TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

G.Kaukaitė: tada ir dabar La Scaloje

2008 11 25 0:00
"Nesikuklindama sakau - buvau gera aktorė. Galėjau sau leisti ir pasiginčyti", - prisipažįsta G.Kaukaitė.
Algirdo Rakausko nuotrauka

Prieš keturiasdešimt metų Giedrė Kaukaitė, viena iškiliausių ir žaviausių Lietuvos dainininkių, išlipo Milane. Jos laukė La Scala!

Čia rengdama Dezdemonos ir Mimi partijas, įsimylėjo Claudio Abbado, didįjį muzikos magą, tuo metu statomos Giacomo Puccini "Bohemos" dirigentą. Į maestro nugarą ji spigino iš šešto aukšto balkono.

Vilniuje Jonas Aleksa pasiklausė G.Kaukaitės Mimi ir įsispendęs į šonus pasakė: "O dabar pradėsim darbą..." La Scalos stažuotoja dainavo Operos teatre, pasiutusiai daug koncertavo, o netrukus buvo pakviesta dėstyti. Štai jau trys dešimtmečiai ji išreikalauja iš savo klasės studentų, kad viskas būtų IŠ TIKRŲJŲ.

O tada, prieš trisdešimt metų...

"...sausio mėnesį Gedimino prospekte sustabdė Zenonas Paulauskas: "Ateik dėstyti kamerinio dainavimo." Sakiau: "Jokiu būdu! Ką jūs?!" Ateik, nepasidavė jis, kada nors labai už tai padėkosi. Svarsčiau: dar per anksti man pradėti, be to, viduržiemis, mokslo metai jau įpusėję. Tačiau tas "padėkosi" intrigavo."

- Padėkojot?

- Labai greitai - ir iki šiol mintyse vis dėkoju. Mokyti kitus, vadinasi, pačiam mokytis. Kai man pirmą kartą reikėjo išaiškinti žodžiais, kokio rezultato tikiuosi sulaukti, teko gerokai pavargti. Dėstomą dalyką kamerinis dainavimas pavadinčiau gražiau - interpretacijos menas.

- Kokia atmosfera tvyrojo katedroje?

- Negalėčiau sakyti, kad labai glotni. Būdavo, kad Z.Paulauskas, katedros vedėjas, trinkt kumščiu į stalą: ša, bobos! Ginčydavosi žmonės kaip patrakę - iki pykčių, nesisveikinimų. Bet tuo metu mano pagrindinė veikla buvo kitur: teatre, koncertų salėse, gastrolėse.

- O atmosfera teatre?

- Nieko nauja nepasakysiu. Teatras - labai sudėtingas organizmas. Aktorius tikriausias scenoje (žinoma, kiek jis sugeba toks būti), o tarp kulisų prasideda proza. Ne visi gali ją atlaikyti.

- Ar negalėjote pasilikti operoje ilgėliau? Dėstymas gal tikrai būtų palaukęs?

- Išėjau iš teatro ne dėl to, kad visiškai pasinėriau į dėstymą. Niekada nebuvau kolektyvo žmogus, niekada nemėgau būti smarkiai koreguojama, režisuojama, kad man nurodinėtų. Kai kam tai leidau, kai kam - ne.

- Kam leidot?

- Vladai Mikštaitei ir J.Aleksai, Rimui Geniušui ir Vytautui Viržoniui - kiekvienam skirtingai. Ir skirtingus klausimus jiems užduodavau. Jie visi buvo man reikalingi - be jų nebūčiau tobulėjusi. Leisdavau iš savęs reikalauti ir labai norėdavau padaryti, ko prašydavo V.Mikštaitė. Gal net per daug. Todėl, nusikankindavau, manau, ne tik aš. V.Mikštaitė "sudegė" kūrybine prasme: ir kaip dainininkė, ir kaip režisierė, ir kaip pedagogė. Ne ji viena... Reikėtų jausti ribą, kada tu nebegali reikalauti iš kito, ko jis nepajėgia. Vienam režisieriui esu pasakiusi: neklausysiu jūsų. Ir neklausiau. Ne visi diplomuoti režisieriai yra režisieriai.

- Kokią reputaciją pelnėte?

- Nelabai sukalbamos, mėgstančios akibrokštus. Nesikuklindama sakau - buvau gera aktorė. Galėjau sau leisti ir pasiginčyti.

- Kas dar sau tiek leisdavo?

- Man atrodo, leisdavo dar daugiau. Viena mano mokinė per repeticiją sustabdė orkestrą ir maestro R.Geniušui pasakė: štai šitoj vietoj, prašau, mylėkite mane labiau... Dabar gal dar daugiau žmonės sau leidžia.

- Dabar ir statytojai daug sau leidžia. Ar matėte naująjį "Borisą Godunovą"?

- Po dvidešimties minučių išėjau.

- O "Salomėją"?

- Tai spektaklis, pastatytas Sigutei Stonytei. Buvau sukrėsta. Čia gal net pasaulinio masto atradimas. Peršvietė ją kaip rentgenu.

