TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Fotografų šeimos archyvas – daugiatūkstantinis

2015 06 20 6:00
Romualdui Požerskiui pirmąjį fotoaparatą padovanojo tėtis. Kai fotografuoti panoro jo dukra Monika, ant lapuko užrašė porą parametrų ir įdavė juostinį „Nikon“. Asmeninio albumo nuotrauka

„Versus aureus“ ir Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos dalijasi nauja išleista knyga religijotyrininkių studija „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“. Ją iliustravo Monika Požerskytė, o fotomenininkės tėtis, taip pat fotografas, Romualdas Požerskis šiemet išleido albumą „Lietuva 1988–1993“, ruošiamas dar vienas – „Paskutinieji namai“.

Pasak „Religijų įvairovės Lietuvoje“ autorių, kas ketvirtas šalies gyventojas netapatina savęs su vyraujančia religija, o alternatyvios religinės bendruomenės ir formos vis dar apipintos stereotipais. Knygos autorės Milda Ališauskienė, Aušra Pažėraitė, Rasa Pranskevičiūtė, Eglė Aleknaitė į dzenbudistų, krišnaitų, pagonių, mormonų, bahajų ir kitus mažiau žinomus judėjimus pažvelgė iš mokslinio kampo, M. Požerskytė – meninio.

Iš švenčių ir kasdienybės

Religinės bendruomenės projekto komandai leido dalyvauti jų šventėse, stebėti kasdienybę, įsileido į savo namus. Kaip teigė Monika, iš anksto ji stengėsi daug nesidomėti, į kokią bendruomenę eina – siekė autentiškumo. „Vis dėlto netikiu, kad fotografija gali būti objektyvi – joje lieka mano braižas, stilius, - svarstė fotografė. – Bet ėjau atvirai. Žvelgiau ne į bendruomenę, bažnyčią, apeigų vietą, o į žmones.“

Monika pasakojo, kad jie – laimingi, besidžiaugiantys, atradę prasmę ir ramūs, palyginti su kitomis socialinėmis grupėmis, kurių gyvenimą jai yra tekę stebėti (rudeniui M. Požerskytė rengia parodą apie cirko artistus Lietuvoje). „Supratau, kad prie religijos jie priėjo per kasdienybę, jiems tinkamas gyvenimo būdas – maistas, fizinė veikla ar meditacija, malda, - teigė Monika ir patvirtino statistiką: - Nustebino tai, kad beveik kiekvienoje bendruomenėje, kurią aplankėme, sutikau pažįstamų žmonių.“

Požerskių šeima 1988 metų gruodžio 31 dieną: Virginija, Povilas, Romualdas ir Monika. /Asmeninio albumo nuotrauka

Iš istorijos

Dėstytojo profesoriaus R. Požerskio šiųmetis albumas gręžiasi į laikotarpį iki Rusijos kariuomenės išėjimo iš Lietuvos. Kaip sakė pašnekovas, fotografijos negali būti ištrintos ar sudegintos. Kai kurios Sausios 13-osios jo nuotraukos buvo atiduotos į prokuratūrą, ten iki šiol saugomos. Romo Kalantos palaikymo demonstracijų – išvežtos į Maskvos archyvus. „R. Kalantos įvykius fotografuodamas sunaudojau dvi juosteles – vieną išsigandę tėvai apšvietė, kitą atėmė, kai mane suėmė, - prisiminė R. Požerskis. – Man įdomūs tie kadrai. Galbūt kas nors juos kada pamatys. Fotografijos negali būti archyvuojamos namuose, turi būti spausdinamos, leidžiamos, dedamos į internetą. Saugojimas vienoje vietoje – pavojingas.“

Nuotraukas fotoalbumui jis atrinko iš 18 tūkst. kadrų, kurdamas serijoms dažnai padaro tiek pat. „Fotografuoti ilgai, giliai, kaip sakydavo mano mokytojas Aleksandras Macijauskas, – taip, kad niekam kitam daugiau nesinorėtų fotografuoti“, - nusijuokė R. Požerskis.

Rygos fotografijos muziejuje atidaryta jo paroda apie Alfonsiuką (fotoalbumas „Mažasis Alfonsas“), jau parengtas spaudai ir dar vienas albumas – „Paskutinieji namai“ – apie vienatvę, ligas, mirtį. „Buvo psichologiškai sunku pradėti fotografuoti. 1983 metais nuvažiavau į Nemenčinės senelių namus. Sustojau aikštelėje, žiūrėjau į žmones ir negalėjau išlipti iš mašinos, susikaupti“, - apie seriją, kurią kūrė tris dešimtmečius, pasakojo Romualdas.

