TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gamtininkas savo vietą rado Merkinėje

2006 11 25 0:00
"Mes laimingi, nes esame keturiese", - džiaugiasi merkiniškiai Jadvyga ir Mindaugas Lapeliai bei jų augintinis Žygimantas. Ketvirtasis šios šeimos narys Eugenijus liko už kadro, nes fotografavo.
Eugenijaus Skauronio nuotrauka

"Suspėjau pamatyti tylųjį Dzūkijos grožį", - džiaugiasi daugiaaukščius sostinės mūrus į gamtos prieglobstį Merkinėje iškeitęs botanikas Mindaugas Lapelė

"Dzūkijos krašto grožis, jo vertybės atsiskleidžia pamažu. Gali ilgai vaikščioti jų nepastebėdamas, ir ūmai vienąkart praregi", - kalba botanikas, gamtos mokslų daktaras, Dzūkijos nacionalinio parko gamtos paveldo skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė.

Žingsniuojame su juo palei Merkį, grožimės upės kilpomis, paskui per aukštą šlapią žolę neriame į šilą, kur tarp pušų iš tolo juoduoja didžiulių ąžuolų siluetai. Keista čia matyti šiuos medžius. "Čia būta senojo Jekaterinos kelio iš Gardino į Kauną - jis vingiavo pamerkiais. Prie jo žemė geresnė, todėl ir tarpo ąžuolai", - paaiškino Lapelė. Dabar ant šio kelio žaliuoja pataisai ir islandinės kerpenos, vienur kitur dar kyšo šalčio pakąstas kazlėkas, o didingi ąžuolai tarsi saugo šio senovinio trakto rimtį.

Pasakoju Mindaugui, kaip sykį, susižavėjęs gerokai toliau nuo čia almančiu Ūlos akies šaltiniu, parašiau apie jį straipsnelį viename dienraštyje, dar schemą pateikiau, kaip šaltinį rasti. Po keleto dienų užėjo neseniai grįžęs iš turistinės kelionės po Nepalo kalnus kolega: "Nuvažiavau ir aš prie to šaltinio. Na, žinai, palyginti su Nepalo vaizdais... Lietuviškas minimalizmas".

"Šių vietų grožis kitoks - tylus, paslėptas, ne kiekvienam lemta jį išvysti. Juo labiau šiais visuotinio skubėjimo, sąmyšio laikais, kai daugelis turistų įpratę vaizdus tarsi gatavą produkciją perkelti į fotoaparatą ir skubėti ieškoti kitų. Jie po gamtą dairosi kitokiu, naudos ieškančiu žvilgsniu - kas čia gero mano fotoaparatui?" - liūdnokai nusišypsojo gamtininkas.

Savo išvykos nesigaili

Šiandien 50 metų jubiliejų švenčiantis botanikas floristas Mindaugas Lapelė į Dzūkijos nacionalinį parką dirbti atvažiavo 1995-aisiais, palikęs kabinetą Vilniuje, tuometėje Aplinkos apsaugos ministerijoje, ir neblogą algą. Atsisveikinti su miestu paskatino jo bičiulis ornitologas Eugenijus Drobelis, tada irgi dirbęs šioje žinyboje, dabar - Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas.

Prieš keliolika metų Lapelę, Drobelį, taip pat Algį Butlerį, Vytautą Uselį, Arūną Pranaitį, Juozą Dautartą ir kitus gamtininkus sutikdavau įvairiuose sąjūdžio ir žaliųjų susirinkimuose, mitinguose, kur virė ginčai dėl Lietuvos gamtos likimo. Dabartiniuose žaliųjų renginiuose Aplinkos ministerijos darbuotojų niekada nematau. Neįdomu, neverta, o gal viršininkai uždraudė?

Dauguma paminėtų gamtininkų atsisakė ramios tarnybos šiltuose ministerijos kabinetuose ir išvažiavo, kaip jie sako, į gamtą - dirba nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, rezervatuose. Jų vietą ministerijoje pakeitė jaunimas, apie gamtą ir gamtosaugą sprendžiantis iš popierių. Ką gi, ir tai gerai.

