TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gamtininkės bute - vėžliai iš viso pasaulio

2007 03 24 0:00
Medvarlės - labai reti mūsų šalies gyvūnai.
Autoriaus nuotrauka

Biologė Lina Snitkienė svečius stebina neįprasta gyvūnų kolekcija ir pasakomis apie gamtą

Trys šimtai penkiasdešimt vėžlių viename kambaryje - švelniai tariant, neįprasta. Ypač jei tas kambarys yra daugiaaukščiame miesto name. Tiek vėžlių yra kaunietės biologės ir pasakų apie gamtą kūrėjos Linos Snitkienės bute. Tiesa, gyvas vėžlys yra tik vienas: lempos šviesoje terariume ant šilto smėlio snaudžianti stepių vėžlė Gobė. Ji čia buvo įkurdinta prieš porą metų, kai nugaišo jos pirmtakė - irgi Gobė, pas Snitkienę išgyvenusi aštuonerius metus.

Kiti vėžliai - dirbtiniai: pasiūti iš audeklo, metaliniai, mediniai, keraminiai, porcelianiniai, mediniai, stikliniai, popieriniai ir taip toliau. Ši keista kolekcija vos telpa knygų lentynose.

"Konkurentų" tarsi nepastebi

"Kai mano sūnui Laurynui sukako 6 metai, padovanojome jam stepinį vėžlį. Vaikas taip juo džiaugėsi, kad iš rankų nenorėjo paleisti", - sakė Lina.

Vėliau Juodkrantės suvenyrų kioske gamtininkės sūnus pamatė gintarinį vėžliuką: "Mama, nupirk". "Tada ir susirgome abu su sūnumi vėžlių kolekcionavimo liga", - juokėsi Snitkienė.

Daug suvenyrinių vėžlių ji parsivežė iš kelionių po įvairias šalis, nemažai jų pridovanojo giminės, draugai, sužinoję apie Lauryno ir jo mamos pomėgį. "Štai šitą linksmą vėžliuką parsivežiau iš Austrijos, anas atgabentas iš JAV. Yra suvenyrų ir iš Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos, Slovėnijos, Čekijos, Belgijos, Rusijos, Ukrainos bei kitų šalių", - vardijo Snitkienė.

Dalis jų - vėžlius vaizduojančios segės, auskarai, raktų pakabukai, dėlionės ir kitokios paskirties daiktai. Visi šie vėžliai pažymėti numeriais ir registruoti sąraše, o jame nurodyta, kada, iš kur ir kas suvenyrą atvežė. Naujausias, 359-uoju numeriu pažymėtas šiame sąraše - prieš porą savaičių iš Briuselio atvežtas vėžliukas.

Išleista iš terariumo pasivaikščioti po kambarį Gobė į "konkurentus" nekreipia dėmesio - turbūt suvokia, jog jie netikri. Kur kas labiau ją domina salotos, morkos, vasarą ji dievina kiaulpienes. Sykį net į Lauryno geltonos spalvos kojines buvo įsikabinusi - gal pamanė, kad tai kiaulpienės žiedai.

Skėrys nugraužė tulpes

Kitame Snitkienės buto kambaryje mažame akvariume ant rašomojo stalo - medvarlių pora. Tai reti, į šalies Raudonąją knygą įrašyti gyvūnai. Nelaisvėje juos auginti draudžiama, tačiau šias medvarles Snitkienei padovanojo mokslininkai - po tyrimų laboratorijoje jų jau nebegalima grąžinti į laisvę. Biologės bute jos jaučiasi, atrodo, neblogai, nes patinėlis, išgirdęs grojant radiją ar televizorių, skuba pritarti. "Dažnai jis kurkia ir naktį. Štai ir šiąnakt koncertavo", - pasakojo Lina.

Medvarles ji maitina uodų trūklių lervomis, kurių perka žūklės parduotuvėse. Vasarą Laurynas prigaudo joms musių ir kitokių vabzdžių.

Mažoje dėžutėje ant palangės gyvena Kongo auksavabalis. Kiek anksčiau jam šiame bute draugiją sudarė ir kitas egzotiškas vabzdys - dykumų skėrys. Ne veltui šis vabzdys garsėja rajumu - mielai čiaumojo obuolius, apelsinus, mandarinus, bananus ir kitus vaisius. Negana to, apgraužė ir tulpes.

