TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

G.Clooney: "Ar verta rizikuoti dėl meno?"

2014 03 22 6:00
Elegantiškasis G.Clooney yra moterų numylėtinis ir iki šiol viengungis. AFP/Scanpix nuotrauka

Populiarus Holivudo aktorius ir režisierius George'as Clooney įsitikinęs, kad menas yra pats gyvenimas. "Kai talibai Afganistane griauna istorinius paminklus arba amerikiečiai Irake nesugeba išgelbėti dalies artefaktų, kartu prapuola labai svarbi pasaulinės kultūros atmintis, o tą vietą užima barbariškumas", - mano jis.

Pasaulio ekranuose rodomas filmas "Brangakmenių medžiotojai". Šį kino kūrinį režisavo G.Clooney. Jį patraukė istorija apie Antrojo pasaulinio karo būrį, kuriam buvo patikėta iš Vokietijos išgabenti ir teisėtiems savininkams grąžinti nacių pavogtus bei kolekcionuotus meno kūrinius. Įdomiausia, kad šis būrys buvo sudarytas ne iš kareivių, o iš septynių paprastų muziejaus darbuotojų, meno kūrinių specialistų ir istorikų. O filmas paremtas tikra istorija apie didžiausio grobio medžioklę pasaulyje.

"Hitleris buvo prakeiktas idealistas", - per interviu pareiškė G.Clooney. Kodėl jis susidomėjo šia istorija? Kas apskritai jam rūpi, koks požiūris į aktoriaus profesiją, kodėl patinka režisuoti, ar tikrai yra užkietėjęs vienišius ir ar tarp kolegų turi bičiulių?

Siužetų paieška

- Nemėgstate idealistų?

- Nepatinka, kai dėl idealų būna aukų. Idealizmas lengvai virsta į fanatizmą, o tada, laikykis, visas pasauli!

- Sunaikinę "degeneracinį" meną, tą vietą naciai greit užpildė prisiplėštu menu.

- Tempė jį iš visur - Belgijos, Prancūzijos, Lenkijos... Hitleris turėjo svajonę - pastatyti "fiurerio muziejų" ir jį surinkti geriausius "tinkamo" meno pavyzdžius.

"Neslėpsiu, pasirodyti ant raudono kilimo - malonu", - sakė aktorius./LaPresse/Scanpix nuotrauka

- Beje, kas buvo jo mėgstamiausias dailininkas?

- Įsivaizduokite, Leonardo da Vinci. Bijau prisipažinti, bet mūsų skonis panašus. Tačiau dėl to netampu hitlerininku, tiesa?

- Kodėl publikos numylėtinį, vadinamą paskutiniu klasikiniu Holivudo herojumi, patraukė politika? Jūs lankėtės ir Haityje, ir Sirijoje, ir Darfūre - ten apskritai buvote atsidūręs taikiklyje.

- Labiausiai apmaudu, kad iš kalašnikovo į mane buvo nusitaikęs 13 metų seilius. Prie jo priėjo kažkoks suaugęs žmogus, ir paauglys pasišalino. Vėliau mano pyktis sumišo su gėda.

- Gal vis dėlto jūsų kraujyje yra lašelis idealizmo?

- Na, ką jūs. Jokiu būdu. Tačiau iš kur gausi įdomių siužetų, jei ne iš "karštųjų taškų"? Todėl ir tenka rizikuoti. Tačiau, kuriant pastarąjį filmą, rizikuoti daugiausia teko tik dėl papildomų kilogramų - Berlyno restoranai puikūs, susilaikyti buvo neįmanoma.

Užaugo tarp dailės kūrinių

- Nuo ko prasidėjo darbas prie filmo?

- Grantas Heslovas oro uoste nupirko Roberto Edselo knygą "The Monuments Men" apie būrį, sąjungininkų kariuomenių vadovybių specialiai suformuotą ieškoti, gelbėti ir registruoti meno kūrinius. Matote, kaip naudinga draugauti su intelektualiu žmogumi - kitas oro uoste nusipirktų alaus, o ne knygą. (Juokiasi.)

