TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gamtosaugininkas iki kaulų smegenų

2007 07 21 0:00
E.Vėbra, Aplinkos ministerijos Aplinkos strategijos departamento Strateginio planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas, yra vienas aktyvių nepriklausomos Lietuvos aplinkosaugos sistemos kūrėjų.
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

Aplinkosaugos specialistas Evaldas Vėbra meilę gamtai paveldėjo iš tėvo - profesoriaus ir vieno iš 1941 metų birželio 22-28 dienų sukilimo vadovų Juozo Vėbros.

Kadaise baigęs Panevėžio J.Balčikonio vidurinę mokyklą sidabro medaliu Evaldas Vėbra turėjo teisę būti priimtas į aukštąją mokyklą be stojamųjų egzaminų. Nuvežė dokumentus į Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą). "Norėjau būti chemikas kaip tėvas", - prisimena pašnekovas. Priėmimo komisija pareikalavo atvežti Panevėžio miesto komunistų partinės organizacijos rekomendaciją. Jis atvežė puikią rekomendaciją, bet į institutą jo nepriėmė.

Tuomet studijuoti prestižinėje šalies aukštojoje mokykloje sukliudė kilmė. Jo tėvas Juozas Vėbra, vienas iš nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjų, Ginklavimosi valdybos pulkininkas, profesorius chemijos daktaras, buvo ir vienas iš 1941 metų birželio 22-28 dienų sukilimo vadovų.

Evaldas prisimena, kaip tėvas nusivedė jį į universitetą ir liepė saugoti, kad neužkluptų vokiečiai, kol jis su draugais iš sandėlio išnešė ginklus ir užkasė Chemijos fakulteto kieme.

1944-aisiais tėvas buvo vokiečių suimtas, išvežtas į Vokietijos kalėjimą ir į Lietuvą nebegrįžo. Kai amerikiečiai jį išvadavo, J.Vėbra išvyko į JAV, įsitraukė į VLIK (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) veiklą, buvo jo pirmininkas.

Kaune patyręs nesėkmę Evaldas 1950 metais įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos ir matematikos fakultetą. Visus ketverius studijų metus institute dirbo vyresniuoju laborantu, mokymo meistru, o baigęs dėstytojavo Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Aplinkosauga susidomėjo 1959-1962 metais studijuodamas Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Geologijos ir geografijos instituto aspirantūroje.

V.Adamkaus pagalba

E.Vėbra nesigaili pasirinkęs fiziko profesiją, gyvenimą skyręs gamtosaugai: "Tai darbas, kuris teikia moralinį pasitenkinimą." Jis pasakoja, kaip Lietuvos mokslininkai jau sovietiniais laikais mezgė bendradarbiavimą su kolegomis iš JAV, Švedijos, Suomijos ir daugelio kitų valstybių. Vien tik E.Vėbra Lietuvos vardu yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su 13 užsienio valstybių. Didelis įvykis šalies gamtosaugininkams buvo JAV aplinkos apsaugos agentūros 5-ojo regiono administratoriaus Valdo Adamkaus viešnagė Lietuvoje 1972 metais. "Jis padėjo mums užmegzti ryšius su JAV specialistais. Jie turėjo aparatūros užterštumui pakelėse tirti. Tai buvo vienas bendrų JAV ir Lietuvos specialistų tyrimų. O atkūrus Lietuvos nepriklausomybę V.Adamkus padėjo mums kurti aplinkosaugos sistemą, teisinius dokumentus. Jo kvietimu važiavome į seminarus, mokymo kursus JAV", - pasakoja pašnekovas. 1988 metais užsimezgė glaudus bendradarbiavimas su skandinavais. Jie pasiūlė naujų technologijų ir aplinkos tyrimo metodų. Kai pasieniečiai Švedijos mokslininkų neįleido į tyrimų bazę Preiloje, E.Vėbra nusiuntė laišką į Maskvą sąjunginiam saugumo komitetui. Didelei aplinkinių nuostabai, Švedijos mokslininkams buvo leista dirbti Preiloje. "Jau vyko M. Gorbačiovo pertvarka, sąjunginis saugumo komitetas buvo drąsesnis užsienio mokslininkų atžvilgiu negu vietiniai saugumo darbuotojai ir komunistų partijos centro komitetas", - šypsosi pašnekovas.

