TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Garsenybės: o kam dabar lengva?

2009 05 23 0:00
Architektas A.Kaušpėdas atsisveikina su "JP haus".
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Sunkmetis prislėgė daugelį, jį pajuto ir žinomi asmenys: prie bankroto prarajos atsiduria bendrovės, sunku rasti darbą, dėl mažų pajamų iš gniaužtų nepaleidžia nerimas, kaip išgyventi. Papasakosime istorijų apie tai, kaip tie žmonės stengiasi nepasiduoti ir ieško būdų išsikapanoti iš nesėkmių ruožo.

Pasklido žinia, kad bankrutuoja architekto Algirdo Kaušpėdo "JP haus". Legendinės grupės "Antis" lyderį buvo nelengva įkalbėti duoti interviu šia skaudžia tema. Vis dėlto pavyko su juo susitikti ir ne tik sužinoti, kokios nesėkmės užpuolė, bet ir išgirsti optimistišką požiūrį, kad krizė padeda atsikratyti paviršutiniškumo. Neseniai menininkų šeima - geriausiu šalies kino operatoriumi pripažintas Algimantas Mikutėnas, jo žmona, žinoma kino aktorė Gražina Baikštytė ir dukra Marija - nuėjo į darbo biržą užsiregistruoti kaip bedarbiai. Į smalsius žvilgsnius jie nekreipė dėmesio. Jaunimo mėgstamas dainininkas Gediminas Nadtočis-Natas apie darbą "prie dūšios" gali tik pasvajoti. Nors yra populiarus, nuo praėjusios vasaros pabaigos jis neturi nuolatinio užsiėmimo, o pinigų pragyvenimui prasimano atlikdamas įvairius darbelius.

Iliuzijų nebeliko.

Su architektu ir grupės "Antis" lyderiu A.Kaušpėdu susitikome jo vadovaujamoje bendrovėje "Jungtinės pajėgos". Pasakęs, kad sekretorės nebeturi, pats pagamino mudviem kavos. Ką gi, gurkšnojame kvapnų gėrimą ir šnekamės - apie gyvenimą, kai sėkmė atsuka... "Užpakalį", - baigia mano mintį A.Kaušpėdas.

Smalsauju, kam jis save priskiria: optimistams, pesimistams, skeptikams... "Ko gero, esu optimistas. Nepakankamai gerai žinojau situaciją. Įsivaizduoju, kad tuos, kurie gerai valdo informaciją ir žino, ko tikėtis, visa tai slegia, todėl jie būna pesimistai, - kalba A.Kaušpėdas. - O aš šiuo metu patiriu tai, ką dauguma tautiečių. Net mano užsienio kolegos tą patį išgyvena. Tai globalūs dalykai. Tad nėra ko labai pykti."

Anot architekto, dėl savo optimizmo jis užsimojo imtis pernelyg didelių plėtros planų, investicijų į ateitį. Turėjo iliuzijų, jog Lietuvoje viskas bus gerai ir krizė stipriai nepaveiks. "Galiausiai nutiko taip, kad bankrutavo viena mano įmonė "JP haus", visą produkciją gaminusi Norvegijai. Kai ten pasidarė labai blogai, tas pats nutiko ir mums, - atskleidžia sunkumus architektas. - Tačiau nežinome jokių receptų, kaip to išvengti. Jei didieji klientai nustoja pirkti mūsų produkciją - viskas."

Be kvailos užuojautos

A.Kaušpėdas matė, kaip viena moteris, sužinojusi, kad "JP haus" bankrutuoja, nusišypsojo palaiminga šypsena. "Anties" lyderis ironizuoja: "Malonu, kad neišsiskiri iš kitų. Ir gauni per galvą. Gal per daug turėjau, pernelyg gerai gyvenau? Tos įmonės apyvarta buvo apie 50 mln. litų. Svajojau apie nerealius dalykus. O dabar vėl viskas gerai - taip, kaip prieš 10 metų."

Vis dėlto dauguma žmonių supratingi ir nesidžiaugia dėl A.Kaušpėdo nesėkmių. Kai pasklido žinia apie bankrotą, jie nesityčiojo ir nesišaipė. "Tiesiog išlaikė pauzę. Net neskambino, kad išreikštų kvailą užuojautą, - pasakoja architektas. - Visi viską supranta."