Gimiau katalikų šeimoje, o šios tikybos bažnyčias įprasta puošti tapyba, skulptūromis, todėl, galima sakyti, užaugau tarp meno. Buvau dešimties, kai tėvas pasiėmė į Vašingtoną, kad galėčiau apžiūrėti Lincolno memorialą, ir iki šiol prisimenu susižavėjimą, kurį patyriau žvelgdamas į marmurinę prezidento skulptūrą. Vėliau, nepamirškite, ilgą laiką gyvenau Italijoje, o italų grožio jausmas įgimtas. Apskritai tema pasirodė artima, ir mes ėmėmės darbo.

- Nuo pat pradžių nusprendėte, kad pats kursite filmą?

- Taip, man vis labiau patinka režisuoti. Šis darbas yra kūrybiškesnis negu aktoriaus. Aišku, specialaus išsilavinimo neturiu, bet teko dirbti su puikiais kino meistrais, todėl turėjau galimybę matyti, kaip atsiranda idėjos, kuriamos mizanscenos, bendraujama su atlikėjais, ir ta patirtimi galiu pasinaudoti.

- Kaip pavyksta išspręsti konfliktą tarp režisieriaus G.Clooney ir aktoriaus G.Clooney - juk pastarasis mėgsta, kad jo herojai būtų dėmesio centre?

- Tikrai? Dievas žino! Reikės pakalbėti su kolegomis režisieriais, kad tą vaikiną pastatytų į vietą. Režisierius G.Clooney kartu su prodiuseriu G.Clooney, palaikant scenaristui G.Clooney surinko tokią aktorių komandą, kad atlikėjas G.Clooney negalės išsišokti.

Vietą užima barbariškumas

- Kodėl filme nėra Brado Pitto - juk esate draugai? Nepavyko įkalbėti?

- Taip ir maniau, kad užduosite tokį klausimą. Na, nebuvo jam vaidmens!

- Filmas patraukia, bet, nors tema sudėtinga, man regis, jį žiūrėti pernelyg lengva.

- Taip buvo sumanyta. Reikia turėti galvoje amerikiečių publikos specifiką. Jiems svarbi intriga, siužetas, istorija. Todėl veiksmą teko papildyti nuotykių elementais.

- O kas jums buvo svarbiausia atskleisti filme?

- Pagrindinis klausimas, į kurį ieškota atsakymo, - ar dėl meno verta rizikuoti gyvybe? Esu įsitikinęs, kad menas yra pats gyvenimas. Kai talibai Afganistane griauna istorinius paminklus arba amerikiečiai Irake nesugeba išgelbėti dalies artefaktų, kartu prapuola labai svarbi pasaulinės kultūros atmintis, o tą vietą užima barbariškumas. Todėl - taip, rizikuoti verta. Dar daugiau - būtina.

Laiminga pabaiga

- Kaip sekėsi dirbti Vokietijoje? Vokiečiai filme parodyti kaip patys didžiausi nenaudėliai - ir tokia istorinė tiesa.

- Atvirai kalbant, dėl vokiečių aktorių yra tam tikra problema. Suprantama, kad per visą pokario laikotarpį jiems neteko vaidinti ko nors labai herojiško, todėl net jų akyse atsirado toks šuniškas nuolankumas. Esą visą gyvenimą vaidiname niekšus, bet pripratome, mokame, ir jums suvaidinsime. Su tuo labai sunku kovoti ir tai išgyvendinti.

- Tai jau antrasis jūsų filmas, turintis laimingą pabaigą. Tikite, kad bet kokiu atveju juodi debesys išsisklaido ir pradeda šviesti saulė?

- Pamenate Franko Capros filmą "Tai nuostabus gyvenimas" ("It's a Wonderful Life")?

Populiarieji B.Pittas (kairėje) ir G.Clooney - geri draugai./Reuters/Scanpix nuotrauka

- Taip, tai - klasika.