Paradoksalu, kad šioje profesijoje reikia būti greitam, bet medžiagos rinkimas trunka dešimtmečius. „Esu dirbęs žiniasklaidoje. Po mėnesio dienraštyje išėjau – nepatiko greitas tempas, - juokavo Romualdas. – Kurdamas seriją nufotografuoji, pamatai, kad buvo bloga šviesa, grįžti, vėl ieškai tos pačios situacijos. Kaip medžioklėje – nepavyko nusitaikyti, bandai vėl.“

Knygoje apie religijų įvairovę fotografijos nėra pavadintos, taip siekiant neformuoti išankstinės nuomonės apie alternatyvias bendruomenes. /Monikos Požerskytės nuotrauka

Nuotraukos atsiminimai

Kokius fotografinius pasakojimus patinka rašyti M. Požerskytei? Ją visąlaik domino žmogus, rūpėjo socialinės, etinės, religinės temos, riba tarp asmeninės ir viešosios erdvės. „Savęs ieškojimai ateidavo bėgant metams. Paskui – noras eiti, bendrauti su kitu žmogumi. Asmeninės ribos peržengti nebijojau“, - tvirtino Monika, kuri dabar fotografuoja jau savo dukters istoriją.

Humanistu vadinamas ir R. Požerskis, jo objektyve taip pat sukasi žmogus. „Nesame postmodernistai, nekuriame konceptualios fotografijos, kuriai svarbi sumąstyta idėja. Ieškome išbaigto vaizdo, pasakojimo, psichologinės situacijos“, - sakė Romualdas ir pridūrė, kad kuo daugiau judančių žmonių, tuo lengviau jam fotografuoti.

Pasak menininko, su kiekvienu paspaudimu atmintyje įsirašo akimirka, įvykis, sutiktas žmogus. Ir atmintis veikia vaizdais. „Mūsų gyvenimas susideda iš surinktų atsiminimų, sudėliotų į albumą. Paradoksas, bet atsiradus skaitmenai atsiminimų mažėja, nors fotografuojame daugiau“, - teigė Monika. „Ne naujiena, kad fotografijos atsiradimas pakeitė pasaulio suvokimą. Nesame matę indėnų ar Žemės iš Mėnulio, tačiau jų ikoniški vaizdai sukuria mūsų įsivaizduojamą pasaulį“, - apibendrino Romualdas.

Seriją „Paskutinieji namai“ Romualdas pradėjo 1983 metais. /Romualdo Požerskio nuotrauka

Instrukciją surašė ant lapuko

Romualdas pradėjo fotografuoti tėvo padovanotu fotoaparatu „Zorkij“. Boleslovas Požerskis keliautojams parašė knygą „365 maršrutai autoturistui“ (1968), darė turistines nuotraukas. „Tėvas pasakojo, kad mano dėdė, kuris studijavo Maskvoje, projektavo tiltus ir juos fotografuodavo. Buvo atsivežęs daug dėžių su negatyvais. Po karo užkasti jie sunyko“, - apie dar vieną stimulą fotografuoti sakė menininkas.

Romualdas keliauti pradėjo nuo aštuonerių, dabar keliauja abu jo vaikai. Sūnus Povilas tėčio pėdomis nesekė, o Monika fotoaparato pasiprašė dvyliktoje klasėje. „Sakiau: „Duok „Zenitą“, aš stosiu į fotografiją.“ O jis atsakė: „Neturiu tokio blogo fotoaparato.“ Davė seną juostinį „Nikon“ ir ant lapuko surašė, kokį išlaikymą, diafragmą (nupaišė saulytę ir debesėlį) nustatyti dieną ar naktį. Išėjau ir pradėjau fotografuoti“, - pasakojo Monika sakydama, kad abu tėvai davė laisvės, nepiršo kelių. Dabar, augindama dukrą, ji supranta, kad tai nėra lengva.

Anksčiau R. Požerskis nuotraukas ryškindavo raudonos lempos šviesoje. Ir Monika į rankas pasiima juostinį fotoaparatą, sako, anuomet į ryškinimo procesą žvelgė kaip į stebuklą. „Susukau dar neišryškintus negatyvus, sūnus paėmė pažiūrėti, kas ten viduje, ir apšvietė. Ir Macijausko sūnus yra taip ištraukęs negatyvus, kad pažiūrėtų, kas ten nufotografuota“, - juokėsi prisimindamas Romualdas.

Kartu atostogaujantys Požerskiai ir šiemet drauge išvyko į savo sodybą Latvijoje. Pasak Monikos, tokie trumpi pabėgimai – privalomi, kad anūkai praleistų laiko su seneliais. Romualdas minėjo tradiciją per Kūčias, Velykas, žmonos Virginijos gimtadienį nusifotografuoti visiems kartu – tokių fotografijų archyve daug. „Nors po vieną nuotrauką tikrai padarome. Anksčiau atrodydavo: jei nenufotografavai – praradai. Bet iš tiesų – kai šalia būna kamera, ramiau“, - patikino Monika.

Rudenį bus atidaryta Monikos paroda „Post Circle“ apie cirko artistus Lietuvoje. /Monikos Požerskytės nuotrauka
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"