TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

G.Abariui onkologinė liga - tarsi sapnas

2008 03 15 0:00
Savo ateitį G.Abarius įsivaizduoja kaip kūrybinį ir asmeninį tiltą tarp Lietuvos ir Šiaurės Karolinos.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kompozitorius ir pianistas Gintautas Abarius pasakoja, kaip išsipainiojo iš klastingos ligos pinklių. Amerikoje gyvenantis lietuvis buvo stipresnis už jame tūnojusį vėžį.

Kompozitorius, populiarių dainų autorius ir džiazo muzikantas G.Abarius aštunti metai gyvena JAV. Ten 2006-ųjų kovo pabaigoje, beveik per gimtadienį, jis išgirdo diagnozę, jog serga gerklės vėžiu. Kitas dėl tokios skaudžios žinios galėjo pulti į neviltį ir imti galvoti, kad į Ameriką atvažiavo numirti, bet G.Abarius nusiteikė pozityviai - pradėjo planuoti koncertus. "Ir jie jau prasidėjo - praėjusių metų pabaigoje Amerikoje, o Lietuvoje bus šių metų gegužės mėnesį", - muzikantas neslepia optimizmo.

Vis dėlto laikytis įsikibus vilties nebuvo paprasta. "Teko ištverti viską, ką patiria onkologiniai ligoniai, - sunkų metą prisimena G.Abarius. - Tačiau mano apsisprendimas buvo labai svarbus. Gydytojai gali pateikti faktų, gali pasakyti, kokia tavo situacija. Bet išgyvensi ar ne - priklauso ne nuo gydytojų, o nuo tavęs."

Prognozė atrodė tragiška: medikų nuomone, lietuviui buvo likę gyventi šešias savaites. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Šiandien G.Abarius sėdi priešais mane ir šypsosi: "Praėjusių metų birželio 9 dieną gydytojas pasakė, kad mano organizme nebėra nė vienos piktybinės ląstelės. Mano noras gyventi ir kurti buvo didesnis negu atakuojanti liga. Be abejo, artimųjų ir draugų meilė bei palaikymas tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje taip pat labai svarbus faktorius."

"Viltis yra inkaras"

"Supratimas, kad iš bet kokios padėties galima išsikapstyti, tapo realybe. Vėliau, kai buvo oficialiai paskelbta, jog mano organizmas švarus, buvau pakviestas kalbėti per Šiaurės Karolinos simfoninio orkestro organizuojamus pusryčius muzikantams ir plačiai auditorijai. Onkologijos klinikos, kurioje gydžiausi, specialus žurnalas išspausdino straipsnį ir mano nuotrauką. Jis buvo pavadintas "Esu gyvas savo bendruomenės liudytojas". Dabar atrodo, kad viskas praėjo kaip sapnas. Nors lengva nebuvo. Suprantu, man duotas antras šansas gyventi. Kad savo gyvenimu ir muzika galėčiau liudyti žmonėms ir skleisti labai paprastą tiesą: nors ir kokia tragiška būtų diagnozė - tai dar ne pabaiga. Ir kad viltis nėra kvailių motina. Viltis yra inkaras, laikantis mūsų sielą ir neleidžiantis vėjams jos nublokšti."

Kitokia dėlionė

Klausiamas, kaip jį paveikė išbandymas sunkia liga, G.Abarius tvirtina: "Kai gyvenimas taip supurto, iškart atšoka tie dalykai, kurie amžinybei neturi jokios vertės. Tada viskas susidėlioja labai paprastai. Svarbiausia tampa šeima - žmona ir vaikai. Tuščios ambicijos, nervinga rutina, į kurią žmonės dažnai įsivelia, nebeturi jokios reikšmės."

Jis teigia anksčiau iš daugelio dalykų nemokėjęs atsirinkti svarbiausių. Dabar akys atsivėrė - skaudi patirtis padėjo pamatyti

principus, ką ir kaip rinktis. "Amerikiečiai turi nuostabią patarlę: "Pats didžiausias "geriausio" priešas yra "gerai". ("The bigest enemy of the best is good".)

Susitiko su V.Kernagiu

Pastarąjį kartą Lietuvoje G.Abarius viešėjo praėjusių metų gruodžio mėnesį. Susitiko su buvusiais bendraklasiais M.K.Čiurlionio meno mokyklos baigimo 30 metų proga. "Atrodė, kad išsiskyrėme tik vakar, per tiek metų mūsų santykiai nepasikeitė", - tikino pašnekovas.

Tada G.Abarius pasimatė su maestro Vytautu Kernagiu, sergančiu onkologine liga. "Karalius Saliamonas yra pasakęs: "Kaip geležis aštrina geležį, taip žmogus drąsina žmogų." Tas susitikimas mums abiem buvo labai svarbus. Ne tik mums, bet ir tiems, kurie apie tai skaitė, - įsitikinęs G.Abarius. - Kai esi drąsinamas, sunkų metą išgyveni visai kitaip negu tada, kai esi vienas, apimtas depresijos ir minčių apie baisiausią baigtį."

