TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Garsenybės: vaikiškos patyčios skaudindavo

2010 02 06 0:00
N.Narmontaitė kadaise patirtas patyčias prisimena ramiai.
Asmeninio albumo nuotrauka

Pastaruoju metu daug kalbama apie patyčių epidemiją mokyklose. LŽ išsiaiškino, kad kai kurios dabartinės garsenybės vaikystėje taip pat buvo skriaudžiamos. Kiti žinomi žmonės prisimena, kaip kadaise buvo šaipomasi iš bendraamžių. Tačiau teigia, kad vaikų patyčios taip plačiai nepasklisdavo.

Mūsų pašnekovai dalijasi mintimis ir patirtimi apie vaikiškas patyčias. Aktorė Nijolė Narmontaitė, pramogų pasaulio atstovas Giedrius Masalskis, penkiakovininkas Edvinas Krungolcas, aktorė Dalia Michelevičiūtė, televizijos prodiuseris ir laidų vedėjas Kristupas Krivickas bei aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė neabejingi tam, kad šiuo metu viešumą pasiekia istorijos apie bendraamžių patyčiomis traumuojamus vaikus, kai kraupus žeminimas baigiasi net savižudybe. Jie prisimena, kaip patys išgyvendavo pašaipas ar kaip jausdavosi skaudinami bendraamžiai, pasakoja, ar su tuo susiduria jų atžalos.

"Meškerkotis eina"

Garsi ir žavi aktorė Nijolė Narmontaitė atvirai prisipažįsta, kad kadaise yra patyrusi labai daug patyčių ir turėjusi įvairių kompleksų. "Labai išgyvenau dėl savo ūgio, nes mano vaikystės laikais 178 cm ūgis buvo tiesiog nepadoriai aukštas. Ėmiau vaikščioti susikūprinusi, sulenktomis kojomis. Mane ypač žeisdavo, kai net gatvėje išgirsdavau šūksnius - meškerkotis eina", - prisimena N.Narmontaitė. Ne ką geriau buvo ir klasėje - bendramoksliai ją pravardžiavo Mamyte, nes per fizinio lavinimo pamokas buvo akivaizdus jos ir kitų ūgio skirtumas - ir mergaitės, ir berniukai buvo už Nijolę gerokai žemesni.

Net stodama į tuometę Lietuvos konservatoriją, N.Narmontaitė labai išgyveno dėl savo ūgio. "Jaudinausi, maniau, kad tokio ūgio merginai aktorės profesija visai netinkama. Iki studijų Vilniuje net nebuvau apsiavusi aukštakulnių. Abejojau, ar galėsiu vaidinti, ar bus už mane aukštesnių partnerių. Buvau nusiteikusi, kad man teks tik našlių, pajuokos objektų vaidmenys", - atvirauja moteris. Tačiau sostinėje ji pajuto, kad toks ūgis nėra jokia problema. "Dabar su didžiausiu džiaugsmu aviu aukštakulnius, pakulnė gali būti ir 10 centimetrų aukščio - man nesvarbu. Supratau, kad tai, dėl ko vaikystėje labai išgyvenau, dabar yra didžiulis pranašumas, grožis."

Pasijuokti iš savęs

N.Narmontaitė pasakoja, kad kompleksavo ir dėl savo atsikišusių priekinių dantų: "Vaikystėje net juoktis buvau pamiršusi. "Klasiokai" iš manęs šaipydavosi, jie sakydavo, kad aš esu dantis ant lentynos pasidėjusi." Todėl net juokdamasi mergaitė prisidengdavo burną ranka. Dabar aktorei tai atrodo neverta dėmesio. "Visiškai nebijau iš savęs pasišaipyti. Juk visi esame įdomūs dėl savo atsikišusių dantų, didelių pėdų ar rankų, aukšto ūgio ar riebaliukų. Svarbiausia - iš to nedaryti problemų. Kai pasijuoki pats iš savęs, ir kiti į tai nekreipia dėmesio. Kitu atveju, gali ligą įsivaryti", - mano N.Narmontaitė. Ji pasakoja, kad dabar vaidindama spektaklyje "Kapinių klubas", kur yra tekstas, "ar prisimeni tu tokią ir tokią", aktorė pjesės žodžius interpretuoja sakydama: "Taip, prisimenu prisimenu, dantys tokie pat atsikišę kaip mano." Ir salė leipsta juokais.