"Kartą nesandariai uždariau akvariumą, kuriame buvau skėrį įkurdinusi, ir jis paspruko. Dvi dienas nepasirodė, trečiosios rytą žiūriu - skinti tulpių žiedai, kurių buvau parsivežusi iš tėviškės Josvainiuose, nukąsti guli ant stalo. Iškart supratau, kieno tai darbas", - kalbėjo gamtininkė.

Vakare ji neklusniam įnamiui surengė pasalą: užgesino šviesą ir laukė prie tulpių. Iš tiesų netrukus skėrys atplasnojo ir įniko doroti augalus. "Stvėriau jį, bet įsidūriau į aštrius spyglius, kuriais šis vabzdys apsiginklavęs", - juokėsi prisiminusi nuotykį Snitkienė. Vis dėlto egzotiškasis vabzdys buvo grąžintas į akvariumą, o nuo tada nestokojo ir mėgstamų augalų.

Netrukus Lina jų lapuose rado skylučių, o po savaitės skėrys nugaišo. "Išmečiau ir jį, ir subadytą gėlę. Kai po kurio laiko apie tai papasakojau entomologams, šie pasakė, jog skylutes skėrys padarė dėdamas kiaušinius. Jei būčiau tai žinojusi ir augalo neišmetusi, gal būtų išsiritę skėrių", - gailėjosi Lina.

Pelėdos globėją pažino

Snitkienės namuose prieglobstį randa ir "lietuviški" gyvūnai, pavyzdžiui, paprastasis suopis. Šį sužeistą paukštį į Kėdainių gamtininkų namus, kuriuose Lina anksčiau dirbo, atnešė jį radęs vietos gyventojas. "Gamtininkų namai neturėjo teisės šio paukščio imti, tai nutariau jį priglausti savo namuose", - prisiminė Snitkienė.

Suopį ji apgyvendino įstiklintame balkone, gydė ir lesino. Paukštis pasveiko, tik skristi jau nebegalėjo. Vėliau biologė jį perdavė Vilniaus jaunųjų gamtininkų centrui, kur gyvena nemažai laukinių gyvūnų.

Snitkienės balkone gyveno ir porelė naminių pelėdų. Jas gamtininkė irgi parsigabeno iš Kėdainių gamtininkų namų. "Girtas vyras atnešė du pelėdžiukus ir siūlė pirkti, bet mes patarėme paukštelius grąžinti ten, kur juos rado. Vyras apsisuko, ir tiek jį tematėme. Po keleto minučių tuos pačius pelėdžiukus atnešė vaikai - pasirodo, buvo numesti į gyvatvorės tankumyną", - pasakojo Lina.

Pelėdžiukės buvo įkurdintos inkile ir sėkmingai augo. "Kai pareidavau namo ir atverdavau balkono duris, jos atplasnodavo ir tūpdavo ant manęs, kutendavo snapeliais man kaklą, o nuo kitų žmonių slėpdavosi", - šypsojosi prisiminusi augintines Lina.

Kai pelėdos visiškai užaugo, buvo nutarta išleisti jas į laisvę. Į mišką jas nuvežė su inkilu ir šį pritvirtino prie medžio. "Iš pradžių lankėme savo augintines kas keletą dienų. Pamačiusios mus, pelėdos išlįsdavo iš inkilo.

Bet sykį nenuvažiavome porą savaičių. Kai pelėdas vėl aplankėme, jos išplasnojo iš inkilo ir pasislėpė medžiuose. Supratome, kad mes joms jau nereikalingi - paukščiai tapo savarankiški", - sakė Snitkienė.

Šeškas - už butelį degtinės

Gamtininkė yra išgelbėjusi ežių, šešką, angį, šikšnosparnį ir kitų gyvūnų. "Paskambino iš Ruklos miestelio ir paprašė gelbėti mažus ežiukus, kurių motiną sudraskė šuo", - prisiminė Snitkienė.

Ji tuoj nuvažiavo. Ežiukų, kuriuos rado ir priglaudė senutė, spygliai buvo dar minkšti - tokie gyvūnėliai apsiginti nuo plėšrūnų dar negali ir laisvėje greitai žūtų. Taigi ežiai taip pat buvo įkurdinti Snitkienės balkone ir šeriami vištiena bei Lauryno sugautais žiogais, vabzdžiais.

