TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gamtininko likimą išpranašavo volungė

Gamtos riteris - tokį titulą prie savo pareigų ir mokslinio laipsnio dabar turi teisę nurodyti Aukštaitijos nacionalinio parko (ANP) Gamtos skyriaus vyriausiasis specialistas, gamtos mokslų daktaras Bronius Šablevičius.

Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pasiūlius interneto vartotojams balsuoti, kas Lietuvoje nusipelnė šio titulo, gamtininko B.Šablevičiaus kandidatūra gavo daugiausia balsų.  

Didžiojoje Britanijoje, kur lig šiol suteikiamas riterio titulas, jį gali gauti tik išskirtinių nuopelnų tautai turintis žmogus. Į riterius jį per iškilmingą ceremoniją įšventina pati karalienė, paliesdama priklaupusio kandidato petį karališkuoju kardu. Nuo tada prie riterio pavardės nurodoma "seras", ir tai kelia didžiulę britų pagarbą jam. 

Paklaustas, kokių lengvatų ir privilegijų gavo su naujuoju titulu, tarkim, gal Palūšės kaimo, kuriame yra ANP direkcija, "Piratų bare" vaišinamas nemokamai, - B.Šablevičius nusijuokė: "Niekam čia jokie titulai nerūpi ir niekas nieko už juos neduoda. Aš net priemokos prie algos už mokslinį laipsnį negaunu. Jis mokamas tik tiems mokslininkams, kurie dirba mokslo įstaigose."

Naktį mes tikrieji

"Naktį nuslopsta žmogaus buitis, bet iškyla tai, kas verta gyvenimo. Todėl naktį esame tikri, be kaukių." "Miegosiu vidurdienį, kad vakarai, naktys ir saulėtekiai būtų mano." (Čia ir toliau rašinyje cituojamos ištraukos iš B.Šablevičiaus grožinės literatūros knygų "Paklausyk griežlės" ir "Dugne pasaulis kitoks"). 

Mėgstamiausias B.Šablevičiaus paros metas - naktis. "Esu naktinis", - juokauja gamtininkas. Net Naujuosius metus jis mėgsta sutikti vienas prie laužo eglyne. 

Vieną naktį Bronius vedė mane paklausyti pelėdų. Buvo ankstyvas pavasaris, todėl dar spaudė šaltis, o po kojomis girgždėjo sniegas. Mėnulio pilnatis liejo į žemę keistą šviesą, tarp medžių tysojo baugūs šešėliai. Vaikščioję po Ažvinčių girią per naktį, išaušus rytui buvome pavargę ir raudonais veidais.

- Aš kaip pelėda: ateina naktis - mane traukia gyventi, judėti. Neįsivaizduoju, kaip galima miegoti Joninių naktį? Man tai antroji šventė po Naujųjų. Naktį ir auštant atsiskleidžia didžiausias gamtos grožis, be to, tada vyksta tai, ko niekada nebūna ir nepamatysi dieną. Ypač mėgstu Mėnulio pilnatį. Net ir šunys skalija tik ligi maždaug pusės antros nakties, vėliau ir jie suminga. Man tada geriausias laikas paieškoti pelėdų. 

- Bene todėl ir tyrei šiuos paukščius?

- Iš dalies ir todėl. Be to, pelėdomis susidomėti pasiūlė mano buvęs dėstytojas, tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto docentas Vytautas Logminas. Sykį drauge kapojome krūmus Kretuono ežero saloje, kad ten galėtų veistis paukščiai, o jis sako: "Broniau, kodėl tau nesiėmus pelėdų? Jos nedaug tyrinėtos." Aš ir kibau į šį darbą. Ieškojau jų ne tik Aukštaitijos nacionaliniame parke bei visoje Lietuvoje, bet ir SSRS šiaurėje, kur gyvena kitokių rūšių pelėdų. 

- Radai? 

- Kaip nerasi, jei mažai kas jų ieško, mat naktį, kai jos medžioja, miega. Kai pirmą kartą bene 1978 metais išgirdau lututę, nesupratau, kad tai jos balsas. Profesorius Tadas Ivanauskas rašė per visą savo gyvenimą gal tik tris kartus girdėjęs šį paukštį Lietuvoje, - nesitikėjau išgirsti. O po poros metų ir lizdų radau. Pateikiau leidyklai "Lututė" knygos apie šią pelėdą rankraštį, galbūt netrukus išspausdins. 