- Tada prisimenate, kad pabaigoje niekšas, kurį vaidina Lionelis Barrymore, tiesiog išeina. Šiandien toks finalas neįsivaizduojamas - jam turi būti uždėti antrankiai, tada su konvojumi jis privalo būti išgabentas į kalėjimą. Galima piktintis žiūrovų primityvinimu, bet šios aplinkybės ignoruoti neįmanoma. Laiminga pabaiga, kaip ir laimingas bilietas, - tai tas nedidelis dalykas, kurį šiandienis kinas gali padaryti dėl žiūrovo. Nedera atimti šio šanso.

- Kitas jūsų filmas taip pat bus apie tai, kaip teisingi amerikiečiai gelbėja pasaulį?

- Ne. Bus fantastika. Naujame "Disney" filme "Tommorrowland" vaidinu išradėją.

Kad neiškristų iš rikiuotės

- Palaikote reputaciją - filmai "Soliaris", "Gravitacija", dabar vėl...

- O ką jūs manote? Jei visą laiką nepalaikyčiau, reputacija sugriūtų. Mano teta Rosemary Clooney (dainininkė, Amerikos žvaigždė - red.) ir pradžių buvo puiki ir garsi, o vėliau liko tik puiki - ir tai ją labai liūdino. Aš žinomas tapau vėlokai, taip vėlai, kad iki šiol atsimenu, kaip tekdavo remontuoti seną automobilį, kuriuo važiuodavau į aktorinius bandymus. Štai todėl, kad išgarsėjau vėlai, stengiuosi nesitraukti iš kelio.

- Jei jau prakalbote apie tetą - ar ji turėjo įtakos jūsų karjerai?

- Atvirai kalbant, mes nebendravome labai artimai. Aišku, ji man patardavo, bet nebuvo taip, kad iš tiesų mane proteguotų. Tačiau įtakos turėjo aplinka. Dėl to daugeliui giminaičių pramogų verslas buvo artimas. Tarkime, būdamas penkerių ar šešerių, supratau, kad moku juokauti. Dėdės ir tetos juokdavosi, o mane apimdavo aktorinis išdidumas.

- Taip yra iki šiol?

- O taip! Kokia prasmė dirbti, jei esi abejingas? Neslėpsiu, kad pasirodyti ant raudono kilimo - malonu, bet pagalvokite, koks trumpas tas "kilimo" laikas. O kiek daug pastangų reikia įdėti! Bijai iškristi iš rikiuotės, visus metus ari, jaudiniesi dėl kiekvieno kvietimo vaidinti, nes galimybė tapti nugalėtoju tokia pati, kaip ir likti nevykėliu. Todėl mane užpuola ir nemiga, ir depresija. Vienintelis mane palaikantis dalykas yra profesija.

- Los Andžele pirkote namą, anksčiau priklausiusį Clarkui Gable'ui. Ar jo vaiduoklis nesilanko, ypač kai jums būna nemiga?

- Kai mane vargina nemiga, įjungiu televizorių ir man užtenka vaiduoklių jo ekrane. Papildomų nereikia.

- Ar gyvenime draugai padeda?

- Apskritai esu vienišius, bet mėgstu ir gerą kompaniją. Kartkartėmis seniems draugams galiu pagaminti įvairių patiekalų. Tarkime, bičiuliaujamės su B.Pittu. Jis svečiavosi mano namuose prie Komo ežero. Tačiau nemačiau Brado jau apie metus. Jis turi savų reikalų, aš - savų. Susitinkame per kokias nors ceremonijas ir vėl išsiskiriame kas sau. Kai kartu filmavomės, aišku, buvo geriau. Tokios profesijos žmonėms sudėtinga draugauti. Aktoriai yra nervingi, įtarūs. Bradas moka su visais laikytis atstumo, sukurti paslaptingumo barjerą. Gal todėl jis yra didesnė žvaigždė negu aš. O man išlaikyti garsenybės statusą nelabai išeina. Dažnai nutrūkstu, o vėliau, žinoma, to gailiuosi.

Pagal užsienio spaudą parengė Rasa PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"