Du pražilę vyrai

Pertvarkos vėjai sužadino ilgai slopintus jausmus ir Vėbrų šeimoje. Atsirado galimybė nuvykti į JAV, pasimatyti su tėvu ir gausia gimine. Kai 1944 metais tėvą suėmė, Evaldas buvo dar tik 12 metų, o 1989 metais jie susitiko - du nepažįstami pražilę vyrai. Evaldo atmintyje tėvas buvo vidutinio ūgio, tamsiaplaukis, kariškai pasitempęs, geraširdis žmogus, o susitikęs apkabino 88 metų senuką baltutėliais plaukais, bet tokį pat pasitempusį. "Tėvo draugai sakė, kad tada atrodžiau senesnis už tėvą. Jis buvo stiprus ir sveikas", - prisimena pašnekovas. JAV, kaime netoli Niu Heiveno, jis rado tėvo užveistą nemažą sodą. Tėvas - kovotojas už Lietuvos laisvę, komunizmo priešininkas, o sūnus - beveik visą gyvenimą gyvenęs komunistinėje santvarkoje. Du upės krantai. "Savas kraujas... Labai greitai su tėvu radome bendrą kalbą. Juo labiau kad jau anksčiau buvau pažįstamas su tėvo dukra iš antros, amerikietiškos, santuokos. Mano netikra sesuo Vaiva gimė tais metais, kai aš baigiau institutą - ji 22 metais jaunesnė, bet mudu gražiai sutariame, - pasakoja pašnekovas. - Dar 1973 metais Vaiva Vėbraitė buvo atvykusi į Vilniaus universiteto organizuojamus lituanistikos kursus. Dabar ji - Lietuvos prezidento patarėja. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvą aplankė ir tėvas." Su sūnumi apvažiavo brangias vietas, bet žmonos Anastazijos neberado. Ji mirė 1975 metais.

Turėjo dvarą

E.Vėbra pasakoja, kad jo mama Anastazija buvo baigusi Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo geografiją ir psichologiją. Prieš karą tėvas J.Vėbra už septynių kilometrų nuo Birštono, Jundeliškėse, turėjo dvarą ir 135 hektarus žemės. Žmona su vaikais gyvendavo dvare, o pulkininkas J.Vėbra - Kaune, buvo karinėje tarnyboje, vadovavo tyrimų laboratorijai, o 1940 metais ją prijungus prie Vytauto Didžiojo universiteto buvo profesorius.

"Dvare tėvas užveisė didžiulį sodą, norėjo įkurti medelyną, o sodinukus pardavinėti užsienyje. Tai būtų buvęs jo verslas. Laisvu laiku tėvas mėgo skiepyti vaismedžius, išvedė kelias obelų veisles", - prisimena Evaldas. 1940 metais sovietai dvarą atėmė, o šeimai liepė per 42 valandas išsikraustyti. "Persikėlėme į Panevėžį pas mamos gimines. Ten mama dirbo vidurinėje mokykloje mokytoja. Buvo labai sunku. Kaip išgalėjo, mus augino, gerumu ir meile auklėjo", - pasakoja E.Vėbra. Jo vyresnioji sesuo Silvija tapo gamtininke, dirbo botanikos sode, jaunesnis brolis Aristidas studijavo fiziką, dirbo Puslaidininkių fizikos institute.

Ne medžiotojas

Mamos meilė negalėjo vaikams atstoti tėvo. Evaldas jo ypač ilgėjosi, juo labiau kad girdėdavo giminaičius kalbant, jog esąs tėvo kopija. Iš tėvo jis paveldėjo ir meilę gamtai. Tapęs aplinkosaugininku daug keliavo, o laisvalaikiu pamėgo žvejoti ir grybauti. Uždaro būdo vyras gamtoje semiasi jėgų, išgrynina mintis ir jausmus. "Tik medžiotoju niekada nenorėjau būti", - prisipažįsta pašnekovas.