- Vieni šiais paslaptingais paukščiais žavisi, kiti jų bijo... 

- Bijo tie, kurie mažai apie jas žino arba prisiklausę nesąmonių. Tai labai įdomūs ir naudingi paukščiai. Tarkim, lututė - ji labai skiriasi nuo kitų pelėdų savo elgesiu, biologija. Naminių, uralinių pelėdų elgsena nesunkiai nuspėjama, o ką iškrės lututė, niekada nežinai. Beje, lutučių patinėliai lieka žiemoti, o patelės išskrenda. Kur rasi kitą tokį paukštį? Pavasarį vėl poros susidaro, tačiau jau kitos. Būna, kad patinėlis turi dvi pateles, arba atvirkščiai - patelė tuokiasi su dviem patinėliais. 

O kokia išdidi žvirblinė pelėda! Ji ignoruoja žmogų, lyg jo net nematytų. Ne kartą man teko prie jos uokso pasilenkti, kad skrisdama neužkliudytų. Tarsi būtum stuobrys, jos dėmesio nevertas. Gyvena savo gyvenimą - cypauja, švilpauja, o tu jai tarytum nerūpi. 

Kitokia yra naminė pelėda. Ne vieną naktį sėdėjau prie jos gūžtų su pelėdžiukais - kaip sunku buvo maskuotis! Ji be galo atsargi. 

Sukurta daug mitų apie pelėdas, esą tai nelaimės, šėtono paukštis ir t. t.

- Kaip žinai, kur jų ieškoti? 

- Balsais išsiduoda. Telieka nukeliauti į tokį mišką, kuriame dar nesi buvęs, ir naktį pasiklausyti. Didžiausia tikimybė jas išgirsti spygliuočių plotuose, be to, pavasarį, kai prasideda jų tuoktuvės. Bet ne visada. Sykį su kolega Deividu Makavičiumi po Kamanų rezervatą visą naktį vaikščiojome - nė vieno balso! Jei oro slėgimas netinkamas - jos tyli, jeigu žiema buvo sunki ir paukščiai išvargę, alkani - irgi tyli.

Bijoti reikia dvikojų 

"Kartą bendradarbė kalbėjo: "Vienas miške? O jeigu kas atsitiks - iškrisi iš medžio, apendicitas ištiks, širdis sustos, - "durniau" tu, "durniau." Kas iškeis minkštą lovą į drėgnos žemės patalus, kas taps uodų donoru? Reikia labai norėti čia būti. Tada sunkūs kilometrai, klampynės, vabzdžiai, karštis ir neįveikiamas troškulys tėra tarsi tik aštrūs prieskoniai egzotiškoje sriuboje."

- Nebaisu vienam naktį miške?

- Apie tai net negalvoju. Niekada nebijau vilkų, nors žinau, kad jų yra, jie mane iš toli mato, galbūt net seka. Tačiau atsargūs - ypač naktį, kai medžioja. Bent man nė karto tada jų sutikti neteko. O lūšį mačiau ne kartą, prie vienos netyčia buvau visai arti. Ėjau miško keleliu, išgirdau lututę ir prisėdau ant samanų paskaičiuoti, kiek kartų per valandą ji suriks. Vos atsisėdau - šlumšt greta didžiulė lūšis ir nutreškėjo... O kitąsyk Biržų girioje perbėgo keliuką.

- Brakonieriai gali netyčia nušauti. Iš tolo pamanys, kad šernas, ir...

- Taip gali atsitikti. Ir apskritai šiais laikais miške baisiau sutikti ne keturkojį, o dvikojį padarą. Bet paprastai dar iš tolo pamatau brakonierių mašinų šviesas ir spėju pasislėpti. Tik kartą buvo taip, kad jie jau netoli, o man lįsti nėra kur - nei krūmų, nei kitokios priedangos, tai susigūžiau prie kelio griovyje. O jie kaip tyčia prie pat sustojo ir išlipo... Bet nepastebėjo.

- Esi kritęs iš medžio?

- Žinoma, baisių akimirkų buvo ne kartą! Vieną žiemą Ažvinčių girioje kėliau ereliams dirbtinius lizdus. Medžio šakos apledėjusios, apsnigtos. Šiaip taip įsikoriau, o kaip nulipti? Tada pasižadėjau: jeigu dabar nusileisiu, tai daugiau niekada nelipsiu... Bet kur ten. 

