TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

G.Umbrasas: jei daryti, tai šedevrą

2010 09 08 0:00
Dailininko G.Umbraso užmojai visada buvo nemaži.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Rytoj sostinės Karveliškių kapinėse bus atidengta dailininko Gitenio Umbraso skulptūra "Angelas".

Devynių metrų aukščio statula ant trijų metrų postamento pastatyta Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijos užsakymu kaip paminklas gulago kaliniams ir ešelonų broliams ir sesėms.

Rėžiantys ašmenys.

"Angelą" sumaniau 1991 metais, kai prie televizijos bokšto šaudė tankai, - pasakoja autorius. - Tada pagalvojau, kad XXI amžius, nauja epocha, į Lietuvą atėjo dešimtmečiu anksčiau - kai keitėsi santvarka. Angelo sparnas - tarsi dalgio ašmenys - atskiriantis, perrėžiantis, užbrėžiantis ribą. Eskizą piešiau per kruvinuosius įvykius: išeidavo tai kirvis, tai dalgis. Dalgis - kaip mirties simbolika. Ir kaip sukilimo ženklas: valstiečiai, eidami į 1863 metų sukilimą, pasiimdavo savo žemdirbystės įrankius, dalgį perdarydavo į ietį. Su šiuo angelu dalyvavau memorialo žuvusiesiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę konkurse. Drauge su Mariumi Šaliamoru ir Aneta Reviakina laimėjome trečiąją vietą. Tas darbas taip ir gulėjo, kol juo susidomėjo politiniai kaliniai ir tremtiniai ir nusprendė pastatyti Karveliškių kapinėse, kur yra jiems skirta teritorija. Tiesą sakant, nemaniau, kad kūrinį pavyks įgyvendinti. Jis man pačiam buvo sunkus, aitrinantis skaudulius. Tai vienas rimčiausių mano darbų. Netgi nustebau, kad jį užsakė, nes visi mėgsta šiek tiek švelniau - kad paglostytų, nuramintų, o čia - beveik chirurginė voties operacija. Skulptūra pastatyta jau 2008-aisiais, bet užtruko architektūrinis teritorijos sutvarkymas. Pirma padarėme skulptūrą, paskui - pjedestalą. Baiminomės, kad darant atvirkščiai, iš eilės, nebeliks pinigų ir iki galo nepabaigsime. Kai skulptūra buvo montuojama, priėję žmonės klausdavo, kaip būtų galima savo artimųjų palaikus perlaidoti arčiau "Angelo". Per Vėlines mačiau ten stovintį ir pinigų prašantį elgetą. Tai irgi kamertonas - elgetos žino "teisingas vietas"...

Kone kiekvienas lietuvis turi artimųjų, kurie buvo ištremti. Mano mama Danutė Murkaitė, pabėgusi iš tremties, septynerius metus slapstėsi be dokumentų. Nuolat jausdama baimę, kad visi, kas ją priglaudė, gali būti suimti ir išvežti į lagerį. Apie tai ji pati mažai pasakojo, daugiau sužinojau iš kitų po jos mirties. Ji buvo Dailės instituto tapybos studentė, šiauliečio mokytojo, lietuvių kalbos vadovėlių autoriaus Jono Murkos dukra. Po septynerių slapstymosi metų jau nebegalėjo stovėti prie molberto ir terorui aprimus toliau mokėsi grafikos. Kai mes su broliu buvome paaugliai, į tėvus žvelgėme maištingai, mums jų gyvenimo būdas atrodė netgi miesčioniškas: niekur nesikišti, neišsišokti. Tik vėliau suvokėme, kad pokario kartai tokia ramybė ir normali kasdienė egzistencija buvo svajonė, idealas, rojus. Kita karta jau bodėjosi tokiu gyvenimu, kur viskas tvarkingai sudėliota į dėžutes, nėra rizikos. Man pačiam teko ieškoti tos tremties, kad suprasčiau, ką išgyveno tėvai. Du kartus buvau "nutranzavęs" iki Baikalo. Miegojau šieno kupetose su šlapiu miegmaišiu. Palaipiojau po kalnus. Važiavom, kur akys veda, kur mus leido."