O Lapelė savo "nuotykio" nesigaili. "Čia, Merkinėje, radau savąją vietą. Sveikata labai pagerėjo, ir šeima patenkinta. Žmona Jadvyga kilusi iš Alsėdžių miestelio Žemaitijoje - jai didelis miestas svetimas", - pasakoja Mindaugas.

Vilniuje gyvendamas Lapelė draugams sakydavo: "Aš dzūkas - nuo Druskininkų", - mat šiame kurorte užaugo. "Išgyvenome sostinėje 20 metų ir vis svajodavome, kada ištrūksime į kaimą", - prisimena Lapelės žmona, kurią Mindaugas meiliai vadina Jadzyte. Ji irgi biologė, Merkinės mokykloje vaikams dėsto tikybą.

"Svarbiausia - Vilniuje mes buvome tik dviese, o dabar jau keturiese", - priduria Mindaugas. Juodu su Jadvyga labai troško turėti savo vaikų, tačiau Dievo valia buvo kitokia, tad Lapeliai augina porą berniukų (14 ir 10 metų) iš globos namų.

Šiais laikais kai kurie net savų vaikų kratosi, gimdymo namai tuštėja, o ši gamtininkų šeima neslepia - jiems visiems kartu gera. "Vyresniajam, Eugenijui, sekasi mokytis groti fleita, o jaunėlis Žygimantas gal bus koks vyskupas", - juokauja Lapelė, šiltai žvelgdamas į vaikus.

Unikalus dzūkų gyvenimas

Paprašytas, kad pavardytų savo atradimus, gamtininkas Lapelė kažkodėl pradeda ne nuo gamtos. "Man didžiausias atradimas yra vietos žmonės - jų gerumas, jų savotiškas būdas, unikalus gyvenimas. Tokius kaimus, kaip girinių ar panemunių dzūkų, Europoje jau ant rankų pirštų gali skaičiuoti, ir tai jie užsiglaudę valstybės pasieniuose, pakraščiuose, kuriuos civilizacija pasiekia vėliausiai", - sako Mindaugas.

Daug Dzūkijos nacionalinio parko senųjų žmonių tebėra išsaugoję protėvių gyvenimo būdą, archajiškus papročius, senąją architektūrą ir kitas vertybes. "Ar žinai, kaip šilinis dzūkas užgesina cigaretę? Paspjaudo į delną, po to užspaudžia nuorūką ir tik tada paleidžia ją žemėn. Šie žmonės gyvena tarp kerpšilių, kurie vasarą sausi kaip parakas, todėl išmoko su ugnimi elgtis itin atsargiai", - sako Lapelė.

Be abejo, būta ir gamtiškų atradimų: rusvoji saidra. Šis pelkių ir pievų augalas buvo žinomas Lietuvoje prieš 150 metų, vėliau jo niekas nematė, o Mindaugas aptiko jį mažoje pelkaitėje netoli Merkinės. "Savo akimis nepatikėjau pamatęs", - prisipažino gamtininkas.

Rado jis ir šalmuotąją gegužraibę. Šis seniai į Raudonąją knygą įrašytas augalas kartais pastebimas Šiaurės, Vidurio, Vakarų Lietuvoje, o pietinėje šalies dalyje, atrodė, jo nebūta, kol neaptiko Lapelė. Jam tarsi ir pavardė lėmė būti botaniku.

Panašiai ir dėl plačialapės gegūnės - Raudonoji knyga nurodo tik dvi šio augalo radimvietes Lazdijų rajone. "Lydėjau po parką vokietį gamtininką, profesorių, ir netikėtai išvydome iš pradžių vieną, po to dar keletą šių augalų", - sako Lapelė.

O neseniai Mindaugas į parko direkcijos gamybinį pasitarimą atsinešė uždengtą pintinę ir, paslaptingai šypsodamasis, niekam neleido jos atidengti. Pasitarimui prasidėjus nuėmė audeklą - pintinėje pūpsojo du Subartonių miške rasti šakotieji sėdžiai. Šie reti ir skanūs, nors neįprasti, primenantys didelę grybų puokštę grybai kiek dažniau aptinkami lapuočių miškuose prie ąžuolų arba skroblų kamienų, o Dzūkijos šiluose daug kam buvo neregėti.