- Dažnai tenka?

- Kai ieškau lizdų, per dieną įsikariu ir į dešimtį medžių. O kai einu stebėti paukščių lizdą, tai privalau įsliuogti į slėptuvę gretimame medyje naktį, kol jie nemato, ir paskui visą dieną iškentėti užsimaskavęs. 

Kadaise bijojau aukščio. O paskui pasidarė, kuo aukščiau, tuo geriau, net nebesinori išlipti...

Galima pasimokyti

"Gamtos šventovė didingesnė už civilizaciją. Aš šiandien tikrai gyvenau. Buvau gamtos dalimi. Plušau, pjoviau šakas, raizgiau vielas, sukūriau du lizdus ereliams, bet nė sekundės neišsilaisvinau iš Gamtos nelaisvės. Lyg pirmąjį kartą regėjau šią žemę." 

Daug valandų B.Šablevičius stebėjo erelius žuvininkus. Tai dar sunkiau negu tyrinėti pelėdas: tenka susirasti girių platybėse erelio žuvininko lizdą, įkopti į medį netoliese, susiręsti jame palapinukę ir pro plyšį stebėti paukščių gyvenimą. Ereliai žuvininkai lizdus krauna aukščiausiuose medžiuose, tad ir stebėtojas turi pakilti į keliasdešimties metrų aukštį, kur viršūnė linguoja ir traška, atrodo - neišlaikys. 

Bet kai kadaise skaičiau 1988 metais išleistą B.Šablevičiaus knygą "Erelis žuvininkas" (apie šį paukštį jis parašė ir disertaciją), man labiau už šiuos pavojus įsiminė, kaip stebėdamasis ir gėrėdamasis gamtininkas pasakoja apie tą paukštį. Apie jo grožį, kilnumą, ištikimybę, pasiaukojimą ir net protą. 

- Daug metų manyta, jog protas, meilė ir panašūs dalykai gali būti tik tarp žmonių, bet dabar vis dažniau svarstoma, kad galbūt tuo pasižymi ir gyvūnai. Antai austrų mokslininkas etologas Konradas Lorencas "žmogiškumo" įžvelgė kuosų gyvenime.

- Ir apie pilkąsias žąsis K.Lorencas nuostabiai parašė, kaip jos moka džiaugtis ir liūdėti, net panirti į depresiją. O aš mačiau daug erelių žuvininkų gyvenimo ir taip pat negaliu kai kurių momentų paaiškinti vien tik paukščių instinktais.

Antai tupėjau, kaip įprasta, savo palapinėje, diena buvo itin bjauri - šaltas lietus, stiprus vėjas. Stebėjau per plyšį erelio žuvininko lizdą, kuriame patelė aptūpusi šildė prieš keletą dienų išsiritusius jauniklius. Jau seniai taip tupėjo, todėl išalko, sušalo, pradėjo šaukti gailiu balsu... Parlėkė patinas su žuvimi naguose, nutūpė ant lizdo krašto. 

Tokiais atvejais paprastai būna taip: patelė atsikelia, nusineša žuvį į gretimą medį ir ten pasisotina, o patinas tuo metu aptūpęs šildo kiaušinius arba jauniklius. Tačiau tąkart buvo taip šalta, kad patelė, nors ir labai alkana, nedrįso pakilti nuo jauniklių. Jie pradėjo kaišioti galvytes iš po jos. Ir patinas prinešė žuvį prie pat, pradėjo skabyti ją gabaliukais ir dalyti jaunikliams ir patelei. Labai neįprasta. Kas čia - gailestis, meilė, supratimas, kad vaikai gali sušalti? 

Menu kitą atvejį. Įsiropštęs į savo stebyklą ir pažvelgęs pro plyšį matau - guli abu ereliukai negyvi, o jų tėvai stūkso kaip suakmenėję, į nieką nereaguoja. Vienas prie pat kito, ko paprastai niekada nebūna. Tarytum juos ištiko šokas. Betgi tokios emocijos priskiriamos tik žmonėms...

Netrukus ereliai šakelėmis užkrovė savo vaikų kūnus ir išskrido, ir niekada į tą lizdą nebegrįžo. 

