TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Fumito jaučiasi pasenęs

2009 06 20 0:00
Fumito tėvai auklėjo jį labai griežtai.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Norėčiau atsukti laiką atgal", - sako 34 metų japonas Fumito Tomoi ir užsirūko penktą cigaretę. Žymusis atvykėlis daugumai pažįstamas iš televizijos ekranų, kai prieš kelerius metus LNK vedė pramoginę laidą "Takeši pilis". Paskui paslaptingai dingo. Po dvejų metų jis vėl Lietuvoje, tik nebe toks linksmas ir energingas. Veikiau liūdnas.

Per pokalbį Fumito renka ir sveria kiekvieną žodį - tik tada deda į sakinį. Galiausiai prisipažįsta, kad jam - vidutinio amžiaus krizė. Japonas teigia, kad Lietuvą, kurioje praleido 15 metų, paliko, nes norėjo grįžti į tėvynę. Tačiau paaiškina, kad tai buvo paviršutiniška priežastis. Viskas glūdėjo giliau. "Jaučiau, kad buvau pradėjęs visiems įkyrėti", - sako jis. Fumito net džiaugiasi, jog Lietuvoje lankosi tik darbo reikalais ir kitą savaitę jau išvyks.

"Lietuvai būčiau neįdomus".

- Gal ketinate Lietuvoje pasilikti ilgėliau?

- Dvejus metus čia nebuvau, man įdomu pasižiūrėti, kaip viskas pasikeitę. Tačiau šį kartą pabūsiu labai trumpai. Atliksiu darbus ir grįšiu atgal.

- Ką veikiate Lietuvoje?

- Atvykau su reikalais. Dirbu vienoje kompanijoje, kuri norėtų plėsti veiklą šioje šalyje. Tad atvažiavau tirti situacijos, pasižiūrėti, kokia yra Lietuvos rinka.

- Kodėl pasirinkta būtent mūsų šalis?

- Toks buvo mano viršininkų sprendimas. Šiuo metu dar negaliu pasakyti, kokia veikla užsiimsime. Prasitariau vienam leidiniui, bet tai buvo mano klaida - dėl jos galiu turėti problemų.

- Galvojate bent apie teorinę galimybę grįžti į Lietuvą ilgam? Gal vėl norėtumėte pasirodyti televizijoje?

- Lietuvai būtų neįdomu. Prieš kelerius metus tai patiko, bet dabar gal jau nebe... Ar grįžčiau ilgesniam laikui, priklauso nuo darbų.

Dar nemačiau viso pasaulio. Tačiau keliauju nedaug - nėra pinigų. Žinoma, ir Japonijoje yra ką pamatyti, dar ne viską spėjau aplankyti. Domiuosi savo šalies istorija. Tai itin išryškėjo pastaraisiais metais, nes anksčiau nebuvo taip svarbu. Japonijos ir Lietuvos istorijose man rūpi viduramžiai. Taip pat domina jūsų šalies nepriklausomybės laikotarpis. Tuo metu jau gyvenau čia ir visus įvykius matyti bei analizuoti galėjau tiesiogiai.

- Lietuvoje nebuvote dvejus metus. Ar kas nors čia pasikeitė?

- Taip, pasikeitė. Kai išvažiavau, Lietuva gyveno ekonominio pakilimo laiku. Šiuo metu jaučiama krizė. Žinoma, tai yra visame pasaulyje.

- O jei nekalbėsime apie sunkmetį, ar pats miestas, jo atmosfera pakito?

- Nelabai. Mano manymu, žmonės truputį mažiau leidžia pinigų. Anksčiau penktadienio vakarais mieste jaunimo būdavo daugiau. Man labai patiko Vilnius vasarą. Tada būdavo labai gražu. Taip pat mėgau Operos ir baleto teatrą, įvairius koncertus, ypač Dainų šventes.

- Kodėl, praleidęs tiek daug laiko Lietuvoje, nusprendėte grįžti į Japoniją?

- Net nežinau, gal tuo metu norėjosi grįžti į tėvynę. Per tuos 15 metų aplankyti artimųjų nuvykau tik keletą kartų. Buvau baigęs magistrantūros studijas Vilniaus universitete, kilo noras grįžti namo, pradėti dirbti Japonijoje.

- Kaip per tą laiką pasikeitė jūsų tėvynė?

- Buvo jaučiamas ekonominis nuosmukis. Visuomenė keitėsi. Per pastarąjį dešimtmetį daugėjo baigusių studijas bedarbių, kompanijos mažino darbuotojų. Tad žmonės ieškojo darbo net gamyklose. Mano vyresnysis brolis Haruto baigė universitetą, turi ekonomikos magistro laipsnį, bet ilgai nerado darbo. Tuomet nusprendė išbandyti jėgas valstybės tarnyboje. Buvo vienas geriausiai išlaikiusiųjų stojamąjį egzaminą - todėl jam suteiktas karininko laipsnis ir galimybė dirbti jūrų laivyne.