Dešimt metų našlavo

E.Vėbra, kaip ir tėvas, asmeniniame gyvenime patyrė daug skausmo. Su pirmąja žmona Birute jis susipažino pirmame instituto kurse. Kartu studijavo fiziką. Sukūrę šeimą juodu susilaukė sūnaus ir dukros. Tačiau 1981 metais žmona susirgo. Kol gydytojai spėliojo, nuo ko ją gydyti, mirė. Paskui nuo vėžio mirė sūnus Giedrius. Netekęs brangių žmonių E.Vėbra dešimt metų našlavo. Per tą laiką užaugo ir medicinos studijas baigė dukra Jūratė. Dabar mediciną studijuoja ir anūkė Vilija. Antroji žmona Nijolė - anglų kalbos vertėja, už jį daug jaunesnė. Šių metų vasarį Evaldas su Nijole atostogavo pas gimines Kalifornijoje, keliavo Ramiojo vandenyno pakrante, lankėsi San Diege, Los Andžele, San Franciske. Kelionės ir nuotraukose užfiksuoti įspūdžiai - dar vienas Evaldo pomėgių.

Vakarų vėjas

1967 metais E.Vėbra apgynė mokslų kandidato (daktaro) disertaciją iš atmosferos radioaktyvumo srities. "Tuomet didžiosios valstybės vykdė branduolinius bandymus ir viskas patekdavo į atmosferą. Po bandymų radioaktyvūs debesys praslinkdavo ir virš Lietuvos. Prietaisai rodydavo, kad iškrinta daug radioaktyvių dalelių, bet tokios informacijos neleista skelbti", - sako pašnekovas.

Apgynęs disertaciją jis liko gyventi Vilniuje. Dirbo LMA Geologijos ir geografijos institute, Botanikos institute, LMA pavaldžiame Branduolinės fizikos ir radioaktyviųjų izotopų taikymo skyriuje. Tuo metu Lietuvoje buvo ieškoma vietos atominės elektrinės statybai. Mokslininkai turėjo įvertinti tris siūlomas vietas ir išrinkti

tinkamiausią. Pasirinkimą lėmė daug dalykų, tarp jų ir tas, kad Lietuvoje vyrauja vakarų vėjas. Taigi pasirinktas šalies šiaurės rytų pakraštys, kur ir buvo pastatyta atominė elektrinė. Fizikos instituto Atmosferos užterštumo skyrius atlikdavo plataus spektro aplinkos tyrimus, matuodavo elektrinių ir gamyklų skleidžiamą taršą. Pasak E.Vėbros, Lietuva iš kitų sovietinių respublikų išsiskyrė tuo, kad buvo įsteigusi Gamtos apsaugos komitetą, inspekciją ir jos skyrius rajonuose, rūpinosi unikalių gamtos paminklų išsaugojimu, visuomenei šviesti veikė Gamtos apsaugos draugija, buvo leidžiamas žurnalas "Mūsų gamta".

Daugėja žmonių - didėja tarša

Pasak pašnekovo, pasaulio mastu aplinkosauga pradėta domėtis palyginti neseniai - 1972 metais Stokholme vykusioje Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) konferencijoje buvo priimtas sprendimas, kad reikia kovoti su aplinkos tarša. Atkreiptas dėmesys į tai, kad nuo XVIII šimtmečio Žemėje smarkiai daugėja gyventojų. Nuo seno įvairios tautos turėjo papročių, kurie ugdė pagarbą gamtai ir padėjo formuotis aplinkosaugos taisyklėms. Tačiau praėjusį šimtmetį įsivyravo vartotojų požiūris į gamtą, o kai kada žmogus norėjo būti gamtos valdovas, formuoti naują kraštovaizdį, net keisti upių vagas, o tai pridarydavo bėdos. "Vien per pastaruosius penkerius metus miškai pasaulyje sumažėjo penkiais milijonais hektarų, žemės ūkiui tinkamų dirvų dėl erozijos sumažėjo trimis milijonais hektarų. Nepaisydami gamtos pralaimi visi. Keičiasi temperatūra, tirpsta ledynai, kyla vanduo vandenynuose, dažnėja ir stiprėja audros, uraganai. Jungtinėms Tautoms (JT) priklauso 192 šalys, iš jų didelė dalis yra salelėse, kurios bus užlietos. Kylantis vanduo, audros pakeis ir Lietuvos pajūrį", - svarsto pašnekovas.

