TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Garso operatorius: triukšmo netrukdomoje gamtoje Dievo tiek pat, kiek bažnyčioje

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Triukšmo aplink mus tiek daug, kad tylos tenka ieškoti, važiuojant dešimtis ar šimtus kilometrų. Tai pastebi garso operatorius Vidmantas Blažys, kurio laisvalaikio užsiėmimas – gamtos garsų įrašymas. Jo teigimu, tylos vertybė šiandien – didžiulis turtas.

„Būdami gamtoje, mes galime pasišnekėti su Dievu ar pačiu savimi, esant gamtoje, išreikšti nuogąstavimus. Man atrodo, ta dievybė gamtoje yra lygiai tokia pati. Ji nė kiek ne mažesnė ir ne didesnė nei bažnyčioje“, – LRT Radijui tvirtina V. Blažys.

Triukšmas prasideda jau nuo ankstyvo ryto. Apie 30 km nuo Vilniaus, važiuojant link Kernavės, yra didžiausias Lietuvoje išlikęs natūralus ąžuolynas. Tai – saugoma teritorija – Neries regioninis parkas. Ramų, saulėtą rytą čia vaikščiojame su V. Blažiu, kuris jau daugiau kaip dešimtmetį turi savitą pomėgį – įrašinėja gamtos, daugiausia paukščių, balsus. Jis yra išleidęs ne vieną garso plokštelę. Dūkštų ąžuolynas – jam gerai pažįstama vieta.

„Anksčiau čia atvažiuodavau įrašinėti pelėdų, bet labai trukdydavo mašinos. Kaip tik šalia įkalnė ir važiuodamos mašinos (ypač tos didžiosios – krovininės) skleidžia didelį triukšmą“, – pasakoja V. Blažys.

Anot JAV Nacionalinių parkų tarnybos mokslininkų, triukšmas mūsų ausis veikia panašiai kaip rūkas akis. Todėl tyla, kurioje būtų galima klausytis gamtos garsų (ypač subtilesnių – vandens, vėjo, lapų šnaresio) yra itin saugotinas reiškinys.

V. Blažys teigia, kad ir jis linkęs ieškoti ir fiksuoti būtent tokius – grynus, autentiškus – gamtos garsus. Deja, tiek jis, tiek kolegos kitose šalyse pastebi, kad vietų, kur gamtos nestelbtų miesto triukšmas, lieka vis mažiau.

„Pavyzdžiui, Žuvinte įrašinėju jau trečius metus. Žuvinto apylinkės – didžiuliai dirbami laukai. Traktoriai ūžia. Gali atsibusti 4 val. ryto, nuvykti į kažkokią vietą, kurioje nori įrašyti pasirinktą paukštelį, atvažiuoji, ir jau 4.30 val. pradeda važiuoti traktoriai, kitas transportas. Visa tai įrašui labai trukdo“, – tikina V. Blažys.

Jo teigimu, amerikietis Gordonas Hemptonas, kuris daro įrašus tik tyliose vietose, yra ne kartą sakęs, kad, norint padaryti, pavyzdžiui, tuos įrašus, kuriuos jis darydavo prieš 20–30 metų, reikėdavo skirti dieną ar dvi laiko valandos įrašui be pašalinio triukšmo. „Tai – tam, kad jis „sumedžiotų“ valandinį švarų įrašą. G. Hempton sako, kad šiais laikais jam reikėtų praleisti kelias savaites ir kažin ar tai pavyktų“, – sako V. Blažys.

Yra garsų, kurių neįmanoma užfiksuoti

Garso operatoriaus pastebėjimu, nemažai žmonių yra įsitikinę, kad šiais laikais garso įrašymo aparatūra yra tokia gera, jog iš įrašo galima pašalinti visą nereikalingą triukšmą ar kitus trukdžius. V. Blažys pripažįsta, kad tai padaryti galima, bet tikina besilaikąs nuostatos, kad, žmogaus įsikišimas, rengiant įrašą, turi būti kuo mažesnis. Garso operatoriaus nuomone, įrašas turėtų būti ne redaguojamas, o paliekamas toks, koks yra. To siekiant, reikia surasti tinkamą vietą.

„Man mieliausia vieta – Čepkelių rezervatas, jo apylinkės. Bet kadangi tai yra rezervato teritorija, labai saugotina teritorija, turi susitarti su direkcija, jos žmonėmis, nes kiekvienas lankytojas trikdo gamtą. Atsiprašau, bet tai bus ne rezervatas, jei ten visi važiuos. Ten man pati mieliausia vieta. Lėktuvai tik labai retai praskrenda“, – atkreipia dėmesį V. Blažys.

Jis taip pat išskiria Rūdninkų girią, kurioje, jo teigimu, galima labai ramiai pabūti, o pašalinis triukšmas – labai toli, todėl taip stipriai neerzina.

Garsovaizdžiai – per garsus suvokiama aplinka, kuriai pažinti būtinas gebėjimas klausytis ir išgirsti. Daugelis net neįtaria, kad, kreipiant daugiau dėmesio į garsus vertingiausiose gamtinėse teritorijose ir žinant, ko klausytis, galima būtų patirti įvairesnių įspūdžių. V. Blažio teigimu, tikrai yra tokių gamtos garsų, kurių sukeliamo pojūčio neįmanoma užfiksuoti net įmantriausia technika.

