TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Geležinio Gedimino pranašystės

2008 07 30 0:00
G.Zujus (antras iš dešinės) kelerius metus buvo poproko grupės "Coda" koncertmeisteriu.
Asmeninio albumo nuotrauka

Muzikos prodiuseris ir kompozitorius Gediminas Zujus, "Žvaigždžių duetų" gerbėjams geriau pažįstamas Geležinio Gedimino pravarde, šį televizijoje sukurtą griežtojo eksperto įvaizdį sugriauna per pirmąsias pokalbio minutes. Gyvenime jis - draugiškas ir mandagus, komisijoje - reiklus ir principingas.

- Kaip patekote į televizijos "Žvaigždžių duetų" komisiją?

- Visiškai atsitiktinai. Į pirmąjį laidos filmavimą neatvyko vienas komisijos narys, o aš prieš pat koncertą sukinėjausi užkulisiuose: reguliavau fonogramas ir užsiėmiau kitais muzikiniais reikalais. Labai netikėtai laidos prodiuseris Paulius Kovas paklausė, ar sutikčiau sėsti į komisijos nario kėdę.

- Nuo pat pirmojo filmavimo jus praminė Geležiniu Gediminu. Šis vaidmuo atsirado ekspromtu ar iš anksto buvote nusiteikęs vertinti itin griežtai?

- Specialiai nusiteikti nebuvo kada, nespėjau apsidairyti, kaip atsidūriau grimuotojo kėdėje, buvau aprengtas dviem dydžiais per dideliu švarku ir tapau komisijos nariu. Pasirodo, mano logika ir sąžinė kitiems atrodo geležinė - tvirta ir labai griežta.

- Pravardė neerzina?

- O man labai gerai, kad ir toliau persekioja toks "geležinio" įvaizdis. Jaučiuosi įpareigotas jo laikytis. Prie šios pravardės taip įpratau, kad net nesigilinu, ar ji man patinka, ar nelabai. Dėkoju šviesaus atminimo Vytautui Kernagiui už tokį įpareigojimą.

Virė tikra kova

- Laikui bėgant turbūt atsirado ir porų favoričių?

- "Žvaigždžių duetuose" buvo nedaug man nepažįstamų žmonių - beveik visi savi, visi kolegos. Iš esmės - labai simpatiški, geri ir malonūs žmonės, todėl numylėtinių poros tikrai neturėjau.

- Labiau vykęs pirmas ar antras "Žvaigždžių duetų" sezonas?

- Sunku pasakyti, nes ir vieni, ir kiti duetai buvo stiprūs. Tačiau vienareikšmiai galiu patvirtinti, kad pirmųjų "Žvaigždžių duetų" atmosfera buvo daug malonesnė. Tada ir buvimas komisijoje iš manęs reikalavo ne tiek daug atsakomybės, projekto dalyviai nejautė jokių nuoskaudų.

Per antrąjį sezoną buvo juntamos ir nuoskaudos, ir įžeistos ambicijos - virė tikra kova. Čia atėjo žmonės, žinantys, kas jų laukia: visi norėjo rungtis ir nugalėti. Jie jau žinojo, koks bus konkurso finalas, kad po projekto jų laukia populiarumas, pasiūlymai koncertuoti, nauji įspūdžiai, reklama, o galbūt ir daug pinigų. Dėl šių dalykų jaučiau įtampą ir kartais sėdint komisijoje būdavo šalta rankoms ir kojoms, nes dalyvių reakcija dėl vertinimų buvo itin jautri.

Pramogų verslo taisyklės

- Kaip manote, ar muzikiniai šou gali išugdyti profesionalius atlikėjus, o ne vienadienes žvaigždes?

- Į "Kelią į žvaigždes", "Dangų" ir kitus panašius realybės šou ateina įvairaus jaunimo ir žmonių tikslai labai skirtingi - vieni siekia profesionalumo, kiti nori žvaigždės statuso ir pasirodyti kaip tik per televiziją, o dar kiti - tiesiog linkę pajuokauti ir daryti šou.

Manau, kad iš tų jaunų žmonių kai kurie tikrai turi šansų tapti ne vienadienėmis žvaigždėmis. Nors tokie šou yra neblogas karjeros startas, tačiau tai kartu ir labai sunkus kelias jaunai ir populiarumo neužgrūdintai asmenybei. Atlikėjas staiga išmetamas į eterį, ir jis privalo iškentėti aukščio pojūtį, taip pat nepamiršti, kad aukštai kilęs gali staiga žemai kristi.

- Ar tarp tokiuose šou sukurtų žvaigždučių matote ir tokių, kurių vis dar klausysime po penkerių metų?

