TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Garso režisierius gatvėje nesidairo, viską girdi

2014 09 06 6:00
Nors Amerikoje gyveno iš reikalo, Elvinui Sereikiui ji davė profesiją, kurią iki šiol galima įgyti ne kiekvienoje šalyje. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Garso režisierius Elvinas Sereikis į Ameriką išvyko būdamas keturiolikos. Ten baigęs mokyklą įgijo specialybę Kolumbijos koledže ir vos gavęs diplomą parskrido atgal. „UP Records“ darbuotojas sostinėje užsiima filmų dubliavimu, Baltijos šalių kino įgarsinimu. Iki šiol JAV gyvenanti E. Sereikio šeima jį lanko kiekvieną vasarą ir svajoja kada nors taip pat grįžti gyventi į Lietuvą.

Neprigijo

E. Sereikį į užsienį išsivežė tėvai. „Dar kartą ėjau į devintą klasę, nes nemokėjau angliškai, - prisiminė jis. – Matematika sekėsi puikiai, nes jų lygis pora klasių žemesnis. Sunkiausia buvo istorija, nes afrikiečių kilmės mokytoja kalbėdavo su akcentu.“ Elvinas rinkosi garso režisieriaus specialybę – nuo mažens turėjo gerą klausą, grodavo pianinu, akordeonu, kurdavo elektroninę muziką.

Tėvai į Ameriką važiavo tik porai metų, norėjo pamatyti užsienį. „Mane sužavėjo kramtomoji guma, parduotuvės, bananai, ananasai, kurių trūko Lietuvoje – atnešdavo darželyje bananą ir padalydavo kiekvienam po skiltelę“, - juokėsi Elvinas. Tačiau prie amerikiečių mąstymo jis taip ir nepriprato: „Jie visada šypsosi, nė neaišku kodėl. Gali turėti daug rūpesčių, o gatve eina išsišiepę. Buvo sunku pritapti. Matyt, todėl, kad vengiau būti toks kaip jie.“

Kaip teigė E. Sereikis, dvylika metų svetur jis gyveno iš reikalo. Žinojo, kad anglų kalba baigęs bakalauro studijas galės susirasti gerą darbą. Tad vos baigęs mokslus jau kitą dieną susidėjo daiktus. „Nesiekiau įsitvirtinti toje svajonių žemėje. Kai atvykome į JAV, gimė mano brolis, jis yra Amerikos pilietis, gyvena Čikagoje su tėvais. Iki šiol daug giminių ten likę, bet mane traukia namo, ir viskas. Persodintas augalas ne visuomet prigyja“, - reziumavo Elvinas.

Vėliau į JAV emigravo ir E. Sereikio tetos, kurios dabar gyvena gražiuose namuose su baseinais. „Prasigyventi nesunku, - sakė jis, – jei turtas – tavo tikslas. Nesu iš tų žmonių, kuriems tik pinigai gyvenime svarbiausia. Sielos tobulėjimo – štai ko esu godus.“

Elvinas kūrė garsą ir Remigijaus Sabulio režisuotai "Lituanicos" istorijai./Kadras iš filmo

Kūryba garsais

Tuo metu tokių studijų programų kaip garso režisūra Lietuvoje nebuvo. Ir dabar ši specialybė arčiausiai pasiekiama Londone ir Maskvoje. Tik mokytis Amerikoje lengva, mat reikalavimai mažesni. „Iki tol domėjausi muzikos kompozicija. Įdomiausias man kūrybos procesas, mėgtu ir piešti, dažnai nuvažiuoju į kaimą, išplaukiu vienas žvejoti, pamedituoti gamtoje“, - aiškino Elvinas.

Kompozitorius yra savarankiškas. Garso režisūra – dviprasmiška specialybė: lyg kūrybinė, lyg užsakovo lūkesčių pildytojo. E. Sereikio darbe daugiau kūrybinės laisvės ar suvaržymų? „Tai techninis darbas, nes ieškau garsų pagal vaizdinę situaciją. Tačiau kai darėme „Dievų mišką“, teko gerokai pasukti galvą. Ten šaudoma tokiu priešlėktuviniu kulkosvaidžiu. Jį įgarsinau paėmęs snaiperio šūvį, sumaišęs su žemo dažnio būgnu, pridėjęs aido ir sulėtinęs garsą“, - garso dizaino procesą aiškino jis.

Režisierius yra dubliavęs ir visus „DreamWorks Animation“ filmus: „Šreką“, „Kung fu Pandą“, „Megamaindą“, „Smurfus“ ir kitus. Animaciją jis įgarsina per tris savaites: dvi įrašinėja aktorius, trečiąją sinchronizuoja pasakytus žodžius pagal personažų lūpas. Galiausiai vyksta į filmų kompanijos studiją, įsikūrusią kur nors Europoje, ir garso takelį miksuoja.