- Ką galite pasakyti apie Japonijos ir Lietuvos kultūrą, tradicijas? Ar galite jas palyginti, išvardyti pranašumus ir trūkumus?

- Tiek dar nepragyvenau.

- Lietuvoje gyvenote 15 metų - tai nemažas laikotarpis, norint bent šiek tiek pažinti šalį!

- Abi šalys yra geros. Nežinau, ar galėčiau palyginti. Tiek nepragyvenau ir tiek visko nepažįstu. Tačiau per visą tą laiką pajutau, jog manęs tapo per daug. Vis dėlto daugiau apie tai nenorėčiau kalbėti.

Visų atsiprašo

- Kaip jaučiatės grįžęs į Lietuvą?

- Vilnių lyg ir neblogai pažįstu, tik šiek tiek esu primiršęs gatvių pavadinimus. Kur nors eidamas turiu pamąstyti, kad prisiminčiau, kur reikia eiti.

Mėgstu lietuvišką maistą. Jis skiriasi nuo japoniško, bet patinka viskas. Taip pat skanūs ne tik japonų, bet ir italų, belgų, kinų virtuvės patiekalai. Lietuviškos degtinės nemėgstu, bet labai patinka alus. Pastebėjau, kad daug nebegeriu. Anksčiau galėdavau visą naktį su draugais linksmintis, dabar ne - norisi pailsėti ir išsimiegoti.

- Papasakokite apie savo vaikystę Japonijoje. Kaip buvote auklėjamas?

- Nežinau, kaip kitose japonų šeimose, bet aš buvau auklėtas griežtai. Augau su vyresniu broliu Haruto. Jis dabar gyvena ir dirba Japonijoje. Čia žmonės labai vertina darbą, dažnai visą gyvenimą dirba toje pačioje kompanijoje. Pastaruoju metu šis mitas pamažu sklaidosi ir japonai pradeda rasti kitokios veiklos.

Griežtumas - mūsų šeimos tradicija. Nors savo senelių nepažinojau, bet tėvai pasakojo, kad jie irgi buvę reiklūs.

- Kokios vertybės skiepytos nuo mažens?

- Man svarbiausia - pinigai, darbas, šeima. Jei reikėtų išvardyti pagal prioritetus, pirmoje vietoje būtų pinigai, paskui katinas, darbas ir šeima. Kartais jaučiuosi pasenęs ir nežinantis, ką mąsto jaunimas. Man trisdešimt ketveri - vidutinio amžiaus krizė. Gal tai tik skaičiai, bet jaučiuosi pasenęs.

- Ar prieš atvažiuodamas į Lietuvą ką nors čia pažinojote? Kodėl pasirinkote būtent šią šalį?

- Domėjausi Europos istorija ir taip atradau Lietuvą. Atvykau vienas. Neturėjau jokių giminaičių ar draugų, net kalbos nemokėjau. Pirmaisiais metais buvo sunku, šiek tiek baisu, bet įdomu. Taip toli nuo namų buvau išvykęs pirmą kartą. Bičiulių, pažįstamų susiradau netrukus. Jiems turbūt irgi buvo įdomu turėti draugą iš tolimos šalies.

- Studijavote taip pat Lietuvoje?

- Vilniaus universitete įgijau archeologijos magistro laipsnį. Jei tik niekas iš manęs jo neatims. Norėčiau atsiprašyti visų, su kuriais tuo metu bendravau. Norėčiau atsukti laiką atgal.

Nėra artimo žmogaus

- Ar esate turėjęs merginą lietuvę?

- Per 15 metų keletą kartų draugavau. Šiuo metu negaliu savęs įsivaizduoti kuriančio šeimą nei su lietuve, nei su kitos tautybės moterimi. Taip, mes būtume skirtingų kultūrų atstovai, bet gal nieko tokio? Manau, artimieji, giminaičiai reaguotų neblogai. Tėvai niekada nedraudė turėti draugės, jie nėra nusiteikę prieš tarptautines santuokas. Tačiau gal man dingęs noras kurti šeimą.

- Sakėte, kad svarbiausi dalykai jums yra pinigai, darbas ir šeima.

- Šeima? (Susimąsto.) Neįsivaizduoju. Turbūt nėra tokio žmogaus, su kuriuo galėčiau susieti gyvenimą. Šeimos vienas juk nesukursi.

- Atrodote liūdnas.

- Sakau, galvoje sukasi prisiminimai ir mintys. Gyvenant Lietuvoje tiek daug visko įvyko, ir man buvo gėda čia grįžti. Gerai, kad tai buvo trumpa darbo komandiruotė.

P.S. Fumito taip ir nepasakė, dėl ko jam gėda ir kodėl norėtų atsiprašyti. "Manęs buvo per daug", - per pokalbį kartojo japonas. Galima spėti, kad jam nesmagu prisiminti tą populiarumo bangą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"