- Prisipažinsiu, kad esu matęs tik vieną tokio realybės šou epizodą - vos pusantros minutės - man nepatiko ir daugiau nežiūrėjau. Sunku spręsti apie konkrečių dalyvių perspektyvas, nes kaip jie iš tikrųjų dainuoja, aš nežinau.

Tiesa, Vaidas Baumila iš "Dangaus" turi neblogų duomenų, todėl manau, kad ir toliau jį girdėsime. Kol kas matome ir kitus atlikėjus, bet jie vis dar sukami tų pačių televizijų, kurios rengė šou, nes joms tai yra nemenkos pajamos, populiarumas, reitingai.

Tarptautinė roko opera

- Savo įkurtoje scenos ir estetikos mokykloje taip pat ieškote jaunų talentų?

- Be abejo, vienas tikslų yra talentų paieška, tačiau ši mokykla yra ir vieta, kur jaunieji talentai toliau gali save realizuoti. O pagrindinis tikslas dabar jau yra kur kas didesnis - dalytis muzikine patirtimi tarptautiniu mastu, bendradarbiauti su išeivijos jaunimu. Toks susivienijimas bendriems projektams ateityje galėtų duoti gerų rezultatų. Kol kas esame pernelyg "užvirę savo sultyse", lietuviškai muzikai labai trūksta gaivaus oro iš šalies. Tikrai naudinga pajusti, kuo kvėpuoja tie, kurie išaugę visiškai kitokiomis sąlygomis: užsienyje gimę lietuvaičiai suteiktų mūsų jaunimui laisvumo ir pasitikėjimo savo jėgomis. Artimiausias mūsų projektas, tai 2009 metais įvyksianti tarptautinės roko operos "Eglė žalčių karalienė" premjera.

- Kaip atrodys ši roko opera?

- Didžioji scena, kurioje vaidins pagrindiniai roko operos personažai, stovės Vilniuje, o aplink sceną bus išdėstyti ekranai. Vaizdas iš pagrindinės scenos bus perduodamas į užsienyje esančius mokyklos padalinius, o iš ten vaizdas atkeliaus į ekranus Vilniuje. Išeivijos jaunimas virtualiai dalyvaus masinėse scenose. Galbūt viskas atrodys nelabai sinchroniškai, bet manau, kad internetiniu ryšiu viską galėsime įgyvendinti maksimaliai tiksliai.

Savo vėžėse

- Rodos, muzikai talentingų vaikų Lietuvoje netrūksta, tačiau kur šie talentai dingsta, kai užauga?

- Talentingi žmonės dažniausiai būna gabūs daugybėje sričių. Todėl daug lemia ir tai, kaip pasisuka jų gyvenimas - jeigu drauge atsiranda kita niša, kuri žmogui atrodo įdomi, tai galbūt jis ir renkasi tą kitą sritį. Ne paslaptis, kad muzika visais laikais nebuvo pats stabiliausias ir didžiausias pajamų šaltinis. Ir nieko čia keisto, jei finansinis aspektas tampa svarbiu kriterijumi.

- Ar Lietuvoje pakanka pajėgių talentingus vaikus lavinti pedagogų?

- Gerų muzikos pedagogų tikrai yra, tik labai sunku surasti tokį, kuris kartu atitiktų konkretaus vaiko balsą ir charakterį, kad ir koks geras mokytojas būtų. Be to, ne mažiau svarbu ir pedagogams, ir vaikams pasikeisti patirtimi su užsienio šalių žmonėmis, nepakanka lavintis vien savoje aplinkoje. Pavyzdžiui, Italija, Didžioji Britanija, JAV - šios šalys turi per daugelį metų susiklosčiusią muzikinę patirtį ir net mokymo metodiką. Tokių dalykų išmokti vien iš savo šalies pedagogų tiesiog neįmanoma.

- Jums taip pat nesvetima pedagoginė veikla, dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Apie tai svajojote?

- Visada jaučiau, kad turiu pedagogo gyslelę: moku sudominti, mano paskaitos pritraukia daug studentų. Iš esmės dėstau tą patį dalyką, tik įvairiais pavadinimais: inovacines garso įrašymo technologijas, garso režisūrą, muzikos programavimą kompiuteriu. Dirbdamas pedagoginį darbą tikrai jaučiuosi savo vėžėse.

Muzikanto kelią išrinko mama

- Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika? Galbūt tai giminės tradicija?

- Mano mama baigusi fortepijono specialybę tuometinėje Maskvos konservatorijoje. Tačiau jos kaip pianistės kelias buvo neilgas, nes persitempė rankas. Vis dėlto ji liko muzikos teoretikė ir daugelį metų dėstė Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje. Mama buvo talentinga muzikantė ir norėjo, kad muziku tapčiau ir aš. Mano gyvenimo kelias šiuo atžvilgiu jau buvo nulemtas, kai buvau vos trejų metų.