Meninio filmo postprodukcija kitokia. Štai garsindamas Remigijaus Sabulio „Lituanicą“ Elvinas visus garsus rado bibliotekoje. Kitais atvejais prisideda vadinamieji foley meistrai, kurie įrašo foninius garsus, matomus ekrane: žingsnių, padedamo puodelio tarkštelėjimą, popieriaus šlamesio. „Jie prisiveža senienų, senų batų ir kaukši jais visą mielą dieną. Tai nėra toks jau lengvas darbas“, - pabrėžė Elvinas.

Filmų yra, filmų nėra

Be dubliavimo, E. Sereikis užsiima garso dizainu ir vietos garso įrašinėjimu (angl. location sound recording) – aktorių balso ir aplinkos fiksavimu. „UP Records“ dirbo prie tokių filmų kaip „Santa“ (2013), „Ekskursantė“ (2013), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2011), „Duburys“ (2009) ir senesnių. Tačiau mūsiškė kino industrija yra maža, tad aikštelėje tenka dirbti retai. „Man mielesnė postprodukcija, nes čia daugiau kūrybos. Be to, tu paskutinis prisilieti prie filmo garso – tai didelė atsakomybė, - sakė jis svarstydamas, kodėl nėra lietuviškų filmų paklausos. – Televizija neperka, kino teatruose daugiau žiūrima užsienietiškų filmų, neturime gausybės gerų kino aktorių. Senesni filmai, tokie kaip „Herkus Mantas“ ar „Dievų miškas“, geresni nei šiandieniniai serialai. Įtraukia, ir jauti, kad tai – tikras filmas.“

Su garsu pašnekovas dirba jau daugiau nei dešimtmetį ir neslepia, kad aplinka – konkurencinga. „Džiaugiuosi, kad „UP Records“ kompozitorius Kipras Mašanauskas mane pasiėmė į studiją. Jis padėjo man užaugti kaip inžinieriui, kaip kūrėjui“, - gražių žodžių negailėjo jis.

Tačiau Elvino darbas – lyg amerikietiški kalneliai: jei darbo yra, porą mėnesių jis dirba intensyviai, o jeigu filmų nėra, nėra ir ką veikti. „Verčiame reklamas – tai darbas vienai dienai. Atoslūgio metu skaitau knygas, domiuosi naujais instrumentais, programomis, kurios pasirodo. Skaitau astrologiją, astronomiją, žaidžiu šachmatais, žvejoju, užsiimu joga, auklėju savo triušį“, - pomėgius vardijo režisierius, kuris, paradoksalu, bet žiemą mėgsta ir medžioti kiškius.

Už vandenyno

E. Sereikis yra galvojęs ir apie muzikos kūrybą, įrašęs elektroninės, transo, technomuzikos. „Reivas, lazeriai, pogrindiniai vakarėliai turi greitą ritmą, tempą. Norint mėgautis technomuzika reikia atkreipti dėmesį į garsų įvairovę, kaip muzika kyla ir leidžiasi, užveda ir sprogsta“, - aiškino Elvinas, kurį domina ne tekstas, o kita dainų pusė.

Pasak jo, garsas svarbus dėl to, kad tai perteikia informaciją apie tai, kas vyksta aplink. „Galime būti akli, bet viską suprasti iš garso. Mano klausa jautri, tad eidamas per gatvę nesidairau – girdžiu, - šypsodamasis sakė vaikinas. – Tyla – irgi garsas, jei nebūna pauzių, garsai praranda esmę. Tačiau ją rasti sunku – reikia ieškoti toli nuo miesto, naktį, miške. Dar pridėsiu - žiemą, kai viskas užšalę.“

Elvino giminaičiai – dėdės, tetos, tėvai – gyvena JAV. Jie apsilanko kas vasarą ir mielai kraustytųsi gyventi atgal į tėvynę, jei ne menkos socialinės garantijos, jiems siūlomos po daugelio metų, praleistų už Atlanto. „Jie ten įpratę – gyvena šeimomis, krūvomis, vaikai susiradę darbus ir įleidę šaknis. Nors save realizuoti galima visur, mane tėvynė, kraštas, kur praleidau vaikystę, visąlaik traukė. Jie – vienoje pasaulio pusėje, aš – kitoje. Geriau būtų į Angliją emigravę – tas vandenynas viską keičia...“ – šyptelėjo Elvinas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"