Mažos mergaitės svajonės

Tačiau ūgis ir atsikišę dantys nebuvo vieninteliai dalykai, dėl kurių iš N.Narmontaitės šaipytasi. "Didžiulis pajuokos objektas buvo mano žemaitiška tartis. Tiesiog intuityviai jutau, kad negaliu jos atsisakyti, lygiai taip pat, kaip ir savo pavardės. Esu girdėjusi daug priekaištų, kad liaučiausi kalbėjusi ta mužikiška kalba. Ypač sunku buvo Konservatorijoje", - prisimena aktorė. Tarsi atsakas į vaikystės išgyvenimus yra naujausias aktorės darbas. "Dabar repetuojame spektaklį apie išgyvenimus iš vaikystės kiemo. Tai spektaklis apie mažą mergaitę, kuri turi labai daug svajonių ir abejonių, ar tos svajonės gali išsipildyti, ar ji taps aktore", - pasakoja N.Narmontaitė. Pasak jos, daugelio aktorių biografijose yra panašių faktų. Tačiau tik subrendusi N.Narmontaitė suprato, kad žmonės patys susikuria grožio standartus, taisykles ir į juos netelpantieji jaučiasi blogai. "Kadaise Marilyn Monroe buvo gražuolė, dabar ji jau būtų per stambi. Baroko dailininkui Peteriui Paului Rubensui patiko storos moterys, o mūsų podiumais žingsniuoja perkarusios manekenės", - šypsosi moteris. Todėl N.Narmontaitei gražiausia, kai žmogus nejaučia kompleksų. "Pastebėjau, kad dažnai dalykai, dėl kurių kompleksuoji, tampa pranašumais", - nusišypso žavi moteris.

"Ryža, šlanga, psichas"

Televizijos ir radijo laidų vedėjas Giedrius Masalskis prisimena vaikų darželio laikus. "Jei vaikas prišlapina į lovą, kiti tikrai ras, kaip jį gana žiauriai pavadinti. Darželyje buvo tokių, iš kurių "žvengdavome". Man pačiam patyčių patirti neteko nei darželyje, nei mokykloje. Buvau tas, kurio vaikai kiek prisibijojo, tylus ir nežinia ką manantis", - pasakoja G.Masalskis. Jis prisimena, kad mokykloje sugalvodavo vieni kitiems pravardžių. "Buvo "ryža", "psichas", nes karštai į viską reaguodavo. Aukštą mergaitę vadinome "šlanga". Už tų pravardžių gal ir nėra nieko labai asmeniško ar noro įžeisti. Pravardės tiesiog atsirasdavo, iš kur - neaišku. Man, ačiū Dievui, jokia pravardė neprikibo, pasisekė, likimas buvo geresnis", - nusišypso G.Masalskis. Jis prisimena, kad buvo vaikų, iš kurių galima tyčiotis, ir tokių, iš kurių ne. G.Masalskio nuomone, tai priklauso nuo charakterio. "Savęs besityčiojančio neprisimenu. Labai stebiu savo sūnus Emilį ir Danielių. Dabar apie tai daug kalbama, bet vyresnio sūnaus mokykloje nieko panašaus nepastebiu", - sako vyras. G.Masalskis pasidžiaugia, kad ir jaunėlio vaikų darželis geras, nieko panašaus nebūna. "Net bijau, kad jie tarsi kokiame šiltnamyje auga", - sako jaunas tėvas.

Gėda prisiminti

Garsus penkiakovininkas Edvinas Krungolcas įsitikinęs, kad jo laikais ir dabar klestinčios patyčios skirtingos. "Jei ir teko iš ko nors šaipytis, tai gana draugiškai. Tikrai ne taip, kaip dabar girdime. Esu ir pats iš kitų tyčiojęsis, ir auka buvęs. Tačiau konkretūs atvejai atminty neįstrigę. Vadinasi, nebuvo tokie reikšmingi", - sako vyras. Tiesa, labai nenoromis prisimena vieną atvejį, kai dar pradinėse klasėse buvo tyčiojamasi iš antsvorio turinčio vaiko. "Per pertraukas jis buvo užkabinėjamas, baksnojamas, kumščiuojamas. Baisu ir labai gėda prisiminti. Beje, dabar tas vaikinas dailaus stoto. Ir apskritai tapo garsiu žmogumi. Žinoma, nė už ką neišduosiu jo vardo ir pavardės", - atsidūsta sportininkas. Šiandien tyčiojimasis iš fizinių trūkumų jam atrodo nesuvokiamas, nes kiekviename žmoguje galima rasti ką pašiepti: "Prieš tyčiojantis pirmiausia reikėtų pasižiūrėti į save, kaip jaustumeisi, jei kas iškeltų tavo trūkumus."