Dugnas pasiektas

Kokios nuotaikos šiuo metu apėmusios A.Kaušpėdą? "Normalios. Dugną jau pasiekėme, nuo jo atsispyrėme ir dabar po truputį kylame į viršų, - patikina pašnekovas. - Viską, kas bjauriausia, jau patyrėme. Sunkiausia buvo praėjusių metų lapkričio mėnesį. Tuo metu mirė mano tėvelis. Ir visos tos bėdos prasidėjo: norvegai nebesilaikė įsipareigojimų, nutraukė kontraktus."

Tikslinuosi: juk ne visas verslas griūva, tik vienas kampas? "Taip, vienas kampas. O "Jungtinės pajėgos" laikosi. Tiesa, ši projektavimo įmonė dabar turi mažiau darbo. Tačiau po truputį judame į priekį", - paaiškina jis.

Turbūt liūdniausia, kad "Jungtinės pajėgos" priverstos atsisveikinti su darbuotojais, o iš "JP haus" jau visi atleisti. Pasak A.Kaušpėdo, tai pats didžiausias nuostolis, nes nėra taip paprasta surinkti gerų darbuotojų komandą. O dabar žmonės išsiblaškė. Geriausiais laikais visoje bendrovėje buvo apie 200 darbuotojų, šiandien - per dvi dešimtis. "Lieka tie, be kurių neišsiversi", - teigia bendrovės vadovas, kuris kavą verda pats.

Maltos nepamatė

Smalsauju, ar A.Kaušpėdas stengiasi taupiau gyventi. "Suprantu, kad mano padėtis dar gera. Nereikia žiūrėti, kiek kainuoja duona, pienas... Tačiau žmonės, kuriems visada tai rūpėjo, dabar priversti dar daugiau visko atsisakyti, - sako A.Kaušpėdas. - Jei nori išgyventi, turi mažinti išlaidas. Nors maniškės niekada nebuvo didelės. Nesu mėgėjas taškyti pinigų. Kita vertus, stengiuosi nepirkti šlamšto, kad nereikėtų dažnai išlaidauti. Įsigijęs gerą daiktą turi jį ilgai. Kaip taupau? Ne tokį brangų vyną geriu. Parduotuvėse atkreipiu dėmesį į akcijas. Su žmona Vilija atsisakėme naujametės kelionės į Maltą."

Scena - it smėlio dėžė

Žmonės įvairiais būdais bando vaduotis iš blogumo: pradeda vartoti raminamuosius - kas vaistus, kas gėrimus, kiti pykčio ar nevilties atsikrato sportuodami, atsipalaiduoja medituodami, ieško nusiraminimo religijoje. Ką daro A.Kaušpėdas? "Dažniausiai garą nuleidžiu per muzikinę kūrybą. Kai turiu laiko ar jaučiu, kad pradeda suktis žodžių maišyklė, bet nėra nieko konstruktyvaus, metuosi rengti naują grupės "Antis" programą. Ar ten bus daug ironiškų ir piktų dainų apie sunkmetį? Ne. Nesu linkęs keiktis ar ką nors kaltinti. Norisi linksmos istorijos, kur savikritiškai žvelgiama į tai, kas atsitiko. Parodyti naują programą turime progą - vėlų rudenį grupei "Antis" sukanka 25 metai, - apie būsimą šventę prakalba dainuojantis architektas. - Ketvirtį amžiaus norime paminėti ne kaip nors banaliai, dainuodami senas dainas ir pakviesdami kitus žinomus atlikėjus, bet priešingai - su iššūkiu, viršijančiu mūsų galimybes. Renginys vyks teatre. Tai bus grupės "Antis" spektaklis "Zuikis pleibojus". Viskas kaip turi būti: kostiumai, scenografija, geras apšvietimas, "Dolby Surround" garso sistema. Per spektaklį bus papasakota grupės "Antis" istorija, tik plačiau: nuo sovietinių Leonido Brežnevo laikų iki ateities 2014 metų. Pagrindinė tema - meilė laisvei."