„Grįždamas iš žūklės, atsisėdau po didžiuliais senais liepų medžiais, ant tokio suolelio. Vėjas buvo gūsingas. Tas lapijos triukšmas – fantastiško grožio. Labai gražus ošimas. Aš iki šiol tai atsimenu kaip vieną gražiausių gamtos garsų, bet, padarius įrašą, kad ir kokią gerą techniką benaudotum, garsas keistokas. Atrodo, kad kažkas šnypščia. Garsas atrodo ne toks natūralus, kaip mes girdime. Svarbus aspektas – vizualinis kontaktas. Matai medį, todėl ošimas priimtinas ir mielas“, – aiškina V. Blažys.

Tylą atnešė ugnikalnis Islandijoje

JAV tyrinėtojai pastebi, kad iš mūsų protėvių paveldėtas gebėjimas įsiklausyti į gamtą ir ją girdėti ilgainiui gali užsimiršti. Vis daugiau žmonių įpranta nesiklausyti varginančio triukšmingo fono, atsiribojama ausinėmis, muzika, nuolat veikiančiu radiju ir pamažu vystosi vadinamasis „išmoktas kurtumas“. Žmonės net nebeįsivaizduoja, kad gali būti kitaip.

„Tylos vertybė – tikrai didžiulis turtas. [...] Būdami gamtoje, mes galime pasišnekėti su Dievu ar pačiu savimi, esant gamtoje, išreikšti nuogąstavimus. Man atrodo, ta dievybė gamtoje yra lygiai tokia pati. Ji nė kiek ne mažesnė ir ne didesnė nei bažnyčioje“, – įsitikinęs V. Blažys.

Skaičiuojama, kad triukšmo lygis sparčiai auga ir maždaug kas 20 metų padvigubėja. Išmatavus triukšmo lygį šimtuose JAV vietovių, pastebėta, kad tai yra ne tik miestų, bet ir atokesnių rajonų reiškinys, ypač – dėl intensyvaus orlaivių eismo. V. Blažys lėktuvus irgi mini kaip išskirtinį trukdį.

„Pamenu tuo metu buvau Dainavos girioje. Vienoje paukščių tuokvietėje susistačiau daugybę mikrofonų norėjau įrašyti kurtinių tuoktuves. Nustebau, kad naktį toje vietoje beveik neskrido lėktuvai, nors kaip tik toje vietoje eina trasa. Visada girdėdavosi lėktuvų gausmas. Ta naktis buvo labai rami. Tik grįžęs į Vilnių sužinojau, kad Islandijoje išsiveržė ugnikalnis ir buvo daug mažiau reisų“, – prisimena V. Blažys.

Garsų įrašymas netrikdo gamtos

Nors gebėjimas girdėti būdingas ir žmonėms, ir gyvūnams, pastarieji yra kur kas jautresni garsams, ir triukšmas juos veikia labiau nei žmones. Ne visus gyvūnus triukšmas veikia neigiamai: dalis prisitaiko, o kiti, vengdami trikdymo, triukšmingas vietas apleidžia.

„Džiaugiuosi, kad mano užsiėmimas – gamtos garsų įrašymas – neerzina gyvūno [...]. Fotografuojant yra didesnė tikimybė, kad jį kažkaip sutrikdysi. Vis tiek kiekvienas fotografas stengiasi prieiti kuo arčiau“, – sako LRT Radijo pašnekovas.

Jis pateikia pavyzdį, kad jo dažnai lankoma vieta – Novaraistis, kuriame rudenį būna dideli pilkųjų gervių sambūriai. V. Blažio teigimu, ši vieta labai išpopuliarėjo, ir į raiste pastatyta bokštelį žmonės atvežami autobusais.

„Galima pamatyti apie 2–3 tūkst. gervių. Tai – įspūdingas vaizdas. Bet tie lankytojai kelia didžiulį triukšmą. Žmonės bando fotografuoti su blykstėmis. Jų naudojama fototechnika nėra pritaikyta. Ji trikdo paukščius. Pastebėjau, kad nakvynės vietos, kurios buvo arčiau bokštelio, pasitraukė. Kiekvienais metais paukščiai nakvynei tupia vis arčiau miško“, – tvirtina garso operatorius.

Jo įsitikinimu, būtina išmokti pagarbos gamtai, tačiau, kol neišmoksime jos rodyti vienas kitam, taip pat jos nerodysime ir kitiems sutvėrimams. „Man atrodo, kad tas žmogus, kuris negerbia panašaus į save, taip žiūri ir į gamtą. Ko gero, yra taip. Ir tai yra bendros kultūros dalykai“, – mano V. Blažys.

Seniai pastebėta, kad gamtos garsai žmones ramina, nors tiksliai ir nežinoma, kodėl taip yra. Galimas daiktas, kad evoliucijos eigoje taip susiklostė, jog tylūs gamtos garsai žmonėms asocijuojasi su saugumu, pavojaus nebuvimu. Deja, bet augantis triukšmo lygis mus pratina prie nuolatinės įtampos būsenos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"