Svajonė - groti su juodaodžiais

Kvietimą imtis "muzikinio misionieriško" darbo JAV G.Abarius gavo 1999 metais. Visam laikui su šeima persikelti už Atlanto neketino. "Niekada nebūčiau emigravęs į Ameriką, nes mano svajonių šalis - ne ji, o Vokietija", - tikina G.Abarius. Bet pasiūlymą važiuoti į JAV priėmė. Suprato, kad gyvendamas Amerikoje gali tikėtis svarbių permainų ir šeimoje, ir profesinėje veikloje.

"Nuo mokyklos laikų svajojau pagroti su juodaodžiais muzikantais. Vėliau, kai mano gyvenimas pasikeitė, ir pradėjau studijuoti Šventąjį Raštą bei Bažnyčios istoriją, pamačiau, kad džiazo šaknys - gospel ir spiričiuelo muzika", - pasakoja G.Abarius.

Pernai Gintaras su žmona Violeta atšventė sidabrinių vestuvių sukaktį. 22 metų dukra Silvija šiuo metu studijuoja koledže ir dirba sekretore nekilnojamojo turto firmoje. 13 metų sūnus Dovydas - moksleivis. "Jis groja mušamaisiais instrumentais, mėgsta bliuzą, studijuoja japonų kalbą ir kaip pašėlęs žaidžia krepšinį už miesto, kuriame gyvena, jaunučių rinktinę", - sako G.Abarius.

Šeima gyvena Šiaurės Karolinos valstijos sostinėje Raleigh. Tai nelabai didelis miestas - turi apie 800 tūkst. gyventojų. Ši valstija G.Abariui primena Druskininkų apylinkes: pušynai, ežerai, sveikas klimatas, jokios orą teršiančios industrijos. Labai menkas nusikalstamumas. Puiki vieta gyventi šeimai. "Tai konfederatų kraštas. Žmonės iki šiol nerakina namų, susitikę vieni su kitais sveikinasi, - kalba G.Abarius. - Vietos juodaodžiai man priminė mūsiškius - Lietuvos gyventojus."

Kartą su juodaodžiais susėdęs lietuvis svarstė, kas juos sieja. Jis - atvykęs iš buvusios Sovietų Sąjungos. Iš Lietuvos, kuri atkūrė nepriklausomybę. Jų kultūrinis ir tradicijų paveldas visai kitoks. "Galiausiai padarėme išvadą: jaučiame bendrumą, nes patyrėme tai, ką reiškia būti vergais. Juos engė baltaodžiai, o mus - raudonieji, - aiškina G.Abarius. - Laisvės troškimas, per pasąmonę perduodamas iš kartos į kartą, sukuria substanciją, kai žmonės gali susišnekėti ir be žodžių."

Bičiuliai ten ir čia

Kai Abarių šeima atvyko į Šiaurės Karoliną, gal pusantrų metų nesutiko nė vieno lietuvio. Paskui susipažino su Viktoru ir Giedra Garbonkais. "Jie buvo atvykę iš Čikagos. Paaiškėjo, kad seniai pažinojo mano dėdės Mykolo, gyvenančio Detroite, šeimą. Tai buvo fatališkas susitikimas. Vėliau mes susiradome lietuvių bendruomenę, - kaip užmezgė ryšius su vietos lietuviais, prisimena pašnekovas. - Šiuo metu Šiaurės Karolinoje yra draugiška ir sparčiai gausėjanti lietuvių bendruomenė. Daug medicinos darbuotojų, kurie ne vien dirba, bet ir amerikiečius moko."

Nenutrūko ryšiai ir su bičiuliais Lietuvoje - šiais laikais juos palaikyti paprasta, nes yra internetas. G.Abarius bendrauja su dainininkais Ovidijumi Vyšniausku ir Judita Leitaite, Arvydu Jofe ir kitais džiazo muzikantais. "Su draugais ne vien iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Tai teikia daug jėgų. Ir padėjo tais momentais, kai kartais norėdavosi viską mesti ir susikrovus lagaminus dingti iš Amerikos", - prisipažįsta G.Abarius.

Vienintelis baltaodis

"Esu laimingas, kad JAV nė dienos neteko dirbti jokio kito darbo, tik muzikinį", - pasakoja G.Abarius. Penkerius metus jo pagrindinė bazė buvo tarptautinė ir įvairių rasių žmonių bažnyčia. Ten jis vadovavo chorui. Dar subūrė grupę "Baltic Avenue" ir pradėjo koncertuoti džiazo klubuose, per festivalius. "Su dideliu malonumu grojau ir tebegroju su įvairiomis grupėmis. Kartais būnu vienintelis baltaodis visoje auditorijoje, - juokiasi lietuvis. - Neįkainojama ir nuostabi patirtis." Kai kurios G.Abariaus dainos, parašytos ritmenbliuzo dainininkams, skamba per keletą Šiaurės Karolinos radijo stočių.

