TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gaminti uzbekišką plovą nepamiršo dešimtmečius

2016 06 26 6:00
Kuisin-oi ir Juozas Zujai mėgsta keliauti. Asmeninio albumo nuotrauka

Garbingą 80-mečio jubiliejų prieš porą metų pažymėjusi uzbekų kilmės lietuve save išdidžiai vadinanti uzbekų bendrijos „Pachtakor“ vadovė Kuisin-oi Zujienė per daugiau nei penkis Lietuvoje nugyventus dešimtmečius primiršo gimtąją kalbą, tačiau nepamiršo tradicinio patiekalo recepto.

Maisto žinovų itin vertinamą plovą Kuisin-oi gamina per visus uzbekų bendrijos „Pachtakor“ organizuojamus renginius. Ne tik plovą – moteris kepa ir tradicinę uzbekų duoną, verda populiarius jos gimtinėje didelius koldūnus mantus. O viename prekybos centre moteris yra mokiusi pirkėjus ir darbuotojus, kaip lengvai ir teisingai išlukštenti mums šiek tiek egzotišką vaisių granatą, kurį jos tautiečiai keliais įgudusiais peilio judesiais išskleidžia kaip gėlę.

Negausi, bet draugiška

Etninių uzbekų Lietuvoje negausu – pastarojo gyventojų surašymo duomenimis jų buvo 158, lig šiol dar sumažėjo: kai kas išvyko į kitas Europos šalis ieškoti geresnio gyvenimo. Vilniuje bendrija „Pachtakor“ vienija apie dvi dešimtis uzbekų ir jų šeimų narių. Bendrijos pirmininkė pasidžiaugė, kad jų gretas aktyviai papildo jaunimas – mišriose šeimose užaugę vaikai ir uzbekus senelius turintys bendrijos narių anūkai. Dvi Kuisin-oi anūkės Evelina ir Gabrielė mielai dalyvauja močiutės organizuojamuose renginiuose, dėvi tautinius uzbekų kostiumus ir didžiuojasi savo kilme. Jaunimas neseniai įkūrė Lietuvos uzbekų jaunimo organizaciją, glaudžiai bendradarbiaujančią su vyresniais „Pachtakor“ nariais.

Uzbekų bendrijos "Pachtakor" vadovė Kuisin-oi Zujienė save vadina uzbekų kilmės lietuve.Alinos Ožič nuotrauka

„Stengiamės puoselėti tautos tradicijas, dažnai rengiame išvykas į kitus miestus. Pernai buvome Jurbarke ir Kelmėje, ten surengėme kulinarinio uzbekų paveldo šventes – mokėme gaminti tradicinius patiekalus. Žmonės labai domisi – stovi prie katilo, žiūri, mokosi mūsų tradicinės virtuvės subtilybių. Ypač smagu, kad galime pasidalyti su lietuviais tuo, kuo patys didžiuojamės“, – džiaugėsi pašnekovė. Jos teigimu, dabar Lietuvoje jau galima rasti visų reikalingų uzbekiškų virtuvės patiekalams gaminti prieskonių, kuriuos sovietmečiu jai iš Uzbekijos siųsdavo ten gyvenę tėvai ir broliai.

Taškentas ir anglų kalba

Uzbekų bendrijos pirmininkė prisiminė, kaip pirmą kartą Lietuvoje apsilankė 1964 metais, dalyvavo Baltijos šalių patentų konferencijoje. „Gimiau Samarkande, tačiau kai buvau penkerių, tėvai persikėlė gyventi į Taškentą. Ten baigiau mokyklą ir studijavau anglų kalbą. Pradėjau dirbti vertėja su įvairiomis Taškente apsilankančiomis delegacijomis. Vertėjavau Nikitos Chruščiovo į Taškentą pakviestai Indijos ministrų delegacijai, teko dirbti ir su daugeliu kitų įdomių žmonių. Anglų kalbos vertėjų tuo metu buvo labai nedaug, tad man pasisekė“, – prisiminė pašnekovė. Moters teigimu išvertus iš uzbekų kalbos jos vardas turi dvi reikšmes: oi reiškia mėnulį, o Kuisin – Dievo pagarbą, tai labai populiarus mergaitės vardas Samarkando apylinkėse.