Kai spygliai sutvirtėjo, ežius nuspręsta nuvežti į Telšių rajone esantį garsaus gamtininko Petro Dabrišiaus "Žvėrinčių". "Vos tik ežius paleidome, tie nukurnėjo prie žvėrių paliktos išmatų krūvos ir ėmė jas ryti. Aš pasibaisėjau, o Dabrišius ramina: "Lina, pas tave jie perdaug steriliai augo - gyvūnams reikia visko", - juokėsi Snitkienė.

Sulysusį šešką ji išpirko iš medžiotojų - šie žvėrelį pagavo spąstais ir jau ruošėsi dirti kailį. Gamtininkė nupirko vyrams butelį degtinės, ir jie šešką atidavė. "Kai parsinešiau namo, mama pasibaisėjo: "Ar išprotėjai, dukrele? Juk jis klaikiai dvoks!" - juokėsi gamtininkė.

Tačiau šeškas pasirodė esąs bene švariausias ir kultūringiausias iš visų šiame bute augintų gyvūnų - gal suprato, kad Lina išgelbėjo jam gyvybę? "Labai jaukus ir draugiškas, o dvoką paleisdavo tik tada, kai jį kas nors išgąsdindavo ar suerzindavo - tai šio gyvūno ginklas", - pasakojo biologė.

Šeškas netrukus nusipenėjo ir pradėjo rujoti, tad Snitkienė paleido jį Kauno rajono Karalgirio miške. "Manau, išgyveno - buvo jau pavasaris, atsirado varlių ir kitokio ėdalo", - svarstė gamtininkė.

Panašiai ji išgelbėjo ir paprastąją angį, kurią sugavo kaimietis. Tai pamačiusi, gamtininkė pradėjo prašyti paleisti gyvatę. "Duok dešimt litų", - užsispyrė žmogus. Snitkienė ištiesė pinigus ir nugabeno roplį į mišką. Padėjo ir šikšnosparnio jaunikliui, rastam Dubravos miškų urėdijos medienos sandėlyje. Nusilpusiam gyvūnėliui teko lašinti pieną pipete. Kai šikšnosparnis sutvirtėjo, išplasnojo į laisvę.

Vis dėlto kai kurių gyvūnų išgelbėti nepavyko - pavyzdžiui, baltojo gandro. Jam koją nurėžė šienapjovė, ir gamtininkė paukštį aptiko jau vos gyvą. Nuvežė pas veterinarą, šis bandė gydyti, tačiau buvo per vėlu - netrukus gandras nugaišo.

Apsižvalgyk ir paklausyk

"Man gamta šventa. Negalėčiau gyventi be jos, nors mama vis dar klausia, kada gi nustosiu vaikščioti po miškus", - juokavo Lina.

Be gyvūnų globos, ji turi ir kitą pomėgį - rašo pasakas apie gamtą. Dauguma jų spausdinamos žurnale vaikams apie gamtą "Lututė", kai kurios išleistos knygoje "Gamtos pasakaitės". Dabar spaudai rengiama dar viena Snitkienės pasakų apie gamtą knyga.

"Ar girdite, apie ką šnekučiuojasi švendrai, subridę vandenin, ką pasakoja viena kitai žuvys ežero dugne, šiltą saulėtą ar šaltą lietingą pavasarį pranašauja vyturėlio giesmelė? Nesuprantate ir ežienės godų, kuri skuba pas savo švelniaspyglius ežiukus? O ką riaumoja elnias rudens šarmoje? Tereikia atidžiai apsižvalgyti ir įdėmiai paklausyti", - ragina Snitkienė savo "Pasakų pasakaitėje".

Apsižvalgyti ir paklausyti. Deja, dažnas mūsų tam neturime laiko, nes vis skubame ir skubame, turime svarbesnių, reikšmingesnių rūpesčių bei darbų, negu stabtelti ir paklausyti gamtos. O dažnas šito jau ir nebemoka ar negali - atprato arba nepriprato.

"Ne veltui sakoma: "Lenk medį, kol jaunas". Jeigu mokysi vaikus suprasti gamtą, žinoti ne tik augalų ir gyvūnų vardus, bet ir išmanyti apie jų gyvenimą - jie gamtą pamils ir neskriaus nei maži būdami, nei užaugę", - svarstė Snitkienė.

Moko, bet nemoralizuoja

Tikriausiai todėl gamtininkė Snitkienė savo pasakose ne tik džiaugiasi gamtos įvairove ir išmintingais dėsniais, bet ir moko ją branginti, tausoti. Moko tik lyg tarp kitko primindama - neįkyriai, nemoralizuodama, nes vaikai moralų nemėgsta.