Sustabdytas blogis

Aktorė Dalia Michelevičiūtė mielai sutinka kalbėtis, nes, jos manymu, patyčių problema labai opi. Ji prisimena, kad vaikystėje taip pat mėgino šaipytis iš kitų: "Būdama ketvirtokė, bendraklasei parašiau labai įžeidžiantį, pilną bjauriausių žodžių laišką. Taip norėjau išreikšti savo nuomonę apie tą mergaitę." Tai neliko nepastebėta: kai bendraamžė parodė tą laišką savo mamai, mokykloje buvo surengta abiejų mergaičių akistata, dalyvavo jų mamos ir klasės auklėtoja. Dalia privalėjo atsiprašyti. Regis, paprasta situacija, tačiau, pasak aktorės, ji buvo svarbi jos kaip asmenybės raidai. "Nesustabdyti blogi dalykai išveši, ima keroti. Patyčios gali sukelti visai nenuspėjamas pasekmes. Man tada buvo labai gėda, nes tokiose situacijose aiškiai pajuntame sąžinės virpėjimą", - atvirauja D.Michelevičiūtė. Ji įsitikinusi, kad suaugusiesiems būtina įsikišti, ypač dabar, kai visuomenėje autoritetai susilpnėję - pradedant politikais ir baigiant žurnalistais. Svarbu, kad vaikai nebijotų, netylėtų, pasakytų apie patyčias. Juk galioja bandos įstatymai, tada išsiveržia lyderis, kuris viršesnis ne protu, įžvalgumu ar jautrumu, bet jėga. "Virtualioje erdvėje daug blogio, pyktis keičia pavidalus ir kartais darosi labai patrauklus, atakuoja labiausiai pažeidžiamą kartą - vaikus. O juk kartais gali nužudyti net žodis. Svarbu apie tai kalbėti", - įsitikinusi D.Michelevičiūtė.

Iškeikdavo ir pabėgdavo

O kaip mokykloje sekėsi televizijos prodiuseriui ir kriminalinių laidų vedėjui Kristupui Krivickui? Tik išgirdęs klausimą, pašnekovas ima dėstyti juodas prognozes: "Anksčiau to nebuvo. Iš Vakarų papūtus naujiems vėjams, turime ką turime. Neabejoju, kad tie, iš kurių tyčiojamasi, pasiims tėvo ginklą ir iššaudys 10 bendraklasių." Negi šių blogybių nebuvo anksčiau? Ar neteko šaipytis iš "ryžo", storo ar akiniuoto pačiam prodiuseriui? "Ne, jokiu būdu", - patikina K.Krivickas. Tai gal pačiam yra tekę patirti patyčių? "Visada mokykloje būdavo vadinamieji chuliganai, kurie visus terorizuodavo. Na, pasitaikydavo, kad toks veikėjas praeidamas koridoriumi galėdavo stumtelėti ir pasakyti ką nors bjauraus ar ką atimti - tokių dalykų, be jokios abejonės, esu patyręs", - sako K.Krivickas. Tačiau jis patikina, kad tai - skirtingi dalykai, nes nesi atstumiamas bendraamžių grupės. Pasak pašnekovo, prie baisių dalykų priveda ne vienkartinis išpuolis, o nuolatinis žeminimas, menkinimas. "Tokių situacijų mokykloje nebuvo, nes anuomet egzistavo tvarka ir pagarba", - tikina prodiuseris. Kaip jis reaguodavo į tokius "chuliganų" išpuolius? "Tai nebuvo taip blogai, kad turėčiau reaguoti. Maža kas, ėjo chuliganas, kepurę ant akių užsmaukė. Išvadindavau pėdu žalio medžio ir pabėgdavau, kad manęs nespardytų. Labai paprasta, buitiška", - prisimena K.Krivickas.

Jis samprotauja, kad gyvojoje gamtoje dėl įvairių priežasčių egzistuoja atstūmimo reiškinys. "Ir mūsų laikais taip buvo, bet be tokio smagumo, koks dabar klesti. Nebuvo ir organizuotumo. Tas galimybes suteikia internetas ir įvairios technologijos, kai visi kartu stebi, aptarinėja, kaip smagu tyčiotis", - piktinasi K.Krivickas. Pasak jo, tie, kurie tyčiojasi, lieka tarsi anonimiški, įsivaizduoja, kad niekas jų nepastebės. Tai provokacija pasitelkus technologijas. Kita vertus, gerokai atšalę tėvų ir vaikų santykiai lemia vaikų vienatvę.