A.Kaušpėdui patinka muzika ir scena, nes į ją pakilęs gali išdykauti. "Jei taip elgtumeisi gyvenime, visuomenė labai pasipiktintų. O scenoje gali sukurti personažą, tam tikrą stilių - ir žmonėms tai patinka. Taip randi sau smėlio dėžę, kurioje turi galimybę kartkartėmis pažaisti", - aiškina rimtasis bendrovės vadovas. Dabar muzikai jis gali skirti daugiau laiko. Pastaruoju metu grupė "Antis" repetuoja du ar tris kartus per savaitę. "Susirenkame ir muzikuojame, fantazuojame. Džiaugiuosi mūsų draugyste. Bendraujame šeimomis. Kartu organizuojame šventes", - pasakoja architektas. Praėjusiais metais grupė "Antis" koncertavo gal 15 kartų: salėse, aikštėse ir stadionuose. Šiais metais žiūrovai vėl išvys šią kompaniją scenoje.

Tada ir uždainavo

Per pokalbį paaiškėja, kad būtent sunkiausiais gyvenimo etapais A.Kaušpėdas pradeda... dainuoti. Kadaise sovietmečiu jis dirbo architektu Miesto statybos projektavimo institute. "Mano kūrybinė biografija taip susiklostė, kad 1984 metais turėjau išeiti iš to instituto. Buvau pavargęs nuo ligoninių projektavimo. O kitame skyriuje manęs nelabai reikėjo. Tada Architektų sąjungoje įsidarbinau kone ūkvedžiu. Atlyginimas buvo gal 70 rublių. Pradėjau svarstyti, ką daryti", - prisimena architektas. Tuo metu ir atsirado dabar jau legendinė grupė "Antis". Kai A.Kaušpėdas mintimis grįžta į praeitį, supranta: jei būtų likęs dirbti tame institute, gyvenimas nebūtų apsivertęs. "Išėjau iš darbo ir pats įstūmiau save į didelę krizę. Tada gyvenimas ir pasikeitė. Nuo tų laikų tapau laisvu žmogumi, gyvenančiu šia diena, ką nors darančiu, organizuojančiu, mąstančiu, kaip suktis, - teigia grupės "Antis" lyderis. - Kita labai gili asmeninė krizė ištiko prieš 10 metų, kai skyrėmės su žmona Audra. Buvo labai sunku. Tačiau suprantu, kad reikėjo tai padaryti, nes negalima gyventi, kai kažkas baigėsi... Ačiū Dievui, visa tai išgyvenome ir šiandien esame puikūs draugai, vaikų tėvai... Štai dabar vėl prasidėjo sunkmetis."

Vilkas ir zuikiai

Anot A.Kaušpėdo, per krizę žmogus, kol ieško atsakymo, jaučia įtampą. Tačiau jis privalo rasti išeitį - ir randa. Būtent tokiu būdu tobulėjama. "Kai viskas sekasi labai gerai, žmogus nori tik pramogauti ir pramogauti. Jei pritrūksta pinigų, jis gali kojos spyriu atidaryti darbdavio duris ir pasakyti: "Per mažai man mokate, pramogoms neužtenka." Toks gyvenimas veda į nuobodulį ir degradavimą. Dabar yra kitaip - žmonės kaip lengvi zuikučiai šokinėja nuo krūmo prie krūmo ir dairosi, kur tas vilkas", - juokiasi programą "Zuikis pleibojus" rengiančios grupės lyderis.

Jis atkreipė dėmesį, kad dabar, per sunkmetį, daugiau laiko skiriame artimiesiems ir giminėms. Pasak A.Kaušpėdo, apskritai žmonės pasidarė vieni kitiems atidesni, rūpestingesni, švelnesni... Aplink mus daugiau gerumo. Tokia yra tamsiosios krizės šviesioji dalis. Šiuo laikotarpiu galima išmokti pamokų. "Krizei atsirasti reikia objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Subjektyvios - godumas, noras investuoti, pirkti, svajoti, kad visi gyvensime tik geriau ir geriau.

Tokiai euforijai buvo galima nepasiduoti ir taupyti: pinigus kišti į kojinę, po čiužiniu ar užkasti aukso puodą. Dabar tą puodą būtume išsikasę. Švilpautume sau ir juoktumėmės iš kitų... Tačiau per krizę gauname patirties, - užtikrina A.Kaušpėdas. - Išmokstame subalansuoti gyvenimą. Reikia visada prisiminti, kad yra ne tik diena, bet ir naktis, ne tik balta spalva, bet ir juoda, kad negali visą laiką būti vien gerai. Šiuo metu vyksta virsmas. Gyvenome it baroko epochoje, kai buvo svarbi forma, išoriniai atributai. Pažiūrėkite dabar - koks skirtumas, kokį automobilį žmogus vairuoja? Pradedame jausti, kad visa ta buvusi pompastika praranda prasmę. Šiuo metu rūpi, ką žmogus moka, sugeba, koks jis yra, o ne drabužiai, kuriuos vilki. Pradeda skleistis turinys, forma jau neberūpi. Mane tai džiugina."