- Ar šis mamos parinktas kelias jums visuomet atrodė priimtinas?

- Iš pradžių buvo priimtinas ir labai patiko. O vėliau, kai prasidėjo paauglystė, visaip jaučiausi. Kaip ir visi tokio amžiaus jaunuoliai, bandžiau prieštarauti ir priešintis, bet niekada nemečiau muzikos mokslų. Nuo ketverių metų lankiau parengiamąją grupę toje pačioje J.Naujalio menų mokykloje ir sėkmingai ją baigiau, po to sekė muzikos mokslai akademijoje.

- Gal ir sceninės patirties turite?

- Būdamas aštuntoje klasėje turėjau savo roko grupę. Iš pradžių grodavome kaip "Drobės" fabriko, vėliau kaip Fredos kultūros namų estradinio ansamblio muzikantai. Dalyvaudavome perklausose ir netgi sykį Kauno miesto peržiūroje laimėjome trečiąją vietą.

Studijuodamas akademijoje irgi tęsiau sceninę veiklą. Baigiau fortepijono specialybę, tad kas keletą mėnesių turėdavau koncertų. Sceninis gyvenimas man buvo visai įprastas dalykas. Vėliau akademijoje įsitraukiau į kamerinių ansamblių veiklą, pradėjau rengti rečitalius - turėjau sėkmingą programą ir su ja apvažiavau visą Lietuvą, vėliau buvo ir šiuolaikinės muzikos ansamblis. Kai įsigijau savo pirmąjį sintezatorių, kompozitorius Eduardas Balsys mane pakvietė groti su simfoniniu orkestru. O kur dar keleri metai, intensyviai praleisti su poproko grupe "Coda", kurios koncertmeisteriu buvau. Vėliau atsirado kitų, man įdomesnių dalykų, tačiau taip pat susijusių su muzika.

- Niekada nepasvajojate, kad galėjote tapti scenos žmogumi?

- Tiksliausiai savo jauseną apibūdinčiau sakydamas, kad manyje visuomet tūnojo noras būti ir scenos žmogumi. Kai įsigijau sintezatorių, didžiausia svajonė buvo kurti savo muziką ir ją atlikti. Tada nenorėjau kurti populiarių ar roko stiliaus dainų, mano vizija buvo kiek kitokia šiuolaikinė muzika. Gyvenimas taip lėmė, kad norint kurti tokią muziką reikia įsigyti tobulesnius sintezatorius. Kad tokius turėčiau, tekdavo ieškoti būdų, kaip užsidirbti pinigų, o norint užsidirbti pinigų - reikia kurti tai, kas būtų populiaru. Taip įsisuko toks užburtas ratas. Tad ši svajonė nebuvo pasiekta. Pritrūkdavo finansinių galimybių arba laisvo laiko, kurį galėčiau skirti kūrybai.

Grįžtame prie atgimimo

- Kokį laikotarpį šiuo metu išgyvena lietuvių estrada?

- Šiandien situaciją pavadinčiau grįžimu prie atgimimo. Dabar jaučiu švelnią tendenciją, kad į rinką pamažu turėtų grįžti gyva muzika. Gal pagaliau bus reikalingi tikro garso muziką atliekantys muzikantai. Manau, kad scenoje iš kompaktinių plokštelių leidžiamos muzikos laikai jau eina į pabaigą. Anksčiau ar vėliau atlikėjai privalės dainuoti "gyvai". Šiuo metu tai nebūtina: įsirašei kūrinius studijoje, ten pataiso tembrą, tonaciją, visas klaidas. Taigi atlikėjams ateina sudėtingesni, tačiau kokybiškesnės muzikos laikai.

- Mėgstama kartoti: kokia publika - tokia jai siūloma ir muzika, arba kokią girdime muziką, tokią turime ir publiką.

- Taip, toks uždaras ratas egzistuoja jau seniai. Pavyzdžiui, latviai turėjo kompozitorių Raimundą Paulą, kartu jiems atsirado galimybė su savo muzika išeiti į plačią Sovietų Sąjungą ir gauti modernesnės technikos, instrumentų, įrašų studijų, bendradarbiauti su prodiuseriais. Jau tais laikais mūsų kaimynai turėjo daugiau patirties nei mes. Juk ne paslaptis, kad lietuviškos estrados mokykla atėjo iš lenkiškos televizijos ir iš Liuksemburgo radijo. Iš tikrųjų mes turėjome tik saviveiklinius kolektyvus, smarkiai atsilikome nuo kitų Baltijos kraštų. O Estijos patirtis buvo tiesiog milžiniška, nes estai galėjo bendradarbiauti su Suomijos ir Švedijos televizijomis bei radiju. Lietuvos atsilikimas kaskart ryškėjo. Įdirbio trūkumas ir visiškai neišprususi publika kasė dar gilesnę duobę mūsų muzikos perspektyvoms.