- O jūsų dainuotos operos jus gerai peršvietė?

- "Salomėja" - unikalus pastatymas. Mūsų laikais viskas buvo senoviškiau. Paisyta tradicijos: "tikras" P.Čaikovskis, "tikras" A.Puškinas, "tikras" Ch.Gounod. Nors... Jau pasigirsdavo, kad Paryžiaus "Fauste" Margarita, mūvėdama džinsinį sijonėlį, ne verpia, bet džiausto skalbinius, o "Karmen" Eskamilijas įvažiuoja į sceną motociklu, ir tai skambėjo kaip smerkiamasis nuosprendis.

Edmundas Gedgaudas aną mūsų "senovišką" "Madam Baterflai" neseniai pavadino sprogdinančio dramatizmo spektakliu...

- Ar daug turite savo įrašų?

- Visada buvau išdidi, o gal kompleksuota, ar kaip čia įvardyti - vis laukiau, kada man pasiūlys. Orkestras nelabai norėdavo tų įrašų. Laiko gaišimas, o atlyginimas - kapeikos.

Užtat nemažai susikaupė kamerinio dainavimo įrašų Lietuvos radijo fonduose. Nemažai plokštelių - vienuolika. Nusifilmuota aštuoniolikoje juostų. Neseniai perverčiau lagaminą, kur visas mano gyvenimas popieriuose. Žiūrinėdama programėles galvojau: kada viską suspėjau? Kaip buvo įmanoma parepetuoti teatre, papietauti namie su šeima, o paskui dar repeticijos filharmonijoje?! Aš nežinau, kaip. Sako, laikas lėčiau bėgo.

Ir namie ne taip jau paprasta - reikėdavo šnekėtis ne su kuo kitu, o su Arūnu Žebriūnu! Nė kiek ne lengviau nei su J.Aleksa ar R.Geniušu. Jis šiaip tylenis, bet kai prabyla, nėra paprasta klausytis ir atsakyti. Tai labai didelė gyvenimo akademija, nesibaigianti stažuotė.

- Ar kada nors jis jus režisavo?

- Ot ir ne! Daug kas manydavo: aaa, tai čia jai A.Žebriūnas viską surežisuoja. Niekada! Esu sykį jo prašiusi, kad padėtų parengti Tatjanos laiško sceną iš "Eugenijaus Onegino". Ji labai sunki aktoriniu požiūriu - 20 minučių scenoje esi visiškai viena. Specialiai važiavau į Maskvą, į Didįjį teatrą, žiūrėti Boriso Pokrovskio pastatymo, ką gi ten Tatjana išdarinėja. Daug smulkių detalių, pavyzdžiui, nuo plunksnos ilgai nuiminėja pūkelį. Čia ne sprendimas. Bet ir A.Žebriūnas jo nepasiūlė. Ir "Žmogaus balsą" režisuoti atsisakė, jam "trukdė" F.Poulencas.

- Praėjusią gegužę - savo mėnesį - nuvažiavote į Milaną. Po 40 metų.

- Ūla (dukra altininkė Ūla Žebriūnaitė - aut.) pasikvietė. Knietėjo dar kartą nueiti nuo La Scalos iki savo viešbučio. Daugiau niekur. Ir po 40 metų aš tai padariau. Tą vakarą kaip tik pasitaikė ta pati "Bohema", kurią, kai stažavausi, statė Franco Zeffirelli. Tada Mimi dainavo Mirella Freni, jaunas Luciano Pavarotti - Rudolfą. Dirigavo Claudio Abbado. Manau, kad buvau jį įsimylėjusi, per visas pertraukas tarp pamokų spiginau jam į nugarą iš šešto aukšto balkono. Tada pati rengiau Mimi partiją, ir tą pastatymą išmokau atmintinai. Man atrodė, kad jau tada labai gerai dainuoju, o kai grįžau į Vilnių, J.Aleksa pasiklausęs pasakė: daug genialių frazelių ir jokios visumos. Ir įsispendė į šonus: o dabar pradėsim dirbti! Žodžiu, mano tą pasirengimą traktavo kaip pusfabrikatį.

Po 40 metų F.Zeffirelli spektakliui turiu daug priekaištų. Dabar jis atrodo apdulkėjęs visais požiūriais.

- Kas Milane yra pakeliui nuo teatro iki viešbučio? Parduotuvės?

- Dabar jų net nepastebėjau, nes Vilniuje jau yra gražesnių. Tada, 1968-aisiais, kol nueidavau iki viešbučio (apie 40 minučių arba pora metro stotelių; stengdavausi vaikščioti, judėti, būti lauke), galvą visą kelią laikydavau pasuktą į vitrinas. Jos stulbino! Man paprasčiausiai susuko kaklą. Dabar su Ūla užsukom į porą parduotuvių - tik atvėsti, nes buvo karšta.

- La Scala pasikeitusi?

