TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

G.Grikštaitė - gyvenimo džiaugsmo ieškotoja

2013 10 12 6:00
Viešoje erdvėje žmonės atpažįsta G.Grikštaitę. "Sulaukiu labai draugiškų reakcijų", - tikina moteris. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Ilgametė LRT televizijos naujienų tarnybos sporto žinių vedėja, „Bėdų turgaus“ reporterė Gintarė Grikštaitė užsivertusi darbais. Tačiau ši per visą pokalbį nuolat kvatojanti moteris sutinka skirti laiko „Lietuvos žinių“ žurnalistui. Kalbamės apie televiziją, pasikėlusius sportininkus ir juokingas „popso“ žvaigždutes.

- Esi LRT televizijos naujienų tarnybos sporto žinių vedėja. Ar eteryje gauni daug adrenalino?

- Vis dar gaunu. (Juokiasi.) Adrenalino kiekis priklauso nuo situacijos. Labai patinka daryti siužetus, patinka bendrauti. Sukant reportažus atsiranda naujų pažinčių, kurdama reportažą gali paieškoti įdomių smulkmenų. Smagu.

- Pernai gruodžio 17 dieną Lietuvos sporto žurnalistų federacija apdovanojo geriausius metų sportininkus ir sporto žurnalistus. Už metų darbus tau buvo įteikta Romos Grinbergienės premija. Kur ištaškei gautus pinigus?

- Oi, neatsimenu… Bet prieš šventes pinigai greitai išlenda iš kišenės. Man šlamantieji nėra svarbiausias dalykas. Pinigai uždirbami – jei ne viename, tai kitame darbe. Jie suteikia laisvės, bet tikrai nėra didžiausia mano vertybė. Žmonės pernelyg teikia reikšmės pinigams. Laimė – ne jie. Jeigu projektas įdomus, galiu dirbti ir negaudama užmokesčio. Esu tai dariusi, bet nenorėčiau girtis ir pasakoti.

Man buvo didžiulė garbė gauti premiją – kolegų įvertinimas labai svarbus. Jie puikiausiai supranta, ką ir kaip darai. Jie – objektyviausi vertintojai.

- Prieš pusantrų metų LRT televizija rodė dokumentinį filmą „Lietuvis, sujungęs Baikalo krantus“ apie triatlonininko Vidmanto Urbono žygį – perplauktą giliausią ir šalčiausią pasaulyje Baikalo ežerą. Šiai juostai parašei scenarijų. Tave įkvepia V.Urbonas?

- Vienareikšmiškai taip. Žaviuosi žmonėmis, kuriems nėra neįmanomų dalykų. Vidmantas turi planų dvidešimčiai metų. Iš dalies galėčiau šį sportininką vadinti savo autoritetu. Labai mėgstu stiprias, pozityvias asmenybes.

- Galėtum pavadinti save stipriu ir pozityviu žmogumi?

- Manau, kad taip. (Juokiasi.) Užantyje nenešioju pykčio. Jei kas nors ne taip, sakau tiesiai į akis.

- 2012-ųjų vasarą dienos šviesą išvydo dokumentinė juosta „Pirmasis“ apie pirmąjį nepriklausomos Lietuvos olimpinį čempioną lengvaatletį Romą Ubartą. Projektui rašei scenarijų. Tau neatrodo, kad mūsų valdžios vyrai tokioms legendoms kaip R.Ubartas skiria per mažai dėmesio?

- Be abejo, taip ir yra. Praėjusią savaitę grįžau iš Amerikos – filmavome itin kuklų ir nuoširdų olimpinį čempioną Algimantą Šalną, gyvenantį JAV. Jis prisipažino šioje šalyje pasijutęs reikalingas. Lietuvoje sportininkas taip nesijautė. Mane tai liūdina. Turime gerbti tokias legendas kaip Romas ar Algimantas. Šie žmonės mūsų krašte nevertinami ir mes patys dėl to esame kalti. Nesugebame džiaugtis, nevertiname to, ką turime.

Jungtinėse Valstijose buvo labai smagu – pasisėmiau gerų emocijų. Bus dar vienas dokumentinis filmas, kuriam parašiau scenarijų. Jis pasirodys prieš Sočio olimpiadą. Dar nežinau juostos pavadinimo; sumanyti jį - pats sunkiausias dalykas.

- Kasdien bendrauji su sportininkais. Tarp jų yra didelių savimylų?

- Kažkuriuo gyvenimo etapu pasikelia visi, tačiau tie, kurie turi košės galvoje, nusileidžia ant žemės. (Juokiasi.) Įsivaizduok: esi jaunas ir ką nors laimi, visi tau spaudžia ranką ir drauge fotografuojasi. Aišku, kad galvelė šiek tiek susisuka. Atsiriboju nuo sportininkų, kurių galvos lieka susisukusios.

- Kaip žurnalistė dalyvavai ketveriose olimpinėse žaidynėse. Koks jausmas apima iš arti stebint tokį pompastišką renginį?

- Geras jausmas. Olimpinėse žaidynėse geriausia, kai dirbi ne pirmą kartą. Nuolat bėgi, bėgi, bėgi, atiduodi medžiagą ir vėl bėgi… Pasitaiko, kad beveik nepamiegodama. Silpnesniam žurnalistui patartina ten nevažiuoti.