Kai tik atsirado pirmosios privačios lietuviškos radijo stotys, jos stengėsi bet kokia kaina pataikyti į tautos skonį. O tauta savo ruožtu buvo išsiilgusi įrašų, tuo metu labai populiarių garsajuosčių. Atsiradus pasiūlai, žmonės puolė pirkti bet ką. Scenarijus nesikeitė - radijas grodavo tokią muziką, kokią įprato pirkti klausytojai. O žmonės toliau pirkdavo prastos kokybės įrašus, nes kaip tik tokią muziką girdėdavo per radiją.

- Matote galimybių suardyti tą ratą?

- Gal ir yra, tačiau tuo turėtų rūpintis valstybė ir nacionalinis radijas bei televizija. Galų gale juk tam skiriamos didžiulės pinigų sumos. Jeigu jos būtų panaudojamos tinkamai, būtų galima ugdyti publikos skonį.

Nebuvo nuobodi masė

- Ar per tą laikotarpį buvo šviesesnių momentų, po kurių galėjo įvykti teigiamų pokyčių muzikiniame gyvenime?

- Lietuvos atlikėjai visais laikais tikrai nebuvo vien pilka ir nuobodi masė. Buvo ir tokių, kurie galėjo labai daug pasiekti asmeninėje karjeroje ir išgarsinti mūsų šalį. Man truputį keista, kodėl taip neįvyko. Tikriausiai jie turėjo daugiau kovoti dėl savo idėjos, muzikos. Jiems reikėjo dėmesio, moralinės paramos ir lėšų, o viso to jie negavo. Tie talentingi žmonės bandė sudominti publiką, tačiau nesulaukė palaikymo ir paskendo bendroje pilkoje masėje. Užtat turėtume taisyti šias klaidas. Štai kad ir Jeronimas Milius - nors jis nepateko į "Eurovizijos" finalą, bet šis vaikinas tikrai gali ir turi dainuoti. Arba Donatas Montvydas - jo muzikiniai duomenys tikrai puikūs. Jeigu tokiais atlikėjais tikėsime ir jiems padėsime, iš jų išaugs tikrai talentinga atlikėjų karta.

"Eurovizija" - sudėtingas galvosūkis

- Prisiminus "Euroviziją" - ko mums kaskart pritrūksta, kad pasiektume finalą?

- Nemačiau J.Miliaus pasirodymo per "Euroviziją" Serbijoje. Bet žinau, lietuviams neleido panaudoti labai daug scenografinių dalykų, kilo problemų dėl apšvietimo ir dekoracijų. Nežinau, ko trūksta, kad viskas būtų įvykdyta maksimaliai gerai, gal lietuvaičiai pamiršta kokiam nors šviesos režisieriui duoti vokelį...

- Argi vokelis būtų pakeitęs rezultatą?

- Kas žino... Nors iš tiesų manau, kad "Eurovizija" yra visiška loterija. Negaliu pasakyti, kaip turėtų skambėti daina, kad ji būtų verta pergalės, nes kasmet reikia kažko kito - vienais metais karaliauja folk elementai, kitais - retro stilius, dar kitais nelieka šansų laimėti be cirko ir šou. O paskui staiga vėl prireiks paties standartiškiausio pasirodymo. Mūsų tikslas turėtų būti tiesiog gerai pasirodyti ir pretenduoti nebūtinai į pirmą vietą, o po truputėlį kasmet kilti aukštyn.

- Tarp lietuvių matote tokių, kurie būtų verti laimėti "Euroviziją"?

- Tokių, kurie galėtų laimėti didįjį "Eurovizijos" prizą, dar tikrai nemačiau. Nesu "Eurovizijos" publikos specialistas, nes kaip tik ji, remdamasi sunkiai suvokiamais kriterijais, renka nugalėtoją. Mūsų šalies atstovai šiame konkurse pateikia tikrai neblogų variantų, bet pretenduojančių į aukščiausią įvertinimą nėra.

- "Eurovizija" vadinama dainų konkursu, bet ar tikrai čia vis dar svarbi pati daina?

- "Eurovizijai" dabar labai svarbus šou, pati daina nustumta į kokį trečią planą. Kad čia yra dainos konkursas, turbūt jau niekas neprisimena. Pirmiausia - šou, po to - atlikėjas, o tik tada - daina.

- O jums, kaip kompozitoriui, nesinori pamėginti sukurti "eurovizinę" dainą?

- Dabar esu tiek įklimpęs su mokyklos reikalais, tad apie kūrybą net nepagalvoju. Kitados tokia mintis kirbėjo, bet gyvenimas neprivertė, ir viskas liko tik idėja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"