TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Galų gale laimėjo meilė

2013 03 29 5:05
Mūsų žmonės klausdavo ateizmo propagandininkų, kas pirmiau atsirado - višta ar kiaušinis? Ir atsakyk tu man, kad gudrus, jei niekas nieko nesukūrė. /Oresto Gurevičiaus nuotrauka 

Jėzaus gyvenimą istorikai tyrinėja jau ištisus du tūkstantmečius. Kunigo Vaclovo Aliulio įsitikinimu, daugiau apie jį sužinoti turėtų ir paprasti tikintieji. Vilniaus marijonų vienuolyno vyresnysis perspėja, kad visuomenei, kuri pati nustato, kas yra gera, o kas - bloga, gresia kelias Aušvico ir gulago link.

Kunigas V.Aliulis - viena ryškiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos Katalikų Bažnyčios asmenybių. Jis buvo vienas lotyniškojo Mišiolo vertimo į lietuvių kalbą autorių, dėstė slaptoje kunigų seminarijoje, Atgimimo metais buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos narys, o vėliau - visame pasaulyje veikiančio Marijonų ordino generalinis vikaras. Apie Jėzaus gyvenimą, kančią ir prisikėlimą, tikrąsias ir netikrąsias evangelijas bei sunkų kelią šventumo link - LŽ interviu su kun. Vaclovu Aliuliu MIC.

Užderėjo evangelijų

- Kai tarėmės susitikti velykinio pokalbio, liepėte man pasiruošti - perskaityti šių metų "Bažnyčios žinių" antrame numeryje išspausdintą Gedimino Žuko straipsnį "Paskutinė Jėzaus savaitė", parengtą pagal vokiečių tyrinėtojo Michaelio Hesemanno knygą. Kodėl svarbu žinoti Jėzaus gyvenimo ir kančios istoriją?

- Tikinčiajam natūralu norėti kuo daugiau sužinoti apie Jėzų - juk Jėzus mums labai savas. O jo gyvenimas - ypač du įvykiai, kuriais remiasi krikščionybė, jo gimimas ir prisikėlimas, - domina ne tik religija gyvenančius žmones, bet ir istorikus, kitus tyrinėtojus. Jėzaus gyvenimu susidomėta ne šiandien - juo domėtasi jau netrukus po Kristaus gyvenimo laikų, kai jo mokiniai rašė laiškus, evangelijas.

- Iš kur galime žinoti, kad tikra būtent ta Jėzaus gyvenimo istorija, kuri surašyta Šventajame Rašte? Juk netrūksta ir kitų jos versijų.

- Taip, laikui bėgant užderėjo net ir evangelijų. Keturios jų, visų pripažįstamos, yra parašytos pirmojo amžiaus antrojoje pusėje. Kelios dešimtys jų mėgdžiojimų, vadinamųjų apokrifų, parašytos vėliau - pusantro, porą šimtų metų po Kristaus mirties, taigi nėra patikimos.

Prieš keletą metų furorą sukėlė žinia apie Judo evangeliją, kurios pirmieji užrašai datuojami maždaug 180 m. po Kristaus. Bet ši evangelija akivaizdžiai yra vaizduotės produktas.

Joje galima perskaityti, esą Judas dalyvavo Jėzaus laidotuvėse, o paskui galų gale jį pričiupo ir nugalabijo Poncijus Pilotas. Joks I a. šaltinis tokios versijos neliudija.

- Tačiau nėra ir jokio liudytojo, kuris būtų matęs, kaip Jėzus prisikėlė. Pasakojimas apie Kristaus kančią ir mirtį skamba įtikimai. Bet kodėl reikėtų tikėti, jog jis, kad ir koks buvo geras žmogus ir didis mokytojas, staiga ėmė ir prisikėlė? Juk žmonės iš numirusiųjų, kiek žinome, neprisikelia.

- Pirmiausia, Jėzus - ne tik žmogus, bet ir Dievo Sūnus, esme lygus dangaus Tėvui. Kaip apsireiškęs angelas Gabrielius gražiai sakė Marijai, Dievui nėra negalimų dalykų. Tiek, kad jis nedaro kvailysčių.

O ir žmogų Dievo galybė gali prikelti. Mums žadama, kad pasibaigus žmonijos buvimui žemėje, kiekvieno mūsų nemirtingoji siela vėl susijungs su kūnu, kuris bus prikeltas naujam, perkeistam gyvenimui.

Tiesa, nėra žinomo liudytojo, kuris būtų matęs Kristų išeinantį iš kapo. Jį, be abejo, matė kareiviai, kurie stovėjo sargyboje, bet nežinome jų vardų. Evangelistas rašo, kad žydų vyresnybė papirko juos, kad šie skelbtų, jog Kristaus kūną išvogė mokiniai.