2002 metais suburtą Lietuvos uzbekų draugiją jos įkūrėja neatsitiktinai pavadino „Pachtakor“. Uzbekų kalba tai – medvilnės rinkėjas. Kiekvienam uzbekui šis žodis turi didelę prasmę. Moteris prisiminė, kaip pati dar studijuodama Taškente kiekvienais metais privalėjo tris mėnesius dirbti medvilnės plantacijose. „Medvilnės laukai driekėsi iki horizonto. Pirmas studijų semestras nuo rugsėjo iki gruodžio praeidavo ten. Kaip katorgoje: viena medvilnės dėžutė sveria keturis gramus, o dienos norma – surinkti 60 kilogramų. Lenkėme nugaras nuo saulės patekėjimo iki pat laidos. Pietus atveždavo tiesiai į laukus, kad kuo daugiau laiko liktų medvilnei rinkti. Tai buvo siaubingi trys mėnesiai“, – prisiminė Kuisin-oi. Apsigyvenusi Vilniuje su Uzbekijoje likusia šeima moteris ryšių nenutraukė – tėvai ir broliai dažnai atvykdavo aplankyti, neretai į Taškentą nukakdavo ir ji su vyru bei sūnumi. Kuisin-oi tėvai labai mylėjo lietuvį žentą, o Lietuva jiems padarė puikų įspūdį.

Kaip teigė pašnekovė, prisitaikyti prie kultūrų skirtumų jai nebuvo sudėtinga, mat gyvenime vadovaujasi principu, kad atvykęs į kitą šalį turi gerbti jos tradicijas ir papročius, priimti juos. „Kartą manęs darbe dar sovietmečiu viena rusė moteris paklausė: „Kodėl lietuviai mūsų taip nemyli?“ Atsakiau jai: „Kaip jus gali mylėti, jeigu atvykę jūs net lietuvių kalbos neišmokstate?“ Pritapti Lietuvoje moteriai nesutrukdė ir šaltokas, palyginti su gimtosios šalies, klimatas. Priešingai, tikino, kad vaikystės ir jaunystės metais sunkiai pakeldavo gimtinėje tvyrantį iki 45 laipsnių karštį, nors jos tėvai ir kiti artimieji jį išgyvendavo lengvai. Atvykusi į Lietuvą moteris jautėsi daug geriau, jai puikiai tiko vėsesni orai, ypač žavėjo gamta.

Penkis dešimtmečius kartu

Kuisin-oi su sutuoktiniu Juozu Zujumi laimingai nugyveno jau penkias dešimtis metų – užaugino sūnų Edgarą, džiaugiasi dviem anūkėmis. Lietuvio ir uzbekės meilė užsimezgė 1964 metais, kai iš Rygos, kur gyveno po skyrybų su pirmuoju vyru latviu, ji atvyko į jau minėtą Baltijos šalių patentų konferenciją, kurią Vilniuje organizavo tuometis Lietuvos informacijos institutas ir jo vadovas J. Zujus. „Jis mane pastebėjo, aš jį taip pat įsidėmėjau: toks aukštas, gražus vyras, – šypsodamasi prisiminė pašnekovė. – Juozas penkerius metus jau buvo išsiskyręs, o santuokoje pagyveno taip pat tik pusantrų metų. Iš pradžių mūsų santykiai buvo tik darbiniai, tačiau vieną dieną sulaukiau skambučio, jis ketino važiuoti atostogų į Rygą. Kai atvažiavo, pradėjome susitikinėti, o kai baigėsi dviejų savaičių atostogos, jis mane ir visus mano daiktus atsivežė į Vilnių. Taigi esu tikra meilės emigrantė.“

Kuisin-oi tikino, kad nei išvykdama iš Taškento į Rygą, nei vėliau – į Vilnių, jokio nerimo dėl ateities nejautė, nes ji tvirto charakterio ir optimistė. Gimusi 1934 metais ji save vadina karo ir maro vaiku, užgrūdintu visam gyvenimui. „Karo metais mama liko viena su trim vaikais. Turėjau du jaunesnius brolius, jų, deja, jau nebėra. Iki šiol prisimenu, kad mums, vaikams, būdavo išduodama po 150 gramų duonos dienai, mamai – 250 gramų. Patikėkite, nebijau jokių sunkumų“, – tvirtino pašnekovė.

Atitekėjusi į Lietuvą Kuisin-oi rankų sudėjusi nesėdėjo, tuoj pat susirado darbą patentų biure. Kadangi atvykusi nemokėjo nė žodžio lietuviškai, pirmas apsilankymas vyro tėviškėje Prienų rajone buvo tikras iššūkis: ji nekalbėjo lietuviškai, o vyro tėvas mokėjo tik vieną rusišką žodį. Anytos pamatyti Kuisin-oi neteko, ji buvo iškeliavusi anapilin. „Po mėnesio manęs jau niekas negalėjo apkalbėti lietuviškai, suprasdavau beveik viską, – nusijuokė kalboms gabi moteris. – Dar po poros mėnesių pati kalbėjau. Vyro šeima labai šiltai mane priėmusi. Pakliuvau į puikią suvalkiečių šeimą, tad pradėti kalbėti lietuviškai turėjau tikrai didelę paskatą.“ Kaip sakė Kuisin-oi, kai jos dabar klausia apie tautybę, ji išdidžiai prisistato esanti uzbekų kilmės lietuvė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"