- Labai nustebau. Pasirodo, dabar ir gana vidutiniškam atlikėjui galima į ją patekti. Gal nebėra tokių didelių barjerų? O gal anos didelės atsakomybės trūksta?

- Kaip šiandien atrodo viešbutis?

- O viešbutis renovuotas. Užėjom, budinčiojo nebuvo. Pakilome liftu. Kambarys tuo pačiu numeriu toje pačioje vietoje. Sako, į tą pačią upę antrąkart neįbrisi, bet apėmė būtent toks jausmas.

- Kodėl neužsisakėte to kambario?

- Norėjau. Buvo užimtas.

- Kaip anąkart patekote į La Scalą?

- 1968-aisiais Maskvoje rengiausi Sofijos (Bulgarija) jaunimo festivaliui, turėjusiam tarptautinio konkurso statusą. Prieina toks žmogus ir sveikinasi lietuviškai: "Laba diena." Tai buvo Vladimiras Fiodorovcevas, Kultūros ministerijos darbuotojas. Vilniuje, kur po karo atvažiavo su Aleksandru Livontu, Olga Šteinbergaite ir kitais, jis pabuvo gana trumpai, bet sentimentų šiam miestui, matyt, jautė. "Po poros savaičių čia bus perklausa, gal norit dalyvauti?" Žinoma! Dalyvavau. Sėkmingai. Į Italiją tikriausiai būtų važiavusios Didžiojo teatro solistės, bet paskutinę akimirką atsisakė: "Negalim palikti savo teatro!" Juk čia konkurencijos klausimai.

Aš tada studijavau penktame kurse. O į Maskvą atėjo La Scalos patarimas: užteks siųsti tituluotus artistus kaip dovaną, duokit mums jaunųjų, kuriuos galėtume mokyti. Per perklausą padainavau gerai - turėjau gražų ir gerą balsą. Tačiau jei būčiau taikiusis į konkursą iš Lietuvos, tikriausiai nebūčiau išvykusi, turint galvoje mano tėvo biografiją, jo buvimą Sibire. Laimė, niekas nesutrukdė.

- Iš kur jūs tokia artistiška?

- Juokais ar rimtai atsakyti?

- Rimtai.

- Gal neskaitote C.G.Jungo? Aš tebeskaitau. Ir aiškinuosi, iš kur žmonės būna artistiški. Arba kodėl jie rašo eiles ar muziką. Kodėl kartais koks nors netikėtas eilių rinkinys ima ir "užkabina" trim paroms.

- O juokais?

- Juokais? Manau, atsitiktinumas.

- Kiek, žvelgdama į savo mokines, matote savęs? Ir ko?

- Žinau, ką norėčiau matyti. Norėčiau, kad viskas būtų IŠ TIKRŲJŲ. Kad skaudėtų. Kad būtų ne pusfabrikatis, o išgyventa, išjausta, suprasta. Ir aiškiai žinoma, kaip. Pasiekti viso to dermę labai sunku. Reikia didelės sąžinės, kančių, nemigo naktų. Visų pirma noriu matyti didžiulį savo mokinių atsidavimą. Ir jokių minčių: o gal kaip nors išsisuksiu, gal kaip nors praslysiu. Turi kainuoti kraujo! Jei nedaug kainuoja, tai pigiai ir nuperka. Arba turi būti viskas Dievo duota - o tokių labai mažai.

- Ar esate patenkinta Lietuvos muzikų sąjungos išleistu savo dviejų kompaktinių plokštelių albumu?

- Ši muzika - mano didžiausias turtas. Pastarąjį mėnesį atlieku ugningos vadybininkės vaidmenį ir vis pakliūvu į tikro spektaklio vertas situacijas. Bet juk mėgstu nuotykius.

Trumpai

Giedrė Kaukaitė baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, E.Dirsienės klasę (1963-1968). Stažavosi Milano teatre La Scala pas profesorius G.Barra, E.Piazza ir A.Merlini (1968-1970). Tobulinosi

Zalcburgo vasaros akademijoje (1988). Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatė. 1968-1978 m. operos scenoje dainavo Margaritą, Mimi, Madam Baterflai, Dezdemoną, Tatjaną, Halką, Širin ir kt.

Per 35 kūrybinio darbo metus padainavo per 1000 solinių koncertų, dalyvavo statant kantatas ir oratorijas.

G.Kaukaitės dėka klausytojus pasiekė daug lietuvių kompozitorių kūrinių. Didelė dalis - parašyti jai arba jos inspiruoti. Dainininkės repertuare - F.Bajoro, J.Bašinsko, B.Kutavičiaus, A.Martinaičio, J.Juozapaičio, V.Juozapaičio ir kt. kūriniai.

Solistė dainavo prestižinėse užsienio scenose, surengė koncertų turnė įvairiose šalyse, dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė. Nusipelniusi artistė, liaudies artistė. Kūrybinės veiklos 30-mečio proga apdovanota Vyriausybės meno premija (1997).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"