Širvintų rajono miškuose buvau radęs fantastišką erelių žuvininkų lizdą. Nepaprastai aukštai - užlipus į gretimą medį atsiverdavo puikūs Alionių raisto vaizdai. Matydavau, kai atskrenda kranklys, patelė tampa labai nerami, pradeda klykti, mat kranklys erelių priešas, gali sulesti jų kiaušinius. 

Gervės gyveno raiste, prie žuvininkų lizdo. Kai jos praskrisdavo šalia aukštojo lizdo, žuvininko patelė, stovėdama sargyboje, tik pasistiebdavo lyg sunerimusi, bet likdavo vietoje. Ji nebijodavo gervės. Nei klykdavo, nei iš lizdo pasitraukdavo. Vadinasi, žinojo, kad gervė jai nepavojinga. 

Žinau, kaip pešasi vištvanagių jaunikliai, kai tėvai jiems parneša kokį pastvertą paukštį. Čiumpa kuris pirmasis, nusitempia grobį nuo savo brolių ir vienas sutvarko. O žuvininkų lizde tvarka kitokia. Kai parlakdina tėvas žuvį, tai tas ereliukas, kuris labiausiai išalkęs ir gailiausiai rėkia, prieina, paima žuvį į leteną, palesa, paskui užleidžia vietą alkanam broliui. 

Nors apie gyvūnus sakoma, kad jie neturi proto, tačiau kaip tik protingo elgesio gamtoje mes galėtume iš jų pasimokyti. Jie nekenkia gamtai kaip žmonės. 

Gamtos klaida?

- Kartą esi sakęs: "Žmogus - gamtos klaida." Ir dabar taip manai?

- Aš tuo neabejoju. Galiu įrodyti ir tiems, kurie tiki Dievą, ir tiems, kurie pripažįsta tik evoliuciją. Žmogus gamtą naikina, todėl ir pats nebegalės gyventi. Kur logika? Kodėl jis nepaklūsta gamtos dėsniams? Joks padaras - vilkas ar kitas plėšrūnas - nėra niekšingas, kaip žmogus. Visi gyvūnai žino ribas, o žmogus - ne. Be to, jis dar ir protą naudoja tam, kad kenktų kitiems ir sau. Nežino, kad naikindamas savo gyvenamąją aplinką ir pats neišliks. Civilizacija jau aklavietėje.

Stebėdamas paukščius, kitus gyvūnus ne kartą suvokiau: mes, žmonės, esame laikini, o jie - amžini. Bet ar daug kam tai išaiškinsi?

Pašaukimą rado negreitai

"Gerai nebuvo niekada. Visada yra kas nors. Nežinau, ar čia tikrai mano žodžiai, bet aš juos išgyvenau iki galo. Negi taip ir turi būti gyvenime? Gal tai yra tai, kas skatina eiti į priekį per kliūtis?"

Du aukštojo mokslo diplomai, mokslinė disertacija ir 35 metų darbo stažas Aukštaitijos nacionaliniame parke - jau vien tai B.Šablevičių išskiria iš jo kolegų. Mano akimis žvelgiant, Bronius išskirtinis ir savo universalumu. Daugelis gamtininkų yra siauros specializacijos - arba botanikai, arba mikologai, ornitologai, entomologai, ichtiologai ir t. t. Neklausk tokio apie kitą gamtos sritį - pečiais gūžtels.

B.Šablevičius parašė šimtus straipsnių periodikoje ir kelias dešimtis leidinių apie retuosius augalus, paukščius, neįprastus drugius sfinksus, vabalus, varliagyvius ir roplius, taip pat apie Labanoro, Gražutės, Ažvinčių girias, kitas Lietuvos gamtos vietas. Jo "aruode" - ir grožinės kūrybos rinkiniai "Paklausyk griežlės" bei "Dugne pasaulis kitoks", taip pat keletas fotoalbumų, nes Bronius ne tik gamtininkas ir literatas, bet ir fotografas, nors tokiu prašo nevadinti.  

"Parke dirbdamas turi būti universalus, - lyg kaltas aiškina B.Šablevičius. - Atėjęs dirbti į šį parką 1977 metais (įkurtas jis 1974-aisiais), gana ilgai darbavausi gamtoje vienas, tik vėliau buvo priimta daugiau žmonių." 

Sumanęs surinkti parko lankytojams pasižiūrėti didelių ir puošnių vabalų kolekciją, gamtininkas taip paniro į šį darbą, kad ištyrė daug Lietuvos vabzdžių, ypač straubliukų, drugių sfinksų. Surado ir naujų rūšių.  