Kraštovaizdis keičiasi

Gamtos paveldo skyriaus vedėjas Lapelė tvirtina, jog Dzūkijai čionykštis nacionalinis parkas - tarsi šiaudas skęstančiajam: viltis ir šiokia tokia galimybė bent tiek atitolinti šio krašto nykimą.

"Jei ne nacionalinis parkas, čia, prie upių ir upelių, būtų pristatyta kur kas daugiau pirčių ir kitokių nelegalių pastatų, daugiau čionykščių senelių būtų numirę mūsų nepakalbinti, nepapasakoję apie senovės gyvenimą ir neaprašyti mūsų laikraštyje ar knygose, o laukinis turizmas galbūt jau būtų pribaigęs trapią dzūkų gamtą", - svarsto Lapelė.

Tačiau gerieji parko gyvavimo metai, ko gero, jau praeityje. Anksčiau, kai parkui priklausė čionykštės girios, jo darbuotojai ir daugiau entuziazmo turėjo puoselėti čionykštę gamtą, etnografiją, kultūrą, ir pinigų tam. Vėliau miškus nurodyta perduoti Varėnos ir Druskininkų urėdijoms. "Dar ir dabar prie to nepripratome, juk dzūkui miškas - gyvenimas", - atsidūsta Mindaugas.

Kai atvažiuoja į parką svečių iš užsienio, o tai būna dažnai, jų gidu būna Lapelė, mat jis puikiai kalba angliškai, lenkiškai, rusiškai. "Daugelis vakariečių nesistebi mūsų miškais, vandenimis. Skandinavo tokiais dalykais nenustebinsi - ten netrūksta nei girių, nei ežerų. Tačiau jie nudžiunga išvydę senovinius kaimelius, pievas, kuriose ganosi galvijai", - pabrėžė jis.

Vakarų gamtininkai teigia, jog toks tradicinis agrarinis kraštovaizdis yra didelė vertybė. "Tačiau ji sparčiai nyksta, naikinama, žmonės pamažu, tyliai varomi nuo žemės, o kurie seni lieka - baigia išmirti. Vienerios krikštynos - ketverios laidotuvės.

Naujai atsikėlę jauni žmonės nebeaugina gyvulių, nešienauja. Pievos šalia kaimų baigia užaugti vingiorykštėmis, builiais, dilgėlėmis, vėliau jas pakeis krūmai, medžiai. Viena didžiausių šios vietovės vertybių - erdvės - vis labiau nyksta, ir jau tik bebrams tenka dėkoti, jog jie kai kur prakerta regyklas", - rodė medžiais apaugusius Merkio krantus gamtininkas Lapelė.

Nacionalinis - popieriuje

Nešienaujamas pievas užgožus krūmams išnyksta reti augalai ir prie jų prisitaikę gyventi reti drugiai, paukščiai ir kiti gyvūnai.

"Mūsų parkas pavadintas nacionaliniu, tačiau toks jo statusas tik popieriuje. Jei Seimas, Vyriausybė, Aplinkos ministerija iš tikrųjų šį parką laikytų nacionaliniu, tautos turtu, tai ir dėmesio bei paramos jo gamtosaugai, jame gyvenantiems žmonėms, jų socialinėms reikmėms skirtų kur kas daugiau negu dabar", - sielojasi Lapelė.

Sparčiai temsta - kiek tos dienos lapkritį, tad skubame iš miško Merkinės link. Kelelis jau vos boluoja po kojomis, o gamtininkas Lapelė vis dar džiaugiasi, kaip jam gyvenime pasisekė: jis pamatė senąją Dzūkiją.

"Esu laimingas, kad suspėjau. Nes tikroji, senoji Dzūkija vis greičiau traukiasi į nebūtį. Nesakau, kad naujoji bus blogesnė, bet - kitokia. Net jei dzūkų vaikai, kurie dabartiniais laikais tėviškę paliko, sugrįš - jų jau kitoks požiūris, mąstymas, tai ir gyvenimas bus kitoks. Kad ir kur nueinu, su kuo tik pakalbu - to dzūko nebėra, anas numirė... Apima graudulys kaip rudenį matant krentančius lapus, užmiegančią gamtą. Tačiau gamta pavasarį atgims, o senieji šio krašto turtai, matyt, dings amžinai", - samprotavo botanikas Lapelė. Galbūt šias jo mintis pažadino greitai žemę užglobusi nakties marška...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"