai daromi greitai, nėra laiko repetuoti su aktoriais, šie irgi migruoja tarp kino, teatro, televizijos, nors jų specifika ir skiriasi. Kita – meninio, intelektualams skirto kino kryptis. Čia taip pat trūksta scenarijų, finansavimo... ši profesija nėra lengva. Vis dėlto žvelgdami į didesnių šalių patirtį (pavyzdžiui, Vokietijos), matome, kad per metus ten pagaminama apie kelis šimtus filmų, tačiau vos keli pasiekia tarptautinę auditoriją. Taigi visi sprendžiame panašias problemas.

– Kokius estetinius reikalavimus keliate savo prodiusuojamiems filmams?

– Stengiuosi dirbti su kūrėjais, kurie jau įrodė savo profesionalumą. Vienam filmui norėsiu išpuoselėto meniško vaizdinio, kitam – buitinio, drebančio, „purvino“ vaizdo, kuris turėtų savo emocinį užtaisą. Visa turi derėti prie siužeto ir bendro įspūdžio. Negaliu pasakyti, kad renkuosi projektus vien dėl estetinių paskatų – man svarbi menininko pasaulėžiūra, jo keliamos problemos, temos, pati istorija.

Šiuo metu Kęstutis dirba prie bendros gamybos filmų su kolegomis iš Lenkijos, Latvijos ir Armėnijos. Vasarą bus rodomas jo prodiusuotas filmas „Dvi naktys iki ryto“. /Zbignevo Bartoševičiaus nuotrauka

Alternatyvus rokerio skrydis

– „Skylės“ internetiniame puslapyje apie jus rašoma: groja fleita, pritaria balsu ir skraido nuo scenos?..

– Buvo toks atvejis. Išleidę „Povandenines kronikas“ netikėtai gavome alternatyvios muzikos apdovanojimų A.LT nominaciją. To renginio metu mane pagavo tokia jaunatviška euforija, kad nusprendžiau šokti į minią. O minia buvo ne tokia alternatyvi kaip aš – sklandžiai prasiskyrė ir, jei anksčiau nebūčiau šokęs breiko, vargiai būčiau išvengęs sunkesnių sužalojimų.

– Esate filologas, rašėte eilėraščius. Kokią kūrybinę veiklą dar išbandėte?

– Mano mėgstamas užsiėmimas – piešti. Buvau siurrealizmo šalininkas (juokiasi).

Fleita – vaikystės skausmas. Mano mama norėjo, kad muzikuočiau. Aštuonerių nusivedė į muzikos mokyklą. Buvau „kietai“ laikomas, drausmingas vaikas išlygintais drabužėliais. Nuėjome pas mokytoją Paulių Koncę, o jis klausia: „Kokiu instrumentu nori groti?“ „Gitara“, – nusprendžiau. „Ne pas tą mokytoją atėjai“, – ėmė kvatotis jis. Bet mama liepė, kankinausi, vėliau pripratau ir ėmė patikti.

– Pirmieji „Skylės“ nariai buvo studentai, organizuojantys pogrindinio meno parodas, nekomercinius festivalius. Grupė kūrėsi įdomioje aplinkoje – universiteto rūsyje.

– Istorija ir vėl gana juokinga. Rokas Radzevičius „Skylę“ kūrė su mokyklos draugais. Tuo metu buvau Filologijos fakulteto kultūros klubo pirmininkas, turėjome patalpas skliautuotame senamiesčio rūsyje. Vieną dieną man sėdint tame rūsyje užklydo du apsimuturiavę studenčiokai, pasakė ieškantys patalpų repetuoti. Rūsys pusę metų būdavo apsemtas vandens. Kad patektume į repeticijų salę, pasistatydavome suoliukų ir kėdžių. Žodis po žodžio išsikalbėjome, kad groju fleita, jie pasiūlė groti kartu. Rokas, Mantas (Mantvydas Kodis – aut.) ir aš esame trys muzikantai iš pirmosios „Skylės“.

Kultūrinis reiškinys

– Ar turite kitų tradicijų grupėje, be lygiadienio koncertų?

– Išskyrus šiemet, tradiciškai rengiame Vasario 16-osios koncertą. „Skylė“, man regis, yra unikalus kultūrinis reiškinys. Mūsų marga publika ateina į koncertus ir kiekvienas randa sau peno. Į Vasario 16-osios koncertą klausytojai renkasi su vėliavomis, groju scenoje ir mąstau: „Štai tauta, kuri, kai reikia, eina prie televizijos bokšto.“

Vasarą rengiame stovyklas, vykstame pas Mantą į sodybą, ten gimsta mūsų kūrybiniai sumanymai. Grupė yra dvasios atgaiva ir pabėgimas nuo kasdienių rūpesčių.

– Jums yra tekę vykti filmuoti toli nuo namų – į šiaurės poliarinį ratą.

– 2012 metais ten filmavome Mariaus Ivaškevičiaus „Santą“. Pamatėme ir poliarinę naktį, ir poliarinę dieną. Tikriausiai mums pasisekė, nes nebuvo taip šalta, kaip galėjo būti. Buvome pasiruošę dar ekstremalesnėms sąlygoms. Didžiausią šaltį patyrėme apžiūrėdami filmavimo vietas – buvo 26 laipsniai šalčio ir 26 m/s greičio vėjas. Jausmas – kaip minus 52. Dabar man Lietuvoje nešalta.

Taip pat ekstremaliomis sąlygomis 2000-aisiais kūrėme filmą Trinidade ir Tobage. Ten vargino toks karštis ir drėgmė, kad nė savo šešėlio nebuvo matyti.

– Pirmas pamatote filmus, dar tada, kai jie filmuojami?

– Daug daugiau filmų žiūrėdavau nebūdamas prodiuseriu. Kasmet vykstu į Berlyno, Kanų kino festivalius, bet per dešimt dienų spėju pamatyti vos vieną du. Teisingas tas posakis: „Batsiuvys be batų“ (juokiasi).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"