- 35-eri metai parke. Kaip apibūdintumei jo gamtosaugą anksčiau ir dabar? 

- Gal prieš 30 metų tuomet viename dienraštyje parašiau, jog nacionalinio parko miškai per daug kertami, tai vos neišmetė iš darbo. Koks buvau naivus... Šiais laikais du trečdaliai parko miškų priklauso ir rezervuota privatiems savininkams, valstybė valdo tik trečdalį parko miškų, tad kertama kur kas daugiau negu sovietmečiu, o parką daug kur išmargino užrašai: "Privati valda." Ten neretai net parko darbuotojai sutinkami priešiškai. Ir draustinių mažėja. Antai Ažvinčių girios botaninis-zoologinis draustinis dabar dvigubai mažesnis. 

Kad ir kaip buvo negerai sovietų laikais, bet tada nors parko žemė buvo valstybinė, todėl gamtosaugos uždavinius lengviau buvo įgyvendinti. O dabar net vyksta užkulisinė kova, kaip visus miškus privatizuoti. Tada gamtosaugai galima būtų dėti tašką. Kartais pagalvoju - ką dabar pasakytų šio nacionalinio parko kūrėjai amžinatilsį profesoriai Česlovas Kudaba, Vytautas Gudelis...

Neneigiu - pasitaiko klaidų ir dėl saugomų teritorijų darbuotojų kaltės, tačiau jei tų teritorijų nebūtų, Lietuvos gamtai būtų dar blogiau. Jos bent šiek tiek pristabdo gamtos naikinimą. 

- Galbūt keistas klausimas, tačiau kam tau prireikė dviejų aukštojo mokslo diplomų? Dauguma kolegų puikiai išsiverčia ir su vienu.

- Savąjį pašaukimą radau gana vėlai. Mano tėvus sovietinė valdžia po karo ištrėmė: tėvą į Karagandą (Kazachstanas), mamą - į Krasnojarsko kraštą. Sesė ir aš tada buvome dar maži, tėvai spėjo mus palikti giminėms - augome pas tetas. Po keliolikos metų tėvai pagaliau galėjo grįžti į gimtąjį Anykščių rajono Devenių kaimą, tačiau prieš tremtį pasistatyto namo neatgavo. 

Galbūt dėl tokios vaikystės skubėjau tapti savarankiškas. Baigęs Anykščių rajono Dabužių septynmetę mokyklą, Buivydiškių žemės ūkio technikume šalia Vilniaus įgijau sodininko ir daržininko specialybę. Važiuodamas į Buivydiškes, teturėjau 14 metų. Ar daug gali rinktis tokio amžiaus? 

Atitarnavęs sovietų armijoje galvojau apie psichologijos studijas Vilniaus universitete, bet pakliuvau į istorijos specialybę. Tapęs istoriku, dirbau Anykščių rajono kultūros skyriuje. Man buvo pavesta inventorizuoti ir prižiūrėti rajono kultūros paminklus. Tai įdomu ir reikalinga, tačiau greitai supratau - ir vėl ne man. Vieną žiemos dieną tarytumei šventa dvasia apšvietė: juk galiu dar kartą studijuoti tai, kas man svarbu - biologiją. Po pusmečio jau buvau tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto studentas. Netrukus įsidarbinau tuometiniame Lietuvos SSR nacionaliniame parke. Istorijos studijos nežuvo, jos praturtino pasaulėžiūrą, tačiau mano likimas - gamta... 

"Kažkada, toli vaikystėje, kai vos tik pradėjo reikštis protas, atmenu: miške pamačiau visai nerealų, geltonumu žėrintį paukštį. Jis pralėkė ugnine strėle, palikęs nuostabą, ir dingo ne tik sodrioje eglių žalumoje, bet ir mano gyvenime. 

Atpažinau jį po trisdešimties metų - tai buvo volungė. Dabar žinau: taip praskrido likimas, apsireiškęs konkrečiu pavidalu prieš pat akis manojo kelio pradžioje. 

Gyvenimas mums kalba reiškinių kalba, vaizdais, garsais, bet dėl savo netobulumo nesugebame laiku perskaityti lemties siunčiamų laiškų. Argi jūs niekada nesate gavę tokio laiško?"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"