Danguje - sidabro Vytis

Po sostinę galima pasivaikščioti maršrutu "Gitenio Umbraso Vilnius". Pradėti nuo garsiosios "Stebuklo" plytelės Katedros aikštėje. Paskui apžiūrėti kitus objektus: buvusio KGB pastato cokolinį aukštą, "Meilės krantus" prie Žaliojo tilto, "Čiulbantį kryžių" iš inkilų Žvėryne, Tuskulėnų kolumbariumo kupolo mozaiką, plytelę "Obuoliukas" S.Moniuškos skvere (būsimo "Vilniaus meilės žemėlapio" dalis). Verta nuklysti ir į M.K.Oginskio gatvę Antakalnyje, kur prie vieno gyvenamojo namo netikėtai išdygo akmenų kompozicija. Tai vis labai įvairus G.Umbraso menas: sakralus ir žaismingas, tradiciškas ir modernus, patriotiškas ir kosmopolitiškas. Dabar menininkas visas jėgas ketina skirti naujam projektui, kurį ryžtasi vadinti viso gyvenimo darbu. Sumanymas štai koks: tarp dešiniojo Neries kranto dangoraižių, dangaus fone, kaip pranašiškas regėjimas šuoliuoja sidabru tviskantis Vytis. Jeigu daryti, tai stebuklą. Ar bent jau šedevrą.

Kad projektas - ore kabanti raitelio skulptūra - būtų įgyvendintas, reikės labai kūrybiškai apvaikščioti kryžiaus kelius: leidimai, derinimai, finansų (didelių) paieška, skulptūros kūrimas (šiuo metu daromas maketas iš bronzos), montavimas. "Žodžiu, vėl kelsim triukšmą", - žada autorius. Kai kurių G.Umbraso darbų realizavimo istorija - ilga kaip pasaka be galo, tačiau šio dailininko asmenybė ir menas turi gerą savybę - traukti bendraminčius, kurie palaiko ir padeda. "Prodiuserinio darbo patirties neturiu, - tvirtina autorius, nors tikrovė byloja ką kita. - Kiekvienu atveju tenka mokytis iš naujo, nes kiekvieną sykį viskas kitaip."

15 metrų aukščio skrendantis raitelis iš nerūdijančio plieno lakštų, sumontuotų ant metalo karkaso, kabotų ant lynų, ištemptų tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir "Europos" biurų pastatų. Kaip jį saugiai pakabinti, galvotų ir skaičiuotų inžinieriai. Vilniaus miesto savivaldybė, autoriaus teigimu, sumanymui neprieštarauja.

Nebaisu gauti per snapą

- Jūsų darbai ir labai tradiciški, ir visiškai modernūs.

- Man atrodo, tai vienas kitam neprieštarauja. Jeigu tu gali prie tradicijos pridėti nors kruopelę ir ją taip išplėtoti - prie tūkstančio metų pridurti nors vieną minutę, tai jau šis tas. Dabar netgi maištas lengvai tampa komercijos dalyku. Šiuolaikinio meno atstovais pasivadinę kūrėjai yra konjunktūriniai, nes juos remia fondai, grantai ir panašiai. Pati sąvoka diskutuotina - neįsigilinta, ar tai dabarties menas, ar šiuolaikinis. Žinoma, kad man rūpi modernios formos, iššūkiai, bet dar labiau - mitologija, pirmapradis mąstymas, patys archajiškiausi laikai. Visa tai galima sujungti kad ir su hitech. Kur kas geriau, kai jie nenaikina vienas kito, neneigia. Paauglystėje bandėme paneigti tėvų patirtį, kuri mums atrodė saugaus, patogaus buvimo ieškojimas, bet negalvojome apie tai, ką jie išgyveno. Vertinome lengvapėdiškai, vienpusiškai. O jeigu sujungus abi puses? Tada žvilgsnis aprėpia daugiau. Bėgantis laikas jas ir susieja. Didelė laimė pratęsti ir išplėtoti tradiciją. Kas ją neigia, daro tai dažniausiai dėl neįgalumo.

- Ar menotyrininkai yra atspėję ir įvardiję jūsų kūrybos kodą?

- Tiesą sakant, kartais stebiuosi. Meno istorikams rūpi, kaip čia savo mintis iliustruoti svetimais darbais, o ne kaip apibendrinti patirtį. Čia profesionalumo klausimas: lengviau paimti svetimą terminą ir priklijuoti kam nors kitam. O suvokti bandymus iš kelių žanrų sulipdyti trečią yra gerokai sunkiau. Jei atsiranda naujas žanras ar forma, ji tik trukdo šablonams.

- Tai jūs dar neįvardytas, neatspėtas menininkas?

- Nežinomas, neįvertintas. (Juokiasi.)

- Darėte akciją "Šiuolaikinio melo (-meno) centras". Gal menas apskritai daug kuo yra melas?

- Manau, kad menas turėtų artėti prie tikrovės. Jei ne, tai tik konjunktūra arba imitavimas. Jeigu jis nesistengia atskleisti esmės (sutinku, galbūt ji kiekvienam atrodo kitokia), jei nėra gyvybės ar tikrumo, tada jau tikrai melas. O jei apnuoginamas gyvas pulsas, tai kur kas daugiau nei miegantis paviršius ar, tarkim, statistinis skaitmeninis formatas.

- Kiek jūsų kūriniuose pasąmoninio elemento? Ar viskas griežtai ir iki galo apgalvota, sustruktūrinta?