Krizė - įprasta būsena

Kino aktorė Gražina Baikštytė gerai žino, ką reiškia neturėti nuolatinio darbo ir pajamų. "Menininkai, ypač aktoriai, yra priklausomi nuo to, ar juos kas nors pakviečia, ar ne. Mūsų šeima visada taip gyveno. Niekada ir niekur nebuvau etatinė darbuotoja - nei kino studijoje, nei teatre, - aiškina ji. - Šiandien visiems krizė, o man - įprasta būsena." Todėl aktorei dabartinis sunkmetis streso nesukėlė. Ji visada ieškodavo, kuo užsiimti. Pastaruosius septynerius metus dirbo žurnalistinį darbą pagal autorines sutartis. Tačiau žiniasklaida taip pat patiria sunkumų, tad etato neturėjusi G.Baikštytė "liko už borto".

Apsilankymas darbo biržoje

Darbo neturinčiam menininkui ne tik nepriklauso jokia pašalpa, jis negali net tikėtis nemokamo gydymo. Apskritai jaučiasi socialiai nesaugus. Todėl prieš porą mėnesių garsus kino operatorius Algimantas Mikutėnas, jo žmona aktorė G.Baikštytė ir dukra Marija nukeliavo į darbo biržą užsiregistruoti kaip bedarbiai. Tokioje įstaigoje ši garsi menininkų šeima turėjo būti lydima smalsių žvilgsnių. Bet jiems tai ne motais. "Esu normali pilietė. Jei mane žmonės atpažįsta, tai jų problemos, - žodžio kišenėje neieško aktorė. - O prie smalsių žvilgsnių per daugelį metų esu pripratusi. Net nežinau, kaip būna kitaip. Seniai į tai nebereaguoju."

Skolos už butą

G.Baikštytė prisipažįsta, kad jų šeima nėra atsidėjusi santaupų. "Nei aš, nei Mikas (taip operatorių A.Mikutėną vadina ne tik bičiuliai, bet ir žmona - aut.) niekada neturėjome nuolatinių pajamų. Todėl mūsų šeimai būna sudėtinga: šiandien pinigų yra, rytoj - ne. Kartais net mokesčių nesugebame normaliai susimokėti. Kai Mikas dirba ir gauna honorarą, pirmiausia einu į parduotuvę pirkti produktų. Tada sumoku už būtiniausius dalykus, kad neišjungtų, - už telefoną, internetą, kabelinę televiziją. Jei dar lieka pinigų, moku dalį kitų mokesčių. Kartais gauname ir grasinamų raštų, kad būsime paduoti į teismą. Bet ką daryti, jei neturime pinigų susimokėti?" - apie buitinius ir piniginius rūpesčius pasakoja G.Baikštytė.

Kiti anksčiau nesuprasdavo

Moteris prisimena, kad anksčiau, kai viešai pasakodavo, kaip sunku neturėti nuolatinio darbo ir pajamų, sulaukdavo priekaištų, neva ji skundžiasi. Tačiau aktorė kalbėdavo apie tai, su kokiomis problemomis susiduria meno žmonės. "Girdėdavau šnekant, esą G.Baikštytė gražiai atrodo, o verkšlena, verčiau tegul eina dirbti, - stebisi pašnekovė. - Tarsi visą gyvenimą nebūčiau dirbusi. Taigi vaidinau 38 įvairių kino studijų filmuose, septynerius metus darbuojuosi kaip žurnalistė."

Aktorė patikina, kad į grožio salonus nevaikšto. Namie savimi pasirūpina, pasidažo. O jei aplinkiniams G.Baikštytė atrodo graži, už tai ji dėkinga mamai ir tėčiui. "Nejaučiu, kiek turiu metų, - sako aktorė. - Juk vasarą man sueis 58-eri. Jaunystėje atrodė, kad 40-metės moterys - jau senutės. O kai beveik 60-ies? Kaip juokaujama, tiek žmogus negyvena."