- Komentuoji moterų krepšinio varžybas. Stebint iš šalies tai neatrodo sudėtingas darbas. Kaip yra iš tiesų?

- Tai – siaubingai sunkus darbas. Komentuoti varžybas kur kas sunkiau nei kurti laidas. Negali atsipalaiduoti nė sekundės – ypač jei komentuoji ne iš įvykio vietos, o sėdėdama prie TV monitoriaus. Jeigu nors trumpam nuleidi akis pasižiūrėti į žmogaus pavardę, pražiopsai kokį nors epizodą, jo negali pakomentuoti, o žiūrovai viską matė. „Komentatorius – žioplys!“

Nereikėtų piktintis mūsų komentatoriais. Linas Kunigėlis, Robertas Petrauskas ir kiti yra tikrai stiprūs – džiaugiuosi jų darbu. Žiūrovai jais piktinasi, nes mums įprasta viskuo piktintis. Kai pralaimi komanda, kaltas treneris ir komentatorius. Randi kaltųjų, ir pasidaro lengviau.

G.Grikštaitė - buvusi moterų krepšinio komandos „Kibirkštis“ ir nacionalinės rinktinės narė, tačiau krepšinį pastarąjį kartą ji žaidė prieš penkiolika metų.

- Aštuntus metus dirbi LRT televizijos „Bėdų turgaus“ reportere. Tau patinka ši ašaringa laida?

- Man šis projektas patinka, jis teikia džiaugsmą. Laidos herojai moko džiaugtis gyvenimu. Nuvažiuoji į jų namus ir matai, kad bėdų – nors vežimu vežk, o jie sėdi ir šypsosi. Tokiais momentais suvoki, kad mes verkiame dėl visiškų smulkmenų, o žmonės, turintys tikrų bėdų, neašaroja ir sugeba gyvenime atrasti gražių dalykų. Jie tokie stiprūs – kartais stipresni už sportininkus ir už mane.

- Tu – buvusi moterų krepšinio komandos „Kibirkštis“ ir Lietuvos moterų rinktinės žaidėja. Kada pastarąjį kartą žaidei krepšinį?

- Maždaug prieš penkiolika metų. Nenoriu žaisti krepšinio. Noriu, kad galva ilsėtųsi, o žaisdama aikštelėje turi galvoti. Be to, nenoriu stumdytis ir kautis. (Juokiasi.)

Kai žaidžiau, buvo puikūs laikai. Mano geriausios draugės, su kuriomis eičiau į karą, išliko iš to laikotarpio.

- Tave atpažįsta gatvėje?

- Atpažįsta, nes tiek metų sėdžiu televizoriuje. Sulaukiu labai draugiškų reakcijų – nesusiduriu su negatyviomis emocijomis. Žinomumas nekliudo. Vienas žmogus man kitados pasakė: „Anksčiau į tave žiūrėjo, nes esi aukšta, vėliau – dėl to, kad pažįsta, o dabar žiūri dėl to, kad graži.“ (Juokiasi.)

- „Google“ apie tave radau nedaug informacijos. Ką manai apie savo gyvenimą viešai parduodančias mūsų „popso“ žvaigždutes, kurių veidai mirga visoje žiniasklaidoje?

- Kiekvienam savo – aš jų nesmerkiu, neklijuoju etikečių ir vertinu tolerantiškai. Jeigu žmogui norisi pasakoti apie asmeninį gyvenimą, jeigu jam tai svarbu, kodėl gi ne? Aš to nedarau. Atviravimai apie kiekvieną žingsnį man juokingi.

- Tavo ūgis – metras aštuoniasdešimt septyni centimetrai. Paauglystėje irgi buvai aukšta. Dėl to neturėjai kompleksų?

- Ne. Visi mano šeimos nariai aukšti, beveik visi žaidė krepšinį. Baigiau Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją, tuometinę mokyklą. Dėl ūgio niekada nepatyriau patyčių.

- Gyvenai kartu su LRT televizijos sporto komentatoriumi Tautvydu Meškoniu, tačiau vėliau pasukote į skirtingas puses. Išsiskyrę žmonės gali išsaugoti draugiškus santykius?

- Gali. T.Meškonis – geriausias mano draugas. Turime penkiolikmetę dukrą Gabiją, kartu važiuojame į jos gatvės krepšinio turnyrus ir kartu džiaugiamės. Jei man būtų blogai, vienam pirmųjų skambinčiau Tautvydui. Sutariame dar geriau nei tada, kai kartu gyvenome. Jis man – kaip brolis. (Juokiasi.)

- Liepos 4-ąją – savo gimtadienio dieną – paprastai sprunki iš Lietuvos. Kodėl?

- Labai nemėgstu švenčių ir gimtadienio proga sakomų gražių žodžių. Gražių dalykų gali pasakyti bet kokia proga. Be to, man nepatinka gimtadienio susėdimai prie stalo.

- Moki džiaugtis smulkmenomis?

- Mėginu mokėti. Visur ieškau gyvenimo džiaugsmo. Man malonumą teikia kavos puodelis, įdomus pašnekesys geroje kompanijoje, knyga, kinas ir teatras. Galų gale matai, kaip šviečia saulė, ir tau smagu.

- Esu apgailėtinas storbambis, bet labai tingiu sportuoti. Ką daryti?

- Gal įsigyti šunį ir daug vaikščioti. (Juokiasi.) Jei daug vaikščiosi, nebūsi storbambis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"