Bet yra liudytojų, kurie sutiko Jėzų prisikėlusį. Jis buvo pasikeitęs, jo kūnas turėjo kitokių savybių - prisikėlęs Jėzus net įeidavo į kambarį pro uždaras duris. Tačiau jis kalbėjo, valgė, buvo paliečiamas. Vieną kartą prisikėlusįjį matė apie 500 žmonių.

Kai Jėzus buvo suimtas, visi jo mokiniai išsilakstė, Petras net išsigynė jį pažįstąs. Tik vienas Jonas buvo būrelyje, kuris lydėjo Jėzų į Golgotos kalvą.

O po kelių dienų tų išsilaksčiusių mokinių įsitikinimas Jėzaus pergale tapo toks nepaprastas, kad dabar jie buvo pasirengę už jį guldyti galvą. Jeigu Kristus nebūtų prisikėlęs, tokia apaštalų permaina būtų buvusi visiškai neįsivaizduojama. Kas norės guldyti galvą už tokį kad ir mielą mokytoją, kuris viską pralaimėjo? Iš kur ta jų nepaprasta drąsa?

Reikia apsispręsti

- Kai prisikėlęs Jėzus pirmą kartą susitiko su apaštalais, tarp jų nebuvo Tomo. Prisidėjęs prie jų, jis nenorėjo patikėti Jėzaus prisikėlimu. Kad įtikėtų, jam reikėjo paliesti jo žaizdas.

- Taip, Tomas buvo žmogus, gerbiantis savo nuomonę...

- Ar mūsų laikų žmonės nėra panašūs į Tomą - nelinkę tikėti tuo, kas nematoma, neapčiuopiama ir nepaskaičiuojama?

- Visuomet reikia apsispręsti, ar pasitikime liudytojais, ar nepasitikime. Jėzaus naudai, be abejo, byloja ir tie nepaprasti viską pralaimėjusio mokytojo vaisiai: jo mokslas ir jo įsteigta tikinčiųjų bendrija išplito po visą pasaulį - dabar vos ne kas trečias pasaulio žmogus yra krikščionis.

O laisvai žmogaus valiai visada turi likti erdvės - tai ir yra tikėjimas.

Ar man priimtina, kad esu priklausoma būtybė, kad yra kažkas aukščiau manęs, ar aš pats sau noriu viską nustatyti? Šis pasirinkimas turi ir moralinį atspalvį: ar prisiimu moralinį kodeksą ir esu pasiryžęs pagal jį gyventi, ar man maloniau niekam nesilenkti, viską kurti pačiam, nors ir žinau, kad galiu suklysti? Istorija rodo, kad kai žmonės patys nusistato, ką jie laikys dora, o ką - nedora, prieinama iki Aušvico ir gulago.

Užduotis, kuriai esame pašaukti

- Grįžkime prie Jėzaus. Jis, būdamas Dievo Sūnus, niekieno neverčiamas priėmė kančią. Kodėl kelias į prisikėlimą turėjo eiti per kančią? Kodėl Dievas pasirinko būtent tokį žmonių atpirkimo kelią?

- Na, reikėtų klausti jo paties. Taip jis parodė didelę meilę, didelį draugiškumą žmogui, kurio gyvenimas juk irgi pilnas visokių vargų. Kaip sako Šventasis Raštas, žmogumi tapęs Dievo Sūnus norėjo būti į mus viskuo panašus.

Svarbu yra tai, ką įžiūrėjo šv. Paulius: kad ir mes savo vargais galime prisidėti prie Jėzaus darbo - žmonijos atpirkimo, jei tik savo vargus jungsime su Kristaus pasiaukojimu. Kristaus kančia nebuvo ilga - ji truko keliolika valandų, tik visą gyvenimą Jėzų lydėjo jos numatymas. Mums kartais tenka ir metų metus su sopuliais gyventi, bet Kristaus kančia visada yra padrąsinimas vargo paliestajam ir kvietimas stipresniajam, kad varguoliui pagelbėtų.

- Jei krikščionys iš tiesų tiki, kad Dievas dėl žmonių pakėlė tokią kančią, kodėl jie neseka jo pavyzdžiu? Kodėl daugelis jų, net ir kunigų, negyvena švento gyvenimo?