2004 metais "Baltic Avenue" ir juodaodžių dainininkų kolektyvas gastroliavo Vokietijoje. "Vėliau dėl mano onkologinės ligos viską teko pristabdyti. Tačiau dabar atgimstame ir esame žvalūs. Tikiuosi, netolimoje ateityje šį projektą pavyks pristatyti ir Lietuvoje", - sako G.Abarius.

"Džiaugsmo vartai"

Per šią viešnagę Lietuvoje G.Abarius daug laiko praleido įrašų studijoje. Buvo taip paniręs į muziką, kad mums teko ne kartą susiskambinti, kol pavyko susitarti dėl susitikimo ir pokalbio.

"Su nuostabiais muzikantais A.Jofe, Leonidu Šinkarenka ir Pavelu Giunteriu baigiame įrašyti originalių džiazo pjesių albumą. Jas sukūriau dramatiškais momentais - nuo 2003 metų iki dabar. Albumą pavadinau "Džiaugsmo vartais", - naują darbą pristato G.Abarius.

Jis įsitikinęs, kad džiaugtis reikia ne tik tada, kai su draugais linksminiesi per pobūvius ar šventes. Gebėjimo džiaugtis negalima prarasti net sunkiausiu metu, kai situacija atrodo labai komplikuota. "Viena džiaugsmo šaknų yra dėkingumas. Šiandien mano širdis kupina dėkingumo. Dėkoju Dievui, kad gimiau Lietuvoje ir kad esu lietuvis. Dėkoju tėvams, kad jie mane užaugino, mokytojams ir dėstytojams - už aukščiausio lygio išsilavinimą. Dėkoju šeimai. Draugams ir kolegoms - kad manęs neužmiršo. Tėvynei - kad čia grįžęs galiu kvėpuoti giliai ir džiaugsmingai. Apskritai dėkoju likimui, kad "gimiau nei per anksti, nei per vėlai", kaip dainavo Vytas Katilius, ir kad geriausi mano gyvenimo metai dar tik prasideda."

Rytoj G.Abarius išskrenda į Ameriką. Ten kovo 28 dieną jis švęs 49-ąjį gimtadienį. Savo ateitį kompozitorius ir pianistas įsivaizduoja kaip kūrybinį bei asmeninį tiltą tarp Lietuvos ir Šiaurės Karolinos.


Trumpai

Kompozitorius ir pianistas G.Abarius sako, kad jo gyvenime būta labai skirtingų laikotarpių: "Laikas, kai mokiausi tuometinėje M.K.Čiurlionio meno mokykloje, buvo labai šviesus. Kai studijavau Konservatorijoje - bohemiškas metas. Vėliau buvo juodas etapas - grojau naktiniuose klubuose, vestuvėse ir t. t. Paskui atėjo prisikėlimo laikas. Jis baigėsi triumfu 1987 metais, kai Maskvoje laimėjome visasąjunginį atlikėjų konkursą, - tai atvėrė duris į Vakarų pasaulį. Tuo metu pradėjau rašyti dainas, jos tapo populiarios. Bet nemokėjau elgtis su sėkme, šlove. Vos neiširo šeima. Kadangi neribotai vartojau alkoholį, turėjau labai didelių problemų dėl skrandžio. Tas etapas vos nesibaigė mano mirtimi. Pačiam stabdžių įjungti nepavyko, nes aš nė neturėjau. Kitas laikotarpis truko aštuonerius metus. Kūrybiškai jis gal nebuvo labai intensyvus, nors rašiau daug šiuolaikinės sakralinės muzikos, bet tuo metu pradėjau studijuoti Šventąjį Raštą ir buvau Tikėjimo žodžio bendruomenės narys. Visuomenė tai gali vertinti įvairiai, tačiau man buvo labai svarbu atsiriboti nuo to, kas visai neseniai mane žudė. 1998 metais pasitraukiau iš Tikėjimo žodžio bendruomenės. Dabar jai nebepriklausau, bet tebesu krikščionis. Tada prasidėjo dar vienas laikotarpis - Amerikoje. Viena vertus, jis naudingas profesiškai. Kita vertus, mes, žmonės iš posovietinės erdvės, patekome į kapitalizmą ir neturėjome jokių lietuviškų bendruomeninių ryšių sielai paganyti. Bet patyrėme labai daug gero - buvo sudėti mūsų kasdienio gyvenimo pagrindai. Atsirado atsakomybė. Iki tol visa galva buvau pasinėręs į muziką, o kitus gyvenimo dalykus suvokiau kaip koks 13 metų vaikas - nevaldomas ir nenuspėjamas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"