Antai "Pasakaitėje apie skarotą Eglaitę" autorė, rimuodama pasakojimą, dėsto: "Skarota eglaitė džiaugias tik miške ir bijo, kad nebūtų nukirsta. Ji žino, kad ir pas vaikus smagu - juk šakos žėri nuo įvairių žaislų. Bet šventės baigsis labai greit, o kaip eglaitei miškan pareit? Lyg ašaros krinta rudi sausi spygliai - to nesupranta tik maži vaikai..." Ši pasaka buvo išspausdinta "Lututės" žurnale prieš Naujuosius metus.

"Senojo kelmo pasakaitė" moko ne tik pažinti, kurie grybai valgomi, o kurie nuodingi, bet ir suvokti, kad visi jie gamtoje yra reikalingi. Pasakoje "Augalo ginčas" rungiasi jo šaknys, lapai, stiebas, žiedai ir sėklos, kas iš jų svarbiausias. Paaiškėja - visi vienas kitam reikalingi, vadinasi, ir svarbūs.

"Saulės dovanėlėje" Saulė savo išganingųjų spindulių dovanoja ir liepsnelės lizde augančiam gegužiukui, nors jis čia ne tik svetimas, bet ir vieną po kito išmeta išsiritusius liepsnelės vaikus. "Motulė Gamta viską taip sutvarkė, kad kiekvienas gyvis Žemei reikalingas", - teigia pasakos autorė.

Tokių neįkyrių pamokymų gausu ne tik Snitkienės pasakose apie gamtą, bet ir jos redaguojamame žurnale vaikams "Lututė", kur daugelį mįslių, užduočių, kryžiažodžių, konkursų ir kitokių pramogų sumano biologė Snitkienė. Tada jai itin praverčia Vilniaus pedagoginiame universitete įgytos biologijos žinios.

Neišsenkantis aruodas

"Už meilę gamtai aš dėkinga Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojams, bet pirmiausia - savo tėvui. Jis nebuvo biologas, tačiau gamtą gerai suprato ir daug ką man paaiškindavo. Kai buvau maža, mėgdavau lindėti griovyje netoli namų ir stebėti, ką veikia varlės, drugiai, vabalai, kaip skleidžiasi gėlių žiedai", - pasakojo Lina.

Vidurinėje mokykloje ji sutiko puikią biologijos mokytoją Ireną Ūsienę. "Galbūt jos įdomios pamokos ir lėmė, kad esu gamtininkė", - prisipažįsta Lina.

Pasakas apie gamtą ji pradėjo rašyti dar mokykloje. Beje, ne tik popieriuje - neretai ir mintyse. "Sykį - buvau dar ketvirtokė - mokytoja liepė mums namie parašyti rašinėlį apie žiemą. Tada buvo labai šalta, daug sniego. Žiūrėjau pro langą į lesyklą, kurią buvo pakabinęs tėtis. Paukščiai pešėsi dėl trupinių, virpėjo nuo žvarbaus vėjo, ir man taip jų pagailo, kad įstengiau parašyti tik keletą sakinių.

Rytojaus dieną mokytoja paklausė: "Vaikai, ar visi parašėte rašinį?" Bijodama prisipažinti susigūžiau, o mokytoja ir pakvietė mane. Atsiverčiau sąsiuvinį ir pradėjau skaityti. Perskaičiau pirmuosius sakinius, o toliau apie žiemą kalbėjau: kaip paukščiams šalta ir kaip jie nori lesti, tačiau lesalo randa tik ten, kur jo jiems paberia geri žmonės, ir t.t.

Pasakojau ir net nepastebėjau, kaip nuleidau sąsiuvinį. Mokytoja paprašė jį parodyti - o ten tik kelios eilutės... Įvertino penketu, tačiau rašinį vis dėlto turėjau parašyti", - juokėsi prisiminusi vaikystę Snitkienė.

Laurynas - pirmas jos pasakų apie gamtą klausytojas ir skaitytojas. "Kai jis ko nors nesupranta, ne tik paaiškinu, bet ir pasaką pataisau - juk jei nesuprato jis, nesupras ir kiti vaikai", - samprotauja biologė. Gamta - neišsenkantis pasakų aruodas, tereikia, kaip rašė Lina, atidžiai apsižvalgyti ir įdėmiai paklausyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"