- Kadangi tai nelengva. "Ir kūno silpnybė, ir žemės puikybė, ir pragaro juoda dvasia į pražūtį stumia", - dejavo Maironis. Žmonės vieni kitiems pridirba daugiau bėdų negu gamta. Jokie potvyniai, jokie žemės drebėjimai žemėje nesukuria tokio pragaro, kokį kartais vieni kitiems sukuria žmonės. Bet nuoširdžiai darbuodamasis, draugaudamas su Kristumi, žmogus gali pasiekti šventumą. Matome, kad daugeliui tai pavyksta. Tačiau tai yra sunki užduotis. Užduotis, kuriai visi esame pašaukti.

- Jėzus buvo pasmerktas myriop dėl to, kad turėjo pretenziją būti žydų karaliumi - ar bent taip teigė jį įskundusieji žydų vadovai. Ar Jėzus iš tikrųjų buvo revoliucionierius?

- Jis buvo tik moralinis revoliucionierius. O žydų tautos vyresnybė norėjo politinio vado ir Jėzumi nusivylė. Kadangi jis turėjo per didelę įtaką, reikėjo jį likviduoti. O kad romėnai nuteistų jį myriop, reikėjo rasti tokią kaltę.

Juk Pilotui Jėzus aiškiai pasakė: "Mano karalystė ne iš šios žemės."

- Jei Jėzus neturėjo politinių tikslų, kodėl tada vyskupai nurodinėja, ar valstybė turėtų leisti abortus, ar juos drausti, ginti šeimą ar ne, siekti socialinio teisingumo ar nesiekti?

- Taigi visa tai visuotiniai moraliniai dėsniai, pažįstami žmogaus prigimtuoju protu! Kristus juos patvirtino, ir Bažnyčia privalo juos skelbti.

Asmens orumas, šeimos samprata nėra vien Bažnyčios, vien krikščionių reikalas. Šie dalykai yra universalūs, suprantami ir išaiškinami sveiku protu. Tik tiek, kad žmonės ne kartą yra nukeverzoję į šoną. Kad ir dabar Europoje besiskinantis kelią auklėjimas pagal "gender" ideologiją - juk tai gryniausia nesąmonė! Norima, kad berniukas nebūtų berniukas, o mergaitė nebūtų mergaitė. Lietuviškai tai vadinama "nei velnias, nei gegutė".

Smūgis propagandininkams

- Kalbant su kunigu neįmanoma nepaklausti: koks yra svarbiausias popiežiaus Benedikto XVI palikimas ir kokia didžiausia viltis, kurią galime dėti į popiežių Pranciškų?

- Didžiausias popiežiaus Benedikto XVI palikimas yra tai, kad jis padarė daug, jog Bažnyčioje ir pasaulyje sugrąžintų pagarbą protui. Jis priminė, kad Kristaus mokslą skelbti reikia ne kaip patinka, o koks jis iš tiesų yra. Jis priminė visiems, kad ne svajonėmis krikščionys tiki, o realybe.

Pranciškus vaduojasi iš kai kurių susiklosčiusių, bet popiežiui nebūtinų tradicijų. Kad ir garsusis papamobilis - popiežiaus automobilis. Jonui Pauliui II važinėti šarvuotu automobiliu buvo neišvengiama. Vienąkart pasikėsinimas į jį nepavyko, bet kas nors galėjo bandyti jį pakartoti. Benediktas XVI irgi juo naudojosi ir nedarė iš to problemos. O Pranciškaus dvasiai tai, matyt, svetima, todėl jis ir atsisakė jo. Tikimės, kad su juo patirsime daugiau tarnaujančią negu valdančią Bažnyčią.

- Velykos - tai, viena vertus, gražios tradicijos, kiaušinių marginimas ir valgymas, kita vertus, proga susimąstyti apie svarbiausius gyvenimo klausimus. Kokia yra Velykų pamoka šiuolaikiniam žmogui?

- Pradėkime gal nuo tradicijų ir kiaušinių. Reikia žinoti, kad kiaušinis, kurį valgome, iš tikrųjų nėra Velykų simbolis. Velykų simbolis yra tas kiaušinis, iš kurio per lukštą išsikala paukščiukas, kaip Kristus išėjo iš kapo - gyvybės simbolis.

Beje, gražus yra mirtinas smūgis, kurį mūsų žmonės suduodavo ateizmo propagandininkams. Klausdavo tų propagandininkų, kas pirmiau atsirado - višta ar kiaušinis? Ir atsakyk tu man, kad gudrus, jei niekas nieko nesukūrė.

Kokia yra Velykų pamoka? Didžiausia neapykanta nužudė didžiausią meilę. Bet nužudė ją ne galutinai. Galų gale laimėjo meilė, ir ji nekeršijo. Tokia tad ir mums kelio rodyklė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"