Viltis - švietimas

"Kalbant apie gamtos apsaugą pirmuoju smuiku turi griežti švietimas. Jeigu nuo darželio diegsime aplinkosaugos idėjas, nereikės apie tai diskutuoti su gamyklų vyriausiaisiais inžinieriais, nebus taupoma valymo įrenginių sąskaita, fermos ir pramonės įmonės nebus statomos prie upių", - sako E.Vėbra. Jo manymu, kiekvienas žmogus turėtų gerbti gamtą, išsiugdyti vidinę kultūrą.

Prieš porą metų Vilniuje buvo priimta Jungtinių Tautų (JT) Europos ekonomikos komisijos darnaus vystymosi strategija bei jos įgyvendinimo Vilniaus gairės - darnaus vystymosi švietimo dokumentai. Pagal JT programą Aplinkos ministerijos bei Švietimo ir mokslo ministerijos rūpesčiu 2005-2015 metais šalies mokyklose bus įgyvendinamos įvairios ekologinio švietimo priemonės. "Kad žmonės persiauklėtų, į ekologinį švietimą turi įsitraukti daug institucijų, tarp jų ir pramonės įmonės", - sako pašnekovas.

Apdovanojimas

Visą savo gyvenimą skyręs gamtosaugai E.Vėbra šiais metais tapo Aplinkos ministerijos įsteigtos žymaus Lietuvos gamtosaugininko Viktoro Bergo premijos laureatu. "Gamta buvo ir bus pagrindinis būtiniausių gėrybių šaltinis. Net labiausiai išvystyta pramonė neatstos žmogui gryno oro, gražaus gamtovaizdžio, to estetinio pasigėrėjimo, kurį jaučia žmogus žvelgdamas į besirangantį žaliuoju kloniu upelį, tamsiai žalią pušyną", - yra sakęs V.Bergas, kurio pastangomis išsaugotas Čepkelių raistas, įkūrus rezervatą, daugybė kitų unikalių gamtos kampelių įvairiose Lietuvos vietovėse. V.Bergas tęsė prieškario Lietuvos gamtininkų prof. Tado Ivanausko, prof. Povilo Matulionio ir kitų pradėtus darbus. Iš V.Bergo gamtos saugojimo misijos estafetę perėmė daug kitų entuziastų, tarp jų ir E.Vėbra.


Trumpai

E.Vėbra gimė 1932 metais Kaune, studijavo Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos ir matematikos fakultete, Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos instituto aspirantūroje. Apgynė mokslų kandidato (daktaro) disertaciją iš atmosferos radioaktyvumo srities.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę 1990-1994 metais dirbo LR aplinkos apsaugos departamento generaliniu direktoriumi, nuo 1994 metų - Aplinkos ministerijos skyriaus viršininku, vyriausiuoju specialistu.

E.Vėbra - LPS Seimo narys (1989-1990), Seimo ekologinės komisijos pirmininkas, AT pavaldaus Aplinkos apsaugos departamento generalinis direktorius. Lietuvos 1941 m. birželio 22-28 d. sukilėlių sąjungos Vilniaus tarybos narys.

E.Vėbra parašė apie 80 publikuotų mokslinių ir metodinių darbų, keliasdešimt mokslo populiarinimo straipsnių iš įvairių aplinkos užterštumo tyrimų sričių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"