G.Baikštytė pastebi, kad šiuo metu per krizę visi skundžiasi. Daugeliui žmonių pasidarė sunku gyventi. Taip pat ir tiems, kurie anksčiau aktorės nesuprasdavo. Dabar ji galėtų kai kurių žmonių paklausti: "Ko skundžiatės? Kad dešimties tūkstančių litų atlyginimą sumažino 20 procentų? Ar tai priežastis pulti į paniką, į depresiją? Tokie dalykai man juokingi."

Ne kapo duobė

Aktorė prisipažįsta, kad anksčiau ją pačią kartais apimdavo depresija. Ar bent nerimas. "Dabar stengiuosi būti optimistė. Štai žiūrėjau televizorių, pranešė, jog mirė rusų aktorius Olegas Jankovskis. Tikrai, blogiau negu kapo duobė nebūna. Pamenu, kaip prieš porą metų skambinau Vytautui Kernagiui, sveikinau gimtadienio proga, vėliau norėjau paimti interviu žurnalui. Jis pasakė: "Gražke, dabar man ne tas galvoj. Sergu." Nežinojau, kas jam yra, nuraminau, kad pasveiks. Vytautas paaiškino, jog serga vėžiu", - pasakoja G.Baikštytė. Taigi ji supranta, kad dėl laikinų nepriteklių nėra ko labai išgyventi. "Ne viskas pinigais matuojama", - pabrėžia pašnekovė.

Paradoksas, bet kino aktorė, daugelį metų sukusi galvą, kaip prasimanyti veiklos, šiuo metu, kai šalies ekonominė duobė vis gilėja, turi kuo pasidžiaugti. Nuo praėjusios savaitės G.Baikštytė dirba Naujosios sąjungos informacijos centre. Ji darys interviu su politikais. "Norėčiau atskleisti jų žmogiškąsias savybes", - sako G.Baikštytė.

Išėjo savo noru

Ką reiškia neturėti pajamų, puikiai žino ir prieš kelerius metus realybės šou "Dangus" išgarsėjęs Gediminas Nadtočis-Natas. Jaunas vyras nuo praėjusios vasaros pabaigos neturi nuolatinio darbo ir pinigų pragyvenimui prasimano atlikdamas įvairius darbelius, už kuriuos mokama pagal autorines sutartis: sostinės baruose veda renginius ar karaokės vakarus, didžėjauja, kartais koncertuoja.

Prieš tapdamas bedarbiu Natas maždaug pusę metų dirbo muzikos prekių parduotuvėje, esančioje viename Vilniaus prekybos centrų. "Išėjau iš ten savo noru, niekas manęs nevarė. Dėl dabartinio mano statuso kalta tikrai ne krizė. Beje, apie ją garsiai ir daug kalbėti pradėta gerokai vėliau, dar prieš man nusprendžiant atsisakyti darbo vietos, - paaiškina jis. - Kodėl taip pasielgiau? Na, tikrai ne dėl to, kad nesisekė dirbti ar kad nesugebėjau ko nors, tiesiog jaučiau, jog sėdžiu ne savo rogėse. Nepatiko, ir tiek." Jei Natas būtų žinojęs, kad šalį ištiks ekonominis sunkmetis, ar jo sprendimas būtų buvęs toks pat? Pašnekovas išsisuka nuo tiesaus atsakymo į provokuojamą klausimą: "Nežinau. Sunku pasakyti, kai jau praėjo tiek daug laiko."

Apie svajonių darbą

Atlikėjas tvirtina daug kur išsiuntinėjęs gyvenimo aprašymus, tačiau kol kas - nieko gero. "Bet ko imtis nenoriu. Ieškau tokio darbo, kuris būtų neblogai mokamas, patiktų, - teigia jis. - Ne mažiau svarbus kriterijus įsidarbinant, manau, yra ir kolektyvas, darbo grafikas, darbdavys. Pastarasis neturėtų įsivaizduoti esąs viso pasaulio valdovas, bosų bosas, pavaldinių laikyti antrarūšiais, nieko vertais žmonėmis. Tokių nekenčiu."

Ar Natas ne per aukštai pakėlė kartelę? Ar nėra pernelyg išrankus? Juk dabar toks metas, kai apskritai sudėtinga rasti bet kokį darbą. "Gal truputį ir per aukštai, - pritaria jis. - Suprantu, jog toks darbas, kokį čia apibūdinau, būtų svajonė. Tačiau kas sakė, kad negaliu to siekti? Manau, kai žmogus dirba tai, kas miela "dūšiai", rezultatai būna daug geresni." Paprašytas įvardyti svajonių darbą, jaunas vyras neslepia, kad labiausiai norėtų imtis renginių organizavimo.