- Būtini visi lygmenys, tada darbai keliasluoksniai.

- Kaip pritraukiate prie savęs bendraminčius?

- Ateina kokie nors architektai, per krizę neturintys užsakymų, ir padeda klijuoti mozaiką. Arba vienuolės. Asmeninės pažintys, žinoma, svarbu, bet jei žmonėms nebūtų įdomu, niekas neateitų. Dėl Vyčio projekto, manau, mane turėtų vyti iš savivaldybės, - brangu. Galbūt visi laukia, kol pats sužlugsiu. Bet tai iš tikrųjų rizikos vertas dalykas. Ar mes turėsime jėgų jį "patempti", gyvenimas parodys.

- O jei projektas bus atmestas arba atidėtas?

- Toks darbas - visam gyvenimui. Arba nemažai jo daliai. Yra už ką gauti per snapą, nes darai, kas tau patinka. Tiesiog įdomu. Adrenalinas. O jei nori viską apskaičiuoti, kad būtų saugu, paprasta, realu, tada daryk lengviau - iš bulvių.

Akmenys kaimynės darželyje

- Esate sakęs, kad "Meilės krantus" ir kitus objektus sumanėte siekdamas, kad Vilnius sulauktų daugiau meilės. Ar vaikščiodamas po jį matote, kad miestas labiau mylimas? Gal kaip tik priešingai - dar labiau subjaurotas?

- Aš, pavyzdžiui, labai išsigandau, kai pavasarį Sereikiškių parke buvo išpjauti medžiai. Tuo metu ta vieta atrodė kaip tankų vikšrais išvagota. Bet paskui viskas sutvarkyta dar geriau nei buvo anksčiau. Procesas - klaikus, o rezultatas kokybiškas. Kai kurie dalykai juda, kur ir turėtų. Dabar žiūriu, kaip lyja lietus - ką tik tvyrojo karščiai - ir džiaugiuosi rudeniu. Vilniuje kiekvienas metų laikas nuostabus.

- Išskirtinių meno objektų, jūsų nuomone, atsirado?

- Man patinka Roberto Antinio "Puskalnis" netoli Pedagoginio universiteto, VEKS projektas. Tik žolė ten nenupjauta, galbūt miestas galėtų tuo pasirūpinti. Bet sumanymas ir įkomponavimas į landšaftą labai gražus ir prasmingas. Apie kitus darbus geriau kalbėti santūriau. Gal ko nors dar nesu matęs.

- Jūsų "Stebuklai" pradėjo savo stebuklingą kelią - atsidūrė Gruzijoje ir Kinijoje.

- Praėjusią liepą Tbilisio Vilniaus skvere įmontavau stebuklingą plytelę, kad prisiminčiau draugo žūtį. Tada, 1982-aisiais, teko palikti Gruziją per 24 valandas. Mano draugas, pravarde Guliveris, vienas išėjo į kalnus ir negrįžo. Leidausi jo ieškoti. Buvau suimtas ir uždarytas keturioms paroms, su zekais, profilaktikai...

Šiuo metu Lietuvos paviljone Šanchajuje, pasaulinėje parodoje, eksponuojamas ir mano akmenėlis. Jei gausime leidimą, spalio mėnesį įmontuosime jį kurioje nors Kinijos sostinės aikštėje ar skvere.

- Kokiomis legendomis apaugo "Meilės krantai"?

- Pernai išsigandau, kai iš nuskintų "Meilės krantų" gėlių buvo sudėlioti kažkokie ženklai. Vėliau mane pasiekė žinia, kad taip kažkas mane pasveikino gimtadienio proga - išdėliojo žodžius: "Myliu tave." Prie Vilnelės mačiau panašių užrašų bandymus. Regis, tai užkrečiama.

- Kokia akmenų skulptūros M.K.Oginskio gatvėje Vilniuje atsiradimo istorija?

- Juos užsakė mano kaimynė, labai žavi ir energinga dailininkė Juta Čeičytė, kažkada irgi iškentusi KGB persekiojimus, turinti daug chuliganiškumo gerąja prasme. Ji norėjo kokios nors skulptūros ar objekto iš akmenų savo darželyje, po didžiuliu jazminu palei langą. Pasamdžiau kraną ir padariau.

- Akmenys dunkso ir prie jūsų namų toje pačioje gatvėje.

- Kai kurias detales - "Stebuklo" gamybos atliekas - įmontavau į akmenį savo kieme. Per gimtadienį gavau dovanų tris maumedžius, iš miško parsinešiau porą ąžuoliukų (kartais jie nukenčia nuo žaismingų vaikų ar šuniukų), palei taką pridėliojau akmenų - kaip įsivaizduočiau akmenų sodą. Kūryba tęsiasi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"