Vaikai mokomi nesityčioti

Aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė pasakoja, kad vaikystėje buvo liesa, nešiojo akinius. "Gal kas ir ką leptelėdavo, bet į atmintį niekas neįstrigo, pavadinčiau tai vaikiškais pasišaipymais. Manau, kad patyčios tampa slegiančios tada, kai nukreipiamos į vieną vaiką, kai jis nebeturi kur dėtis, žino, kas iš jo tyčiojasi, ir to asmens bijo. Jei susipykę vaikai tiesiog apsižodžiavo, tame nematau nieko baisaus", - sako moteris. Jos dukros dvynės Justina ir Gabija - jau trečiokės. Mergaitės kartais pasakoja, kad mokykloje yra vaikų, iš kurių visi šaiposi. Tačiau ten vykdoma programa prieš patyčias, ir jos žino, kad ką nors skaudinti yra blogai. "Mokiniams aiškinama, kad toks elgesys netinkamas, jog užgauliojamą vaiką būtina užtarti arba tuoj pat viską pasakyti mokytojams", - apie gerą iniciatyvą mokykloje pasakoja K.Savickytė-Damanskienė.

Konfliktas ar patyčios?

Psichologas dr.Robertas Povilaitis patyčių problemomis susidomėjo prieš 10 metų - jis vienas pirmųjų Lietuvoje atkreipė į tai dėmesį. Pasak psichologo, patyčios - tikslingas kitų skaudinimas prasideda anksti. Tai geba ir labai maži vaikai. Jų esti mokyklose, vaikų darželiuose ir net suaugusiųjų gyvenime, kinta tik formos ir būdai. Jei paaugliai daro tai aktyviai - įspiria, pargriauna, atima daiktus, suaugusieji ieško subtilesnių engimo formų. "Reikia skirti konfliktą ir patyčias. Konfliktuojančios dvi pusės nesutaria dėl ko nors konkretaus. Jų jėgos paprastai būna apylygės. Patyčių atveju - vienas didelis ir stiprus (nebūtinai fiziškai), kitas - silpnas, - aiškina R.Povilaitis. - Kai kas mano, kad skaudi patirtis užgrūdina, ko nors išmoko. Gal ko ir išmokstama, bet dauguma žmonių traumuojami, jie kenčia nuo agresijos."

Kodėl tyčiojimasis atsiranda? "Tai agresyvus elgesys, kurio išmokstama. Tėvai turi įtakos ir lemia vaiko elgesį, nuostatas. Bet jie nėra vieninteliai - svarbūs ir kiti vaiko gyvenime reikšmingi suaugusieji, taip pat televizija, žaidimai, paauglystėje - draugai, - aiškina R.Povilaitis. - Vaikas auga socialiai toksiškoje aplinkoje, jis tuos nuodus perima ir skleidžia toliau."

Kaip atpažinti patyčias kenčiantį vaiką ir kaip jam padėti? "Tokių, kurie kenčia tyliai, yra daugiau", - teigia R.Povilaitis. Vaikai nepasakoja, o tėvai nemato. Tai nėra normalu, bet įprasta. "Žinoma, kenčiantis vaikas siunčia signalus, tėvai turi labiau stebėti atžalas", - sako specialistas ir primena, kad ketvirtadalis vaikų patiria patyčių. Vienas iš trijų berniukų tyčiojasi iš kitų.

Specialistas sako, kad svarbu, jog skriaudžiamas vaikas jaustų emocinį palaikymą. Tiesa, tai patyčių nesustabdo. Kaip ir mokyklos keitimas ar išmokti kovos judesiai. Todėl būtinas tėvų kontaktas su mokykla, mėginimai, kartais ir įkyrūs, kalbėti apie problemą ir ieškoti sprendimo. "Dėmesį reikia kreipti į skriaudėjus. Keistis turi ne patiriantieji patyčias, bet skriaudėjai", - aiškina specialistas.

Didžioji skriaudėjų dalis yra sveiki, normalūs, geri vaikai - dar vieną mitą griauna psichologas. "Į kiekvieną jų išpuolį rimtai reaguojant, dauguma liausis tai darę, tęs tik maža dalis, - aiškina specialistas. - Skriaudėjams reikia aiškinti, kad toks elgesys nepriimtinas. Nereikia rėkti, žeminti, tiesiog parodyti, kad taip elgtis negalima." Psichologai net vartoja sąvoką "patyčių ekonomika" - vaikui ima "neapsimokėti" netinkamai elgtis. Jei su reiškiniu imsis kovoti tėvai ir visa mokyklos bendruomenė, situaciją galima pakeisti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"