Vasarą ledų nepardavinės

Pašnekovas neslepia, jog šis nedarbo laikotarpis nėra pirmas. Jam ir anksčiau teko gyventi neturint jokios nuolatinės veiklos. "Džiaugiuosi, kad nė vienas tų laikotarpių ilgiau neužtruko, - tvirtina Natas. - Neleisdavau sau užsisėdėti namie tiek, kad nebeturėčiau už ką net duonos nusipirkti. Visada esu linkęs šiek tiek pasitaupyti juodai dienai. Ir dėl vienos paprastos priežasties - sritis, kurioje labiausiai noriu dirbti ir po truputį darbuojuosi, gana nepastovi, neprognozuojama. Niekada nežinai, kaip seksis, ar neatsiras talentingesnių, gabesnių."

Ko ekonominis sunkmetis privertė atsisakyti (bent jau laikinai) Gediminą ir Vilniaus oro uoste dirbančią bei interjero dizainą studijuojančią jo žmoną Eriką? "Planavome pirkti naują automobilį, bet dabar šiam pirkiniui tikrai ne laikas. Kaip ir nuosavam būstui. Teko pasispausti ir dėl kai kurių kitų dalykų, - neslepia Natas. - Kokie mūsų planai artėjant vasarai, ar ieškosime papildomų sezoninių darbų? Na, į Palangą ledų pardavinėti tikrai nevažiuosime (nusikvatoja)."

Nedarbas netruks amžinai

Ne paslaptis, jog dažnam darbo staiga netekusiam žmogui ištikimiausia "drauge" tampa depresija. "Būtina save nuteikti, įtikinti, kad nedarbas nėra amžinas. Po nesėkmių ruožo ateina ir sėkmės metas." Kad "nenuvažiuotų stogas", - sako Natas. Jo manymu, vertėtų prisigalvoti kuo daugiau įvairios veiklos: skaityti knygas, tvarkyti namus, eiti pasivaikščioti ir panašiai.

Natas prisimena, kaip būdamas 18 metų pirmąsyk įsidarbino netoli namų buvusioje parduotuvėje "Pigiau grybo". Nors iš tikrųjų vaikinas ėjo salės darbuotojo ir kasininko pareigas, jos buvo įvardytos labai įmantriai. "Nepamenu tiksliai, bet darbo sutartyje buvo įrašyta kažkas, kas susiję su pramone, prekybos organizavimu, - šypteli jis. - Prieš tai, kai patekau į realybės šou, dar yra tekę dirbti barmenu, o viename naktiniame klube - indų plovėju."

Nesiseka daug kam

Spauda pagarsino, kad populiarus dainininkas Andrius Rimiškis, prieš porą metų pradėjęs statybų verslą, irgi pamatė krizės grimasas. Jam nepavyksta laiku atsiskaityti su savo bendrovės darbuotojais. A.Rimiškis supranta, kad situacija liūdna, todėl neseniai buvo priverstas sustabdyti darbus.

Televizijos laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė praėjusį rudenį atsisakė Seimo nario mandato, kad galėtų likti pramogų versle. Tačiau nuo balandžio LNK eteryje laidos "Gyvenimas kaip kinas" nebėra. Tad šiuo metu, kol garsina televizijos filmus ir serialus, ji turi laiko pasvarstyti, ko imtis toliau.

Televizijos ir radijo laidų vedėja Ilona Penkauskienė bedarbė jau apie pusmetį. Žinomas humoro laidos "Dviračio šou" veidas kol kas nepritraukia darbo pasiūlymų.

Nuo praėjusio rudens nuolatinės darbo vietos nebeturi ir žurnalistė Erika Masytė. Lietuvos atgimimo garsiosios dainos "Laisvė" atlikėja, galima sakyti, suvaržyta nedarbo pančiais.

Žinomų žmonių, kurie suka galvas, kaip grįžti į įprastą gyvenimą, turėti darbą ir nuolatinių pajamų ar vėl sėkmingai verslininkauti, yra daugiau negu vietos mūsų puslapiuose, kad apie visus galėtume išsamiai parašyti. Jie, kaip ir dauguma šalies gyventojų, laukia, kada baigsis tas akmenuotas